aA
Atsitiko tai praeitą penktadienį. Tiksliau, neatsitiko. Nieko. Lietingas ir nuobodus vakaras, atėjau nesitaręs, vis dar tikėjausi, vyliausi gal paskutinįsyk rasiąs ją namie. Bent pasikalbėti, bent pasimatyti. Atsargus raktų dzingtelėjimas sutrikdė tylą, bet tai tebuvo vienintelis garsas, neskaitant besidaužančios mano širdies, viduje buvo tylu ir tamsu. Įsibrovęs apgraibom perėjau pažįstamą erdvę ir lengvai stumtelėjau duris į jos miegamąjį.
Buvo jau apie dešimta vakaro, bet jos neradau. Juk ir nesitikėjau. Žibintas iš lauko vos apšvietė aptemusį kambarį. Ant lovos dar matėsi jos drabužių šešėliai, ištįsę per baltą patiesalą. Įsibroviau juk, nesusitaręs, vildamasis ją rasti namie, galbūt patale, tiesiog pasinaudojau jos patikėtu raktu, turėjau pamatyti ją šįvakar. Beprotiškai pasiilgau irgi. Norėjau nustebinti, netikėtai sugrįžti, įsiveržti, galbūt pradžiuginti, kvaila stypsoti čia su gėlėmis, tuščiam kambary. Tik sau prisipažįstu, geidžiau jos, geidžiau praleisti dar vieną nuostabią naktį su ja už lango šviečiant žibintui, įsivaizdavau jos neonine šviesa apšviestą siluetą, kuomet ji ateina iš vonios kambario, švytėdama smulkučiais vandens lašeliais, kiek aukščiau rankšluosčio, mažais karoliukais apkibusiais plaukus ir apkritusiais pečius. Švelni ir minkšta, ir meili kaip katė, įsėlindavo su vasarvidžio vakaro vėsa.

Artima ir tolima kartu, pažįstama ir persikeičianti, aistroje nugrimztanti į ekstazę ji tapdavo netikėtai bauginančia, kada žvelgdavo liepsnojančiom akim į lubas, užvertusi galvą, giliai ir drebulingai alsuodama, švokšdama, dvasuojanti šiltu kvapu man tiesiai į akis, virpanti... ir krūpčiojanti lyg neprisijaukintas žvėris savo irštvoje taršantis grobį – mane. Negalėjau jai atsispirti, niekaip. Konvulsijų suspaustos rankos palikdavo raudonus nagų brūžius ant mano kelių, nugaros ir pilvo, man pečiuose ji palikdavo dantų žymes, nežymias iš ryto, bet skaustelėjančias vakare, primenančias ją ir taip dar kart sujaudinančias. Liečiu jas, užčiuopiu ant krūtinės ar netikėtai pastebiu kiek žemiau bambos rytiniam duše.

Ji išrašydavo mano kūną prisiminimų raštais, keistais ženklais nužymėdama savo teritoriją: čia mano būta, čia mano ragauta, čia aš grįšiu. Čia mano mano mano ir nelieskit niekas kitas. Čia šventa. Labiausiai joje ir sužavėjo tas gebėjimas persimainyti, iš šviesiaplaukės mielos merginos, šitam pačiam kambary, tokioj pat tamsoj, po šita šviesa ji tapdavo tamsiaplauke aistringa ir nepasotinama, egzotiška ir laisva savo geiduliuos moterim. Ji šaukdavo gerkliniu balsu, pakylančiu iš pačios jos gelmės, iš ten kur gimsta visi gaivalai ir nuodėmingi troškimai, kasnakt užliejantys vis kitom fantazijom, vis kitais aistros porūšiais. Ji reikalavo patenkinti aistrą tuoj pat arba iš lėto, dar lėčiau, visai lėtai, nejudant, sustingus bučiny ir kūnų apsikabinime. Ji buvo įvairi kaip mėnesiena sklidusi pro šitą langą: nekart stebėjau kaip šio lango rėme keliauja mėnulis, klausydamasis jos miegančios tykaus buvimo.

Dabar ir nebeprisiminsiu, kada pirmąkart atradau jos akyse tą liepsną, ta žėrėjimą, tokį laukinį ir jaudinantį. Prieš metus, kada mylėjomės ant laiptų į terasą? Kažkur svetimuos namuos svetimam mieste. Namai tuomet buvo pilni žmonių, vakarėlis pačiame įkarštyje, o ji nusiviliojo mane, tiesiog nusitempė. O, kiekviena minutė buvo svaiginanti, ypatingai jaudinanti dar ir tuo, kad bet kada galėjo užtikti draugai, mano arba jos, arba net šiaip mažai pažįstami žmonės. Atrodė lyg ją guosčiau, pasisodinęs ant keliu ant laiptų, ji kūkčiojo, tik vėliau supratau, kad tai buvo būdas paversti savo aistros dusulį kūkčiojimu, pasirodo tai nėra sunku. Tada maniau, kad ją nuskriaudžiau kažkaip kažkada, juk visi mokam netyčia įskaudint ir to net nepastebėti. Kad ji tenori būti pamaloninta, nuraminta ir paguosta. Saugi, jaučianti mano ranką švelniai slystančią per plaukus, per kaktą, pirštų galiukais vos prisiliečiant smilkinių, ji tada kresteldavo plaukus, kad tie sukristų į vieną pusę, atidengdami kaklą ir ausies spenelį.

Nebylus kvietimas ar pasitikėjimas? Ech, tos mažos moteriškos gudrybės, leidžiančios mums, vyrams pasijusti tokiais galingais, stipriais, didžiais ir nepamainomais, tokiais tokiais pačiais tokiausiais. Kokiais iš tikrųjų jaučiamės tik pakylėti moters, bet labai retai kada esame. Dievas sutvėrė moterį? Tada jis darbo savo nepabaigė, paliko kažkiek ir man, vyrui. Sutvėriau jos bučinius, iš pradžių nedrąsius ir baikščius, vos vos prisiliečiančius lūpų krašteliais. Apatinis su viršutiniu, viršutinis su apatiniu. Įsidrąsinus atsiveriančius ir užsiveriančius kaip žiedai sugeriantys vakaro rasą kartu su rūku, jie tokie gležni ir rausvi, tie laukinio erškėčio žiedai tau ant veido, o nakties valdove, nekviesk jų dar užsiverti. Palauk dar, jos bučiniai taip svaiginančiai kvepia rasa erškėčio žiede.

Jie gundo skverbtis tolyn, vis giliau į naktį, ir į jos slėpinius. Ką gi norėjai paslėpti nuo manęs, nakties vilkolake, moterie užkritusiais plaukais, tavo akių baltymai blyksteldavo jiems prasiskyrus. Tu nuleisdavai galvą, ir pasislėpdavai nuo manęs, ir nuo savo drovumo. Plaukais atribodavai save nuo viso pasaulio, tau nebeprivalu būti padoria mergaite iš geros šeimos, padorios mergaitės šitaip neinkščia. Su manim tu išsilaisvindavai ar be manęs? Manrods, vedžiau ilgai ir sunkiai, kopėm kartu į tavęs pažinimą. Pameni, kaip mes maudėmės tada nuogi, vieniši juodame ežere.

Jame paskandinau tavo gėdą! Tu nedrįsai, teisinaisi, sakei šalta, žmonės, tu veik neverkei. Bet man užteko žinoti, tai tavo slapčiausia svajonė, išsiilgta išsilaisvinimo diena, čia ir dabar. Raminau tave, drąsinau: išdrįsk, čia ir dabar. Pirmi žingsniai sunkūs, tau buvo lengvi. Vandeny pajutai, viskas paprasta. Kaip vandens gėlę, leidai bangelėm bučiuot tavo kūną. Leidais užsupama, apglėbiama švelnumu, svajingo supimo ir apsvaigai man ant rankų. Nebijok, tai tiktai aš, tai tiktai tu. Jausk, nieko daugiau pasauly nėra: tiktai tu ir šis vanduo, vilnijantis tavo geismas, ir žodžiai manieji raminantys plaukiantys. Neapsikrauk mintimis, paskęsi, sušukau. Juk Tuščia - tai Tyra. Tavo Geismas pasauliui - tai tyra.

Geidi gyventi, geidi mylėti ir džiaugtis gyvenimu - visa tai tyra. Nėra nuodėmės, ją išmąstė tie, kas nemoka mylėti, ir nemokės. Nieko daugiau pasauly nėra, girdi, tiktai tu ir tavo Geismas. Ar jauti? Tai buvo kažkas daugiau nei maudynės nakty. Krikštas? O po to tu jau pasikeitei, norėjai manęs vis daugiau ir daugiau ligi išsekimo. Ką aš padariau, uždegiau deglą ir perdaviau jį bakchantei? Pasidarei nenuspėjama, tavo aistra išsiliedavo kaip ugnis iš aliejaus žibinto.

Mylėtis daugiau tavęs netenkino, troškai būti aukojama. Troškai aukoti ir mane patį, ir viens kitam paskęsdavom kaip dvi liepsnos lauže. Aš sutrupinau tavo drovumą ir mačiau jį byrant tau pro pirštus, o tu tik juokeisi. Išmokiau tave atsiduot savo kūnui ir jo klausytis, paklusti liepimams ir tramdyti jį tik tada... netramdyt visai. Juk tu moteris, ne asketas. Tau netinka save valdyti, tu ugnis mane kaskart praryjanti ir tavy aš atgimstu. Igni Natura Renovatur Integra. Ar tai supranti? Įsiskverbdavau į tave ir jausdavau, visas smilkstu. O tu sakei, kad nesam vienas kitam skirti, kad tai neilgai truks, toks apsvaigimas. Norėjai išduoti mane, įskaudinti ir supykdyti, net įsiutinti, kad aš pats įsiūtyje tave palikčiau.

Pasimėgaudama pasakojai man būtas nebūtas istorijas kaip flirtavai su kitas, kaip išdavinėjai mane. Bet juk nėra išdavysčių, nėra nuodėmės, aš neleisiu tau jaustis nuodėminga, tyra tu, meilė visa atleidžia, bet tau ir nėra ką atleisti, sakydavau kai tūždama išrėkei, kad manęs net supykti dorai negali, kad nekenti manęs už tai. Tik mylintys tai supras, tau perdaug skaudėjo toks tikrumas. Jeigu ir pajėgčiau, negalėčiau tavęs palikti, tik ne šitaip ir ne dabar. Pameni, pasakojau tau apie vienišumą, kai pereini pavakare apšviesta gatve, žiuri į langus, į tuos žmones už permatomų užuolaidų.

Stebi jų rankų mostus, jų veidus, nušviestus televizoriaus mirguliuojančios šviesos… Sustoji tada ir užsirūkai trumpam, tik viena cigaretė, bet vienatvė smilksta ir nyksta kartu su ja, ir kai languose šviesos užgęsta, naiviai nusišypsai, štai ir pabuvau pas juos svečiuose. Nekviestas, ir iškart pas visus. Šitaip lankydavausi ir pas tave, tau nežinant, rūkydamas kieme po medžiais kai nebenorėdavai manęs matyti, kai į ausis griaudėjo telefonu pypsinti tyla.

Suvokdavau tokiais momentais, negaliu gyventi be tavęs, gal kad neteisingai užaugau pats, galbut neteisingai išauginau ir mūsų meilę. Man reikėjo išaugti tavyje, o ne šalia tavęs. Per mūsų pokalbius tu papasakoji apie save, tiek nedaug, bet man ir užtenka. Tu niekada nenorėsi vaikų, neduokdie aš jų panorėsiu, negalvoji apie jokią ten šeimą, tavo tėvai išsiskyrę, tu ne taip užaugai, tu jų nekaltini, tu nieko nekaltini, meilė ne tau, užtenka vien draskančios aistros, tau gera taip, mums bus sunku kartu. Many tau perdaug meilės, baugu tau, kad kurią dieną jos bus mažiau. Labai vieniša mylėti vieną, visada bijant prarasti, bet apie tai tik tyli. Stengiesi pabaigti savo dieną be pastangų, kai mes kartu pas tave geriam brendį, vėl ir vėl pasiūlai apsiraminti, nukeli mano nusvirusią ranką sau nuo peties, būti tik draugais. Esi pavojingas man, sakai, o aš nesuprantu ką tai reiškia.

Niekaip niekad nenorėjau tavęs įskaudinti, netgi nemoku. Draugas? Ką veikia tie tik draugai: gal jie eina į makdonaldą susikabinę už rankučių (oi, o gal ir tai tik draugams negalima!?) ir valgo bulvytes iš bendro maišelio? Nejučiom mintyse nusikvatoju iš tokios bereikšmybės. Bulvytės, pamanykit, iš bendro maišelio, cha cha, gal tada jau geriau alus iš bendro butelio ar cigaretės iš bendro pokelio. Juokinga toks bendro. Draugu būti man nieko nereiškia, tai tas pats kas tave prarasti. O aš noriu turėti tave, kaip turiu sąžinę. Kažkaip neapčiuopiamai turėti, jeigu taip leistina. Ar būti? Gal vis tik būti tau, būti tavyje? Tik kad tau manęs nereikia.

Ar mane nori vis įtikinti, kad nebereikia, neverta, kad vis vien viskas baigta. Kad nebelauksi manęs, nei šiandien nei rytoj, kad nebus mūsų paskutinio vakaro, kad atsisveikinama ir ant suoliuko parke, o santykius nutraukti galima netgi SMS, taip viena tavo draugė esą padarius. O, kad žinotum, kaip pasiilgau tavęs tos kitokios, apkibusios karoliukais, švytinčiom akim ir išsidraikiusiais plaukais, o tu pradingsti štai šitaip nieko nesakiusi, kam tada palikai man tą rakta? Nužvelgiu Tavo Kambarį, nelaistytas gėles kurios jau pradėjo mesti žiedus, arbatinuką įskelta ąsele, kuris dar vėliau pametė dangtelį, tada sakei kad nuo šiol gersi arbatą pakeliais, bet jo neišmesi. Kodėl tada išmeti mane? Tavo mieli kosmetikos niekniekiai, niekad neleisdavai žvilgterėti kaip juos naudoji, troškai išlikti paslaptinga, išsaugot savęs paslapty nors kažkiek. Tavo kvepalai, vesdavo mane iš proto, dabar toks blausus nykus dvelksmas, kuriam taip trūksta tavo pagreitėjusio alsavimo ir tavo plaukų kvapo, dar numestos šukos ir pėdkelnės, juokingai spygteldavai akiai nubėgus. Užsidegu šviesą, vis tiek tavęs nėra.

Velniop tas gėles, velniop viską. Kišenėj graibausi žiebtuvėlio, mobilus vėl neatsako. Gal vis tik dar palaukti? Sumaigyti žinutę? Šalta, nyku, skauda. Mobilus vėl neatsako. Užsimerksiu ir pasėdėsiu ramiai tamsoje, delnais užsidengęs akis. Pasinersiu į tamsos ramybę. Ranka jau siekiu lempos jungiklio, tik ant stalelio pastebiu vieną tų žurnalų, sakydavai tai silpnybė, kartais paguoda, kartais apdovanojimas sau, bet aš niekad ir nenorėjau kad būtum nepaguodžiama, jei tau taip reikia paguodos – skaityk… Tik kam tada aš? Ant žaviai besišypsančios blondinės krūtinės, o ji greit taps mama, ligi pat kaklo ir net ligi tos tviskančios šypsenos, ratas toks nuo kavos puodelio, kaip randas.

A, tu mėgsti skaityti gerdama kavą… Ir ką gi skaitome - “Išrink vardą savo mažyliui”? Kava išgerta tik ligi pusės, o sukrešėjusios srovelės nutekėdamos nuo krašto paliko rudas šliūžes, apačioje sustingusias cukruotais lašais. Jais įsikibo į popierių, nes puodelis nepasiduoda išjudinamas, verčias kitas žurnalo lapas. Netikėtai pabyra nuorūkos, puslapis kildamas išvertė peleninę. Rūkei vieną po kitos ištisą naktį, tau skaudėjo, beviltiškai bandei nebūti, visai kaip ir aš. Kilsteliu greit tą prakeiktą prikepusį puodelį, išraunu lyg išplėšiu širdį vargšei blondinei.

Akys jos tuščios, jos nieko nebesako, nuplėštas veidas prilipo prie puodelio dugno, o prisirpęs pilvas užbraižytas aštriu tušinuku, nebesuskaičiuojami begaliniai juodi ratai, gilyn vis gilyn lig pat sielos, įsirėžiant, išdraskant visą jos kūną, jos įsčias, ratais, sugrižtant į tą patį skausmą,- nekęsti nekęsti nekęsti, kol blizgus popierius perplyš. Lygiai taip ir tavo širdim, neatsargiai aš, ratais ratais, nekenčiu nekenčiu nekenčiu.

Atleisk, supratau tik šiandien, galbūt per vėlai: mes nebemokam mylėti, manai nekęsti lengviau? Pridengei ją puodeliu, taip pasislėpei pati. Bet juk tau ir šiandien tebeskauda, o meile mano... Kodėl nesakei nieko, aš suprasiu, gali netikėti, bet tikrai - bent pasistengsiu suprasti, ir vyrai pajėgūs suprasti, jeigu ne jausti. Sakydavai, neįsijausk. Įsimąstydavau, tada. Tu, didžioji vyrų nekentėja, ir kam reikėjo šitaip slapstytis, šitaip kentėti? Kodėl, juk dar ne viskas prarasta, viskas galėjo būti kitaip, gal dar ir bus. Kam tau prireikė savęs nekęst per mane? Ir kas toliau? Įsivaizduosim, kad nieko neatsitiko? Ir išties nieko. Užėjau, galėjau ir neužeiti, galėjau.

Nieko juk neatsitiko, tiesiog dar vienas lietingas ir nuobodus vakaras, dar viena nesėkminga pora, dar viena neparduota meilės istorija, pernelyg daug vienatvės ir abiejų tylėjimo. Išeinu, lyg čia manęs ir nebūta. Tik, gaila, išduos mane palikta puokštė, nelauktai ir gėlės išduoda, kaip kvaila. Nupirksiu nauja arbatinuką visai tokį patį, nematom pakeisiu ir sumeluosiu, kad atsirado dangtelis. Kažkodėl šiandien tai atrodo kaip vienintelis sprendimas. Ir tau nebereiks nieko išmesti.

Nepaprastai tikiuosi, šitai tu perskaitysi. Rytais juk būtina peržvelgti naujienas, o tu mėgsti ir į kitus skyrius nuklysti. Aš ne bailus, ne, tiesiog nepajėgčiau taip išsisakyti, jau ketvirta ryto, supranti, nemiegu nenurimstu, pergyvenu tą vakarą, tuos visus vakarus, tas visas dienas visas naktis su tavimi. Myliu Tave... Dar tiek daug reikia tau papasakot, ir nežinia ar jie išspausdins iš vis, čia juk kūryba turi būti, o ne kokia internetinių diskusijų lenta. Man trūksta tavęs, grįžk, dabar kai žinai, kokia sumaištis many verda, grįžk, mane atpažinusi iš nuskilusios širdies ir pamestos ramybės. Nebetylėkim abu – juk ir taip viskas aišku. Eikš pas mane, tikėk ir pasitikėk, čia ir dabar.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Teismo medicinos ekspertas: per savo praktiką mačiau tik du atvejus, kai „mirusieji" atsigavo morge (17)

Teismo medicinos eksperto darbas – neabejotinai vienas iš mažiausiai trokštamų darbų pasaulyje....

STT pradėtas korupcijos tyrimas atskleidė šokiruojančius verslininko pomėgius: prašau, tik neišduokite (52)

Specialiųjų tyrimų tarnyboje ( STT ) pradėtas tyrimas dėl galimo kyšininkavimo, papirkimo ir...

Po klausimo apie tikslus LKL finale Adomaitis nesusilaikė nuoširdžiai dėkojo Galdikui (3)

Ir Vilniaus „Rytas“ tiesiausiu keliu nuskuodė į „Betsafe-LKL“ finalą: penktadienį...

Du benzingalviai leidosi į unikalią kelionę: „Passat-Krokodilu“ važiuoja iš Kinijos į Austriją užsuko ir į Lietuvą (29)

Daugelis išgirdęs pasiūlymą į, pavyzdžiui, už 1000 kilometrų esančią šalį keliauti...

Anglijos lietuvis mirė po muštynių su kaimynais įtariama, kad mirtis smurtinė (5)

Kento grafystės ( Anglija ) teisėsauga skelbia, kad neseniai Anapilin iškeliavusio lietuvio mirtis...

Paskutiniuose debatuose kandidatams teko atsakyti į labai asmenišką klausimą (5)

Kandidatai į Prezidentus, Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda paskutiniuose LRT...

Gydytojas Pranculis operavo ir 3 dienų, ir šimtamečius pacientus: panevėžietis nesiliauja stebinti Lietuvos kaip apsaugoti savo kraujagysles (6)

Sričiai, kurioje sėkmingai sukasi jau 17 metų, Andrius Pranculis negaili pagyrų. Gydytojo...

„Rytas“ nupūtė „Neptūną“ ir tvirtai žengė į didįjį LKL finalą Galdikas išvarytas iš aikštės (254)

Penktadienio vakarą Vilniuje vykusiose antrose „Betsafe- LKL “ pusfinalio rungtynėse sostinės...

„Spausk Gazą!“: lietuvis žiedinėse lenktynėse pristatė dar nematytą modelį

Nemuno žiede startavo Lietuvos žiedinių lenktynių sezonas. Tarp jau įprastų BMW , „ Honda...

Nevykę juokeliai gali brangiai kainuoti – vyras išspirtas iš lėktuvo už pokštą apie degtinę

„Southwest Airlines“ viename savo skrydyje turėjo tvarkytis su nedrausmingu keleiviu. Jis...