Tądien plaupė bjaurus lietus. Nors buvo spalis, bet vasara dar nesiruošė užleisti savo pozicijų, ir vietoj balto, puraus sniego iš dangaus mėtė šlykščiai drėgnus ir šaltus vandens lašus. Jie, rodos, visą pasaulį norėjo užtvindyti ir paversti dideliu, apaugusiu ir seniai nevalytu akvariumu.

Vandens upeliai ir upokšniai tekėjo asfalto gatvėmis, duobėse sudarydami balas. Peršlapusiais batais brisdamas viena iš tų amazonių keikiau visus ir viską aplink. Atrodė, kad nieko negali būti blogiau, kol pralėkęs gatve geltonas automobilis, šviečiančiu juodai baltu užrašu TAXI, aptaškė mane taip, jog pasijutau šlapias nuo viršugalvio, iki kojų pirštų galiukų, ir ta nuojauta buvo pati tikriausia, nes tai buvo realybė.

Suirzęs atkėblinau į stotį: jau kelias savaites laukiau šios dienos, kai keliausiu į Auksinę Prahą. “Traukinys išvažiavo prieš kelias minutes. Kitas - po septynių valandų. Jums duoti bilietus, ar važiuosite autobusu, kuris išvyks greičiau nei po valandos?„

Sėdedamas su autobuso bilietu rankoje nužvelgiau kitus, pasipainiojusius po akimi, atrodo, daug laimingiasnius (ar bent jau sausiasnius), laukiamajame esančius žmones. Storą cigarą įsikandęs ir suraukta kakta įė verslo žinių laikraštį spoksantis drimba, jauna porelė, apsikabinę vienas kitą tiesiog svaigsta, storu, juodu - atseit solidžiu - paltu, lyg būtų minus 40 laipsių, apsirengusi pensininkė, pasirėmusi ant savo lazdos, maždaug mano amžiaus nosį krapštantis vyrukas, kuris dėl savo išvaidzos puikiai tiktų filmuotis “Peterburgo bandituose„ ... ir daug kitų, iš pilkos minios neišsiskiriančių personažų spektaklio, pavadinto gyvenimas. Rades laisvą vietą ant suolo atsisedau, pasidėjau šalimais krepšį ir atsidusau.

Man iš kairės sėdėjo gal septynių daugų daugiausiai dvylikos metų jaunikaitis, liesas tarsi dviratis. Apsirengęs jis buvo priešingai, nei jau minėta senutė - šviesiais marškiniais, nutrintais džinsais, apsiavęs sportbačiais, jau seniai prašančiais valgyti. Nei solidžiai, nei šiltai.

Viena akim į jį pažvelgus buvo aišku, kad jis irgi neseniai atėjo į šią pastogę - buvo šlapias beveik kaip ir aš. Bet jis nesijaudino dėl drėgmės. Užsidėjęs koją ant kojos, o ant jų, lyg ant stalo, pasidėjęs visiškai sausą piešimo blonknotą piešė spalvotais pieštukais kažką, kas tuoj tuoj bus perkelta iš jo vizijos galvoje į materialųjį pasaulį.

Dėjausi viskam abejingas. Stebėjau įeinančius ir išeinančius žmones, kurie buvo tokie skirtingi ir kartu tokie panašūs... Įdomu, kur jie važiuoja? Gal kas nors kaip ir aš susiruošė į Prahą. Gal į Rygą. Arba į Varšuvą. Tikriausiai atsirastų ir tokių, kurie drįsta autobusu dardėti net į Maskvą. Čia tie, kuriems neužteko pinigų lėktuvo bilietui. Be abejonės yra ir tokių, kurie niekur nevyksta. Jie čia atėjo pasitikti iš tolimos kelionės grįžtančių seniai nematytų artimų žmonių, kuriuos myli.

Tikriausiai šiai kategorijai, jei taip galima pavadinti tokią žmonių grupę, priskirčiau ir tą pagyvenusį džentelmeną, sėdintį priešais mane. Jis vos išlaiko didelį glėbį rožių, tikriausiai plastmasinių. Na, yra ir kita žmonių grupė - tai tie, kurie stotyje gyvena arba dirba. Kad ir prei įėjimo stovintis išsižergęs apsaugos darbuotojas.

Lyg netyčia mestelėjau žvilgsnį, šį kart jau ne viena, o abiejomis akimis, į berniuką, tiksiau sakant į jo popierių. “Ei, kur taip gražiai išmokai piešti?„ Tačiau jis nieko neatsakė, toliau tyliai susikaupęs piešė mažą, ant šakos begiedantį paukštelį. Mažos kojytės su smulkiais nagučiais, įsikibusiais į linguojančio medžio, berods beržo, šaką, laikė tarsi priklijuotą paukštelį, kuris ką tik nutūpęs, (ar jau besiruošiąs kilti?) iš snapelio visu smagumu traukė pašėlusiai linksmą giesmelę, kuri buvo girdėti iš paveikslėlio, tarsi stovėtum miške ir visa tai matytum natūralioje aplinkoje, o ne autobusų stoties laukiamajame. Nieko daugiau nesakiau, tik toliau įsitraukęs stebėjau.

Beprasmiška būtų atpasakoti dailės kūrinį žodžiais, juolab jį aprašyti. Tai tokia pati nesąmonė, kaip ir pagroti apie skulptūrą. Labai dažnia taip būna, kad tai, ką pamatai, išgirst iar užčiuopi, negali tiksliai ir iki galo užrašyti ant popieriaus. Net jie esi Homeras, Šekspyras ar Hemingvėjus. Taigi ir aš apie tą paukštelį, kurį nupiešė nepažįstamasis stotyje, galiu pasakyt tik tiek, kad jis mane labai sužavėjo ir nustebino savo neapsakomu realistiškumu, kuris trykšte tryško iš popieriaus ir liejosi į mano kiaurai peršlapusį protą.

Nenorom trumpai atitraukiau žvilgsnį, nes pajutau, kad begėdiškai spoksau šiek tiek per ilgai, nei tai leidžia etiketas. Žvilgtelėjau į paradines duris, pro kurias toliau plaukė srautai žmonių, lyg srautas vandens, plaunančio miesto gatves. Nelabai nustebau, kai tarp žmonių į laukiamąją salę įbinzeno varganas peršlapęs šuo. Maža dabar kas keliauja su augintiniu, kurį net laiko, kaip šeimos narį. Tačiau šuo buvo be antsnukio ir netgi be pasaitėlio. Jis nusipurtė ir vizgindamas žemai nuleistą uodegą traukė tarp suolų, tikėdamasis palenkti žmonių palankumą ir iškaulyti bent kąsnelį ko nors, ką galėtų suėsti.

Dauguma į jį reagavo panašiai kaip ir aš - iš nuostabos tarsi užhipnotizuoti nesijudino iš vietos. Jis artėjo prie manęs iki šios neiko taip ir negavęs. Beveik praradęs viltį net nepažvelgė mano pusėn, o štai eidamas pro berniuką jį sudomino. Tiesa, būtų sunku pasakyti, kuris susidomėjo pirmiau - ar šuo, pažvelgęs tiesiai į berniuko akis, ar pastarasis, nustojęs piešti ir pagavęs gyvūno žvilgsnį savosiomis akimis.

Berniukas atsistojo, padėjo blonknotą ant suolo ir iš kelnių kišenės išsitraukęs kelias monetas nubėgo prie netoliesia bandelėmis prekiaujančios moteriškės. Po akimirkos šuo tarsi savaitę neėdęs kartu su berniuku draugiškai net springdamas rijo bandelę. Mažasis dailininas žiūrėjo į jį akimis, pilnomis gėrio. Šuo apsilaižė. Supratęs, kad vaišės pasibaigė, jis nenuėjo sau, o darsyk apsilaižęs atsisėso, o paskui ir atsigulė į tarpą, atsiradusį tarp manęs ir to vaišingo, lieso stoties Van Gogo, kuris vos ne plojo delnais iš džiaugsmo ir pasitenkinimo, kurį jautė padaręs gera.

“Čia jūsų gyvūnas? - priėjęs prie manęs galva mostelėjo gulinčio šuns link apsaugininkas, - privalot jam uždėti antsnukį, nes čia vieša vieta. Ir pavadį prisekit.„ Norėjau kažką atsakyt, bet uniformuotas pareigūnas suprato, kad gyvūnas ne mano ir tą pačią frazę apie antsnukį ir pavadį vos ne žodis žodin aidu atkartojo tam, šalimais šunio sėdinčiam, ir nieko nesuprantančiu žvilgsniu, įsmigusiu į jo lūpas, vaikiui.

Piešėjas atsistojo, mirktelėjo akim (man, apsaugininkui, o gal šuniui? ), pasiėmė popierių ir tarsi vejamas išėjo į lietų. Šuo nusekė jam iš paskos.

“Juk šuo ne jo! Visi matė, kad tai benamis, atėjęs išmaldos prašyti šuva! Kodėl jūs tą berniuką išvarėt lauk, juk taip lija?„ - kreipiausi priekaištingu tonu į visa galva už mane aukštesnį žmogystą, kuris nieko neatsakęs nuėjo į ten, kur antsčiau stovėjo ir vėl sustingo.

Apatiški žmonės manęs nepalaikė, kai kurie netgi nusišypsojo iš mano įkyraus atvirai demonstruojamo lengvabūdiškumo. Į atsilaisvinusią vietą krestelėjo ką tik įėjęs alkoholiu smirdantis pramuštaakis ir metes į mane sveikąją akį užkimusiu balsu rusiškai paklausė, ar nereikia laikrodžio. Palingavau į šalis galva.

“Tai gal CD grrotuvo?„ - neatlyžo tas. Riktelėjau jo gimtąją kalba frazę, kurią galima švelniai išversti į “eik velniop, netikėli„. Tarsi mano riksmo išsigandusi tablo užsidegė užrašas: “Autobusas iš Prahos atvyko. Išvyks po 10 minučių„. Atsistojau. Pasiėmiau krepšį ir dar labiau paniuręs, nei į čia įeidamas.

Iš mano autobuso lipo žmonės, džiaugdamiesi pagaliau pasiekę kelionės tikslą. Juos pasitikę šypsojosi, glėbesčiavosi, siūlėsi panešėti bagažą. Viena pagyvenusi keleivė išlipo ir nesulaukusi jos turėjusių pasitikti žmonių užsidegė bengališką ugnelę, tarsi sutartinį ženklą, jai atpažinti iš kitų keleivių. Ilgai prie jos niekas nepriėjo.

Įlipau vidun pats pirmas (nekenčiu lietaus!). susiradau savo vietą ir atsisėdęs pasidėjau krepšį po kojom žvilgtelėjau laukan pro aplytą langą. Kažkas bėgo link mūsų autobuso, nors tikrai į jį būtų spėjęs, netgi jei nebūtų begęs. Turbūt ir jis neapkenčia lietaus. Žvelgdamas į vis artėjantį bėgiką, kuris taikė daugiau link bengališkos ugnelės, nei link autobuso, iš figūros ir virš galvos laikomo storo popierių šūsnio, jį atpažinau.

Bėgo tylėdamas, aplink save taškydamas klanus vandens, kurie ištykšdavo ir vėl subėgdavo atgal, vos tik jis nukeldavo koją ir mesteldavo ją pirmyn. Nesidairydamas vis artėjo link tikslo. Pasislėpė už kito, lėtai judančio autobuso. Staiga iššoko, tiesiai į milžinišku greičiu lekiantį automobilį...

Nusisukau, o atsisukęs mačiau, kaip dama, metusi bengališkas ugneles, apsikabinusi laiko visą kruviną, tačiau besišypsančią vaikio galvą, kurioje jau kirba mintis, kad jis iškeliauja anapus... Netoliesia lietus daužė mažą paukštelį, kuris niekaip negalėjo pabėgti iš popierinio netikro kalėjimo kuriame jis, išsilaisvinęs iš mirštančiojo sąmonės, taip neilgai gyveno.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Baikerio Kilkaus nužudymu įtariamas Baltrūnas griebėsi naujos taktikos (14)

Prieš daugiau kaip tris mėnesius mįslingai dingusio baikerio Aivaro Kilkaus tyčiniu nužudymu...

Kaip buvo „taisoma“ nomenklatūrininkų sveikata (43)

Dažnas vyresnio amžiaus skaitytojas atsimena sovietmečiu sklidusius gandus apie tai, kad įtakingus...

Sugalvojo, kaip pagauti nesilaikančius kelio ženklo vairuotojus (28)

Kėdainiuose Didžiosios gatvės atkarpoje nuo Senosios gatvės iki Didžiosios Rinkos aikštės...

Šie specialistai taps aukso vertės (173)

Pastarąjį pusmetį įsibėgėjusios intensyvios diskusijos apie idėjas, kurios į Lietuvą...

Gyvai / Lemtingasis 13-asis Dakaro etapas: lietuviai nesiruošia sudėti ginklų Peterhanselis pateko į avariją (219)

Paprastai 13-asis Dakaro ralio etapas vadinamas lemtinguoju, mat jame sportininkai galutinai...

Malinauskas nesėkmingai bandė įrodyti, kad užversti upę akmenimis jį pamokė aplinkosaugininkai (10)

Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas pralaimėjo bylą Kauno apygardos teisme –...

Bitkoinų naudojimas egzotiškoje saloje - po didinamuoju stiklu

Indonezijos pareigūnai praėjusių metų pabaigoje pradėjo tirti bitkoinų panaudojimą kurortinėje...

Dėl oro sąlygų Maskva tapo pašaipų objektu: gruodį saulė čia švietė vos 6 minutes (50)

Tie, kuriems teko susidurti su rūsčia rusiška žiema, nedvejodami pripažins, kad nuolatinis...

Prieš nerdamas į naujus vandenis užgrūdintas Lietuvos krepšinio generolas jautėsi lyg dezertyras (1)

Linas Kleiza kartą yra prasitaręs, kad jam išties labai gaila stratego Ramūno Butauto. „Tai –...

Per avariją Tauragės rajone sužaloti trys žmonės (1)

Penktadienio vakarą, apie 18.30 val., Tauragės r., kelio Tauragė-Kryžkalnis 45-ame kilometre,...