40 kilometrų ir keliolika metų atgal – taip būtų galima apibūdinti atstumą, kuris skiria Lietuvą nuo Baltarusijos. Ir jei kilometrus galima įveikti automobiliu vos per keliasdešimt minučių (tą sėkmingai ir daro pasienyje matyti prekeiviai benzinu iš Lietuvos), nuo sovietmečio pasikeitęs lietuvių mentalitetas ir tartum užsikonservavęs baltarusių sukuria nepakartojamą egzotikos jausmą.
V.Voitechovič nuotr.
Skirtumą galima pastebėti jau pasienyje. Visų pirma pas baltarusius reikia surinkti krūvas lapelių: kada atvažiavome, kiek laiko būsime, ką vežame, ką išvešime, deklaruojame automobilį, kad, gink Dieve, jo neparduotume, ir t.t. Ir, žinoma, skirtingai nei pas Lietuvos pasieniečius, visur reikia bėgioti patiems.

Pagaliau po pusvalandžio rusų kalbos praktikos, prieš pat atsisveikinimą su mielais Baltarusijos pasieniečiais, vienas iš jų mano kolegos paklausia, ar tik mes nevažiuojame pas opoziciją. Kaip vėliau paaiškino vietinis jaunimas, jei į Baltarusiją nevažiuoji sodinti bulvių, tai esi iš opozicijos. Deja, važiavome į konferenciją. Bus gera pamoka ateičiai, kokį vizito tikslą reikia deklaruoti.

Baltarusija, Minskas
V.Voitechovič nuotr.

Pravažiavus pasienio postą peizažas labai panašus į Lietuvos: tokio pat gerumo (arba prastumo) keliai, į abi puses plytintys dirbami laukai. Netgi miestų ir kaimų lentelės švietė tokia pat mėlyna spalva, tik užrašai buvo keistoki – tokie hibridiniai, padaryti iš kirilicos ir lotyniškų raidžių.

Minskas pasitinka naujų kvartalų statybomis. Atrodo, kad įvažiuotum į Vilnių pro Pašilaičius. Tikiesi kažko panašaus į Lazdynus, tačiau naujų baltarusiškų daugiabučių koloritas – mėlynas, žalias, geltonas – verčia galvoti, kad atvažiavai į valstybę, kurioje kapitalizmo ne mažiau nei Lietuvoje ar Latvijoje.

Gatvėse eismas intensyvus, bet ne toks kaip Vilniuje – gal dėl to „kaltas“ trijų juostų vienpusis eismas. Automobiliai bent penketu metų senesni nei Lietuvoje, o vairavimo kultūra neprimena to plačiai apdainuoto Rytų baubo „tu arba tave“. Visas eismas tiksi tvarkingai kaip šveicariškas laikrodis. Per porą dienų vizito tik keletą kartų pastebėjau, kad pėstieji bėga per "raudoną", kaip dažnai elgiasi mūsų bobutės, ypač prie Kalvarijų turgaus. Tik liko neaišku, ar tai vidinės kultūros, ar aplink zujančių milicininkų nuopelnas.

Ideologija virsta istorija

Baltarusija, Minskas
V.Voitechovič nuotr.

Įdomu stebėti miesto gatvių pavadinimus. Juose matosi tai, ko plika akimis nepamatysi, – kaip ideologija virsta istorija. Lenino gatvė kerta Nepriklausomybės prospektą – taip į vieną sulydomas sovietmetis ir nepriklausomybės laikotarpis, atrodo, viena kitai prieštaraujanti patirtis.

Čia būtų labai panašu, jei Vilniuje Gedimino prospektas ribotųsi su kokio Černiachovskio gatve. Tačiau vietiniams, atrodo, tai nesukelia papildomų klausimų.

Vienintelis istorijos tarpsnis, kurį stengiamasi ištrinti iš atminties yra Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorija, bendra tiek Lietuvai, tiek Baltarusijai. Kaip pasakojo pašnekovai, Minske buvo Pranciškaus Skorinos, baltarusių leidėjo ir spaustuvininko, vardu pavadinta gatvė. Ji buvo pervadinta moderniu, naujų laikų istorijos dvasios vertu vardu, tačiau siauriose menamo senamiesčio gatvelėse dar gali rasti šiam veikėjui skirta memorialinę lentą.

Baltarusija, Minskas, senamiestis
A.Matuliausko nuotr.

Iš tiesų perkurti istoriją ir pritempti ją prie nūdienos realijų Baltarusijoje yra labai patogu. Antrojo pasaulinio karo metu visas miestas buvo praktiškai sugriautas. Minsko centre stovi keli butaforiniai namukai, kurie buvo atstatyti (ar greičiau pastatyti). Tai ir yra vadinamasis „senamiestis“. Daugiau nieko, kas mintų istoriją, senesnę nei 60 metų.

Sunku, turint tokį paveldą, sudominti turistus. Pastebėjau tik vieną jų grupę, ir tie kalbėjo rusiškai. Užėjus į suvenyrų parduotuvę, ten pasitiko tos pačios matrioškos ir pynutės, kuriomis nusėta visa Pilies gatvė.

Vieno žmogaus kapitalizmas

Baltarusija, Minskas, senamiestis
A.Matuliausko nuotr.

Pro butą, kuriame apsistoju, langus matosi statomo pastato kontūrai. Buto šeimininkų paklausiu, kas tai? Man paaiškina, kad čia statomi uždari teniso kortai. Pačiame miesto centre, netoli prezidento rūmų – tiesiog Lietuvos teniso federacijos svajonė. Sužavėtas tokio požiūrio į sportą, teigiu, kad baltarusiai, greičiausiai, labai mėgsta sportuoti.

Šaltas ne.

Pasirodo, kad Baltarusijoje egzistuoja tai, ką galima pavadinti vieno žmogaus kapitalizmu. Aleksandras Lukašenka mėgsta sportą, tačiau tauta nelabai. Bet Aleksandras netveria meile ir stato sporto kompleksą: vieną, antrą, trečią... O tauta, nors tu ką, neina sportuoti.

Tada sporto kompleksai paverčiami turgumi, parduotuvėmis ir t.t. Bet vis tiek iš tų statybų, kurias mačiau, galiu teigti, kad prezidento įkarštis priversti sportuoti žmonės neblėsta. Gal jį atšaldys pabrangusios rusiškos dujos?

Baltarusija, Minskas
A.Matuliausko nuotr.

Kaip teisingai pasakė vienas pašnekovas, mes dabar išgyvename kapitalizmo piką, o Baltarusija vis dar bando persiversti į šią pasaulio pusę. Labai paprastas pavyzdys: studentų konferencijoje 2 merginos pristatinėjo verslo planą (beje, tai buvo vienintelis su verslu susijęs projektas iš 6). Plano esmė: pramogų kompleksas visai šeimai. Kaip finansavimo dalininkę jos nurodė…valstybę. Vieninteliams atvykėliams iš Lietuvos tai atrodė keista. Baltarusiams ne. Audringa reakcija buvo tik tada, kai buvo siūloma pastatyti 3D kino teatrą.

Replika iš salės: “Ar žinote, kokios tai milijoninės investicijos?“. Pasijuntu, taip tartum būtų sakoma: „Ei, užtenka mums Welso fantastikos, grįžtam į Žemę.“ Susilaikiau ir nepasakiau, kad vos už 200 kilometrų, Vilniuje, yra toks kino teatras.

Pankų daugiau nei milicininkų

Baltarusija, Minskas
A.Matuliausko nuotr.

Išeiname pasivaikščioti. Pastebiu, kad miestas tvarkingas, žinoma, ne Singapūras, bet vis gi mėtosi mažiau šiukšlių nei Vilniuje. Patvirtindami tai, kad miestui rūpi švara, pražingsniuoja, gal nelabai darnia eilute, kuopa kiemsargių su šviečiančiomis liemenėmis ir šluotomis rankose.

Užsukame į kavinę, kurioje užsakytas stalas vakarienei. Stilius nepretenzingas, a la „Peperoni Pizza“ (netgi pavadinimas panašus, tik neatsimenu koks). Pasiteirauju, ar pakankamai daug tokių įstaigų mieste. Kartu esantis baltarusių jaunimas atsako, kad ne, reikėtų dar, tačiau daug lengviau uždaryti nei atidaryti kavinę. Keista, tačiau per visą vakarą, iki pat 10 valandos, žmonių neprisirinko – buvo užimti 3-4 staliukai iš 10.

Sumoku už „Tuborg“ alaus bokalą 8 litus. Brangoka, kai žinai, kad gydytojai čia uždirba apie 250 JAV dolerių (apie 640 Lt). Bet tada peršasi mintis, kad yra gyventojų kasta, kuri gali tiek mokėti.

Baltarusija, Minskas
A.Matuliausko nuotr.

Išeiname į miestą. Nors jau vėlu, tačiau gatvėse pilna žmonių. Pasiteirauju kodėl – šiandien trečiadienis, vadinasi rytoj į darbą. Lietuvoje tokiu metu visi sulindę namuose valosi dantis arba žiūri „Nusivylusias namų šeimininkes“. Kaip atsakymą gaunu tik gūžčiojimą pečiais.

Bandau pats aiškintis stebėdamas. Daugumai gatvėse vaikštančių yra tik neseniai „pienas nuo lūpų“ nudžiūvęs – tai 16-20 metų jaunimas, tačiau atrodo bent porą metų vyresni. Kaip dėsnis priklausantis kokiam nor neformaliam judėjimui: pankų, rokerių ir t.t. Visi su alaus buteliais ir cigaretėmis lūpuose. Ir jaučiasi laisvai. Tokia Baltarusija į naujienas tikrai nepakliūna.

Tiesa, milicininkų irgi nemažai. Prie kiekvieno kiek labiau matomo paminklo, rūmų ir t.t. Klausiu savo palydovių, jaunų merginų, ar jos nebijo taip vėlai vaikščioti. „Ne, miesto centre daug milicijos, jis gerai saugomas“, - atsako viena iš jų.

Tačiau pankų pastebiu daugiau ir nesuprantu, kas tvyro gatvėse – tvarka ar apatija abejingumas?

Politinis gyvenimas - ne tik virtuvėje

Baltarusija, Minskas, prekybos centras
A.Matuliausko nuotr.

Politinis gyvenimas vyksta ne tik virtuvėje, kaip buvo pas mus sovietmečiu. Šiuo požiūriu žmonės elgiasi daug laisviau. Apie politiką kalbama gatvėse, kavinėse, tačiau viešojoje erdvėje politika virsta tabu.

Pralekia prezidento automobilis. Pasakojama, kad A.Lukašenka turi keturis vienodus automobilius. Vieną iš jų išsiunčia iš rezidencijos į prezidento rūmus, o pats miega. Ši anekdotu virtusi istorija yra pasakojama tiesiog gatvėje, nesibaiminant pašalinių ausų.

Tiesa, tuoj pat priduriama, kad 70 proc. visuomenės toks gyvenimas atrodo normalus, ir todėl kokių nors pokyčių tikėtis neverta. Tačiau aš pastebėjau jaunime tai, nuo ko prasideda kiekvienos pilietinės visuomenės kūrimas – laisvas mąstymas ir pasaulio keitimas nuo pradedant savęs. Daigai yra, o kaip bus su vaisiai – ateitis parodys.

Tikiuosi, kai kitą kartą važiuosime į Baltarusiją, nereikės sakyti, kad atvažiavome sodinti bulvių.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Dėl dvylikamečio susikibo JAV ir Sovietų Sąjunga: berniukas atsisakė grįžti namo  „tėvas tik prieš mirtį pripažino, kad padarė klaidą“

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje apie Vladimirą Polovčaką skelbė beveik visos...

Švedijos pakilimo istorija: kodėl jiems sekasi (68)

Švedijoje susiformavusiai ekonominei ir socialinei politikai didelės įtakos turėjo šalyje...

Rokiruotė Seime: Pūką keis tikrai spalvinga asmenybė į jo vietą sėstis nenorėtų (733)

Seimui panaikinus seksualiniu priekabiavimu apkaltinto Kęstučio Pūko mandatą į Parlamentą...

Iš kelto Ryga-Stokholmas iškrito lietuvis, jo paieškos bevaisės (33)

Šeštadienį vakare iš „Tallink“ kelto „Isabelle“ iškrito lietuvis. Jo gelbėjimo...

Valančiūnas ar Sabonis: kurio lietuvio savo komandoje labiau norėtų NBA žaidėjai? specialiai DELFI iš Londono (33)

Tik antrąjį sezoną Nacionalinėje krepšinio asociacijoje ( NBA ) rungtyniaujantis Domantas...

Krepšininkas Simas Jasaitis įtariamas smurtu šeimoje, vyras atsidūrė policijoje (607)

Krepšininkas Simas Jasaitis atsidūrė policijoje dėl smurto artimoje aplinkoje. Garsus...

Gyvenimas pasienyje – jautukai lenkams, mėsa į namus iš lenkiškų parduotuvių (56)

Lietuvos kaime, ypač nederlingose Dzūkijos žemėse, sparčiai populiarėja mėsinių galvijų...

Gyvai / Eurolygos jaunimo atrankos turnyro finalas: „Lietuvos rytas“ - „Stellazzurra“ (3)

Eurolygos jaunimo atrankos turnyro finalas: „Lietuvos rytas“ - „Stellazzurra“. Tiesiogiai iš...

Užkalnis: jei susapnavote, kad galite kurti restoraną, nieko nedarykite (58)

Būna tokių sapnų, kurie kankina savo beviltiškumu: pavyzdžiui, eini ilgu ilgu koridoriumi, ir...

Žmonės moka pinigus, kad pamatytu keisčiausius dalykus: nuo dešrelių iki mirties ekspozicijų (2)

Yra daugybė muziejų, kurie yra visiškai įprasti. Dažniausiai juose eksponuojami meno kūriniai,...