Taip pirmadienio vakarą baigėsi naujo didžiausio Baltijos šalyse oro baliono, pavadinto „DnB NORD“ banko vardu, skrydis nuo Vilniaus Vingio parko iki Paberžės. Skrydį surengusio Oreivystės centro darbuotojai tvirtino, kad pirmasis mūsų, padangių naujokų, nusileidimas buvo pakankamai ekstremalus – toks, koks net profesionalams ne dažnai pasitaiko.

Beje, tarp naujokų buvo „DnB NORD“ banko prezidentas Werneris Schillis ir Vilniaus Arkikatedros klebonas Ričardas Doveika.

Prieš startą - „atsisveikinimai“ su bičiuliais

Startas buvo suplanuotas 19.30 val., tačiau teko derintis prie vėjo – tikėtis, kad jis kuo greičiau nurims. Laukti galėjome ne ilgiau kaip gerą pusvalandį – vėliau pradėjus skrydį leistis būtų buvę per tamsu. Oreiviams rekomenduojama kilti, kai vėjo greitis siekia ne daugiau kaip 5-7 metrus per sekundę. Mums startuojant vėjas pūtė šiek tiek lėčiau.

Pasiruošimas skrydžiui oro balionu – turbūt ne trumpesnis ir ne lengvesnis, nei prieš kylant sportiniu lėktuvu. Būrio vyrų prireikia krepšiui ir kupolui iškelti iš automobilio priekabos, išvynioti didžiuliam specialios medžiagos gabalui ir pripūsti jį karšto oro, kad kupolas gražiai pakibtų virš krepšio.

Smalsiai balioną apžiūrinėjantys pašaliniai prašomi nemindžioti virvių ir šiek tiek atsitraukti – kad netyčia pūstelėjus vėjo gūsiui pakilęs krepšys nesužalotų. Užtat dar prieš pripučiant balioną oro esame pakratomi savo noru.

Pilotas Aurimas Vengrys paprašo visą komandą sulipti į krepšį ir išaiškina saugumo taisykles: laikytis tvirtai įsikibus į specialias kilpas, jokių besimakaluojančių daiktų, viršutiniai drabužiai užsegti, to ir ano neliesti. Be to, lyg per mokyklines ekskursijas, berniukai į dešinę, mergaitės į kairę – kam to reikia, supratome tik po nusileidimo.

Kai palinksime galvomis, kad instruktažą supratome, „Oreivystės centro“ žmonės – vadinamoji žemės komanda – pačiumpa krepšį ir be jokių ceremonijų parverčia ant šono. Mes sukrentame vienas ant kito – nepadeda net stiprus įsikabinimas į kilpas. Netrukus leidžia išlipti. „Štai ir nusileidome“, - kažkas pajuokauja.

Tuomet, kol į balioną dar pučiamas oras, - paskutiniai pajuokavimai „ar nepersigalvojai“ (mat visa komanda, išskyrus pilotą, skrenda pirmą kartą“, „paskutiniai“ skambučiai draugams, apsikabinimai su liekančiais ant žemės.

Kai leidžia antrą kartą sulipti į krepšį, prasideda tikras rodeo – balionas jau kyburiuoja ore, tačiau keli vyrukai stengiasi jį prispausti prie žemės, kad būtų galima pripūsti pakankamai oro. Krepšys virsta tai į vieną, tai į kitą pusę, mes, žinoma, linguojame su juo. „Kas sakė, kad inkvizicija jau panaikinta?“ – šmėkšteli mintis, tačiau, priešingai nei galima tikėtis, nė truputėlio nepykina.

Ant žemės vieniems – įdomu, kitiems – baisu

Užtat balionui atsiplėšus nuo žemės ir sparčiai kylant į viršų apima savotiškai malonus jausmas – lyg ir stovi ramiai, tačiau sparčiai kyli į viršų, žmonės ir pastatai mažėja, atsiveria vis platesnė Vilniaus panorama. Ir karštis bei triukšmas, kai pilotas į balioną pūsteli karšto oro. Tuo metu tenka pritilti, tačiau netrukus galima vėl susikalbėti, gėrėtis sostinės vaizdais, keistis vietomis su bendrakeleiviais, kad pamatytum viską, netgi šokti. Tiesa, to nebandėme – vietos pasirodė mažoka.

Kylant aukštyn, oro temperatūra mažėja 6,5 laipsnio kas kilometrą. Mes skridome prieš pat saulėlydį, todėl pakilus aukščiau iškart plūstelėjo vėsa. Tačiau ar dėl šilto pavasariško oro, ar dėl karščio virš galvos šalta nebuvo.

Kadangi didžiąją laiko dalį skriejome kelių šimtų metrų aukštyje, buvo puikiai matyti, kaip Vilniaus pakraščių gyventojai leidžia vasaros vakarus – vaikai žaidžia su draugais ar lekia paskui balioną, suaugusieji kalbasi su kaimynais ar tvarkosi kieme. Daugelis mojavo netikėtiems prašalaičiams. Šunys buvo ne tokie draugiški – kai kurie nepasivargino pabėgėti keliasdešimt metrų ir aploti.

Nedraugiškai mus sutinka ir karvės. Tiesa, jas iš dangaus besileidžiantis didžiulis balionas išgąsdino, todėl žalmargės skubinosi šalin.

Vienintelė auka – kepurė

Skrydžio planą – pasiekti 1 km aukštį – įvykdėme jau toli už Vilniaus ribų. Leistis buvo nuspręsta prie Paberžės kelio. Dairydamiesi iš viršaus renkamės, kurioje pievoje būtų geriau nutūpti. Juokais tariamės, kas melš mūsų išsigandusias karves, ir svarstome, ant kurių elektros laidų būtų minkščiau nutūpti – paprastų ar aukštos įtampos, o gal patogiau pralįsti pro apačią arba leistis ant plento.

Nusprendžiame pratęsti malonumą. Galiausiai pilotas įspėja tvirtai įsikibti. Oro baliono krepšys trinkteli į žemę ir vėl pakyla – laidų išvengiame, bet ūkininko sodyba grėsmingai artėja. Dar keletą minučių paskrieję pavėjui, trenkiamės į žemę, pačiuožiame kelis metrus per žolę ir sustojame.

Nusileidimo metu pametu kepurę su snapeliu – vėliau radau ją žolėse, visą sulamdytą ir žemėtą. Pagalvoju: laimė, kad kartu nepasiliko ir galva. Kepurė buvo bene vienintelis nuostolis – ir baliono keleiviai, ir net gamintojų jame paliktas šampano butelis lieka sveikutėliai. Gal dėl to, kad prieš skrydį R. Doveika palaimino balioną? Tik iki šiol niekaip nesuprantu, kodėl dar niekas nesugalvojo saugos diržų oro balionuose.

Tuomet paaiškėja, kam reikalinga „berniukai į dešinę, mergaitės į kairę“ sistema – kur kas patogiau, kai toje pusėje, į kurią nuvirsta krepšys, stovi vyrai. „Nenorėčiau, kad jie visi suvirstų ant manęs“, - pajuokauja viena iš bendrakeleivių.

Pasak piloto A. Vengrio, jei ne balione sumontuota greita oro išleidimo sistema, dėl gana stipraus vėjo būtume čiuožę iki pat sodybos. Paprastai pilotai į orą kyla, kai prie žemės vėjo greitis siekia ne daugiau kaip 18 km per valandą. Mums teko malonumas patirti 30 km per valandą, o kelionės pabaigoje – ir 50 km per valandą greičio vėją.

Per maždaug valandą nuskridome apie 30 km – dvigubai daugiau, nei paprastai įveikia pilotai. A. Vengrys vėliau sakė gal tik trečią kartą leidęsis netoli Paberžės. „Net žemėlapis pasibaigė“, - juokėsi jis.

Krikštas ugnimi, žeme ir šampanu

Pasirodo, kad šie išbandymai – dar ne paskutiniai. Tenka padėti suvynioti, kaip tuomet pasirodo, milžinišką medžiagos gabalą ir sugrūsti jį į palyginti nedidelį maišą. Vėliau dar teks ant jo pasėdėti, kad išeitų visas oras, o vyrams – dar ir nunešti kartu su krepšiu iki mašinų.

Be to, neišvengiame krikštynų ceremonijos. Parklupdyti ant žolės, išklausome oro balionų atsiradimo istoriją. Prancūzai broliai Josephas ir Etienne Montgolfier, dažnai svajodavę apie tai, kaip žmogus pakils į orą, kartą pastebėjo, jog virš ugnies laikomi marškiniai išsipūtė. Iš pradžių jie pasisiuvo vieno kubinio metro šilkinį apvalkalą, kuris, šildomas virš ugnies, pakilo į 30 metrų aukštį. Tai atsitiko 1782-ųjų lapkritį. 1783 metų balandžio 25 dieną į 400 m aukštį pakyla 800 kubinių metrų balionas.

Žinodama, kad padangių naujokams deginami plaukai, iš karto keletą išsiraunu, kad netektų paaukoti visos ševeliūros. Gudrybė nepavyksta – A. Vengrys žiebtuvėlį vis tiek prikiša prie kasos. Laimė, kad paslaugūs oreiviai po ranka turi šampano ir liepsną, turinčią priminti oro baliono skridimo principą, užgesina.

Be to, vienas iš jų brūkšteli per kaktą žemėtu pirštu ir pagrasina dvi savaites nenusiplauti. Kai kelis kartus perklausiame, kas atsitiks po dviejų savaičių, A. Vengrys šypsodamasis atkerta: „Žemės pačios nukris“.

Galiausiai išgirstame du priesakus. Net pakelti naktį turime tiksliai išvardinti skrydžio laiką, maršrutą ir keleivius, kitaip visiems, tą vakarą padėjusiems pakilti į orą, turėsime nupirkti šampano. Ir kur bebūtume, ką beveiktume, pamatę balioną turime sekti paskui jį. O kaip atlygį už vargą gauname po diplomą ir titulą – tampu grafaite iš Paberžės (jis suteiktas pagal nusileidimo vietą).

Galėtų pakelti automobilį

„Žaisliukas“, kuriuo mums teko patirti padangių krikštą, yra didžiausias oro balionas Baltijos šalyse. Jį įsigyti Oreivystės centrui padėjo „DnB NORD“ bankas. Netrukus šiuo balionu žadama siekti naujo Lietuvos rekordo – pakilti į daugiau nei 11 km aukštį.

Baliono aukštis siekia 21,1 metro, skersmuo ties ekvatoriumi – 20,7 metro. Jo kupolo tūris sudaro 4500 kubinių metrų ir prilygsta didelei sporto salei, kurioje lengvai galėtų sutilpti per 400 žmonių. Nepaisant dydžio, balionas gali nesunkiai suktis ore.

Kupolo gamybai buvo sunaudota daugiau nei 1400 kv. metrų specialios medžiagos – poliesterio, kuris yra atsparus karščiui, drėgmei, mikroorganizmams.

Maksimali baliono keliamoji galia – 1,5 tonos, taigi galėtų pakelti automobilį. Standartinėmis sąlygomis jis gali skraidinti pilotą ir 7-8 keleivius.

Balioną prieš gerą mėnesį pagamino Čekijos kompanija „Kubiček Balloons“, kuri nuo savo veiklos pradžios jau yra pagaminusi apie 500 oro balionų ir dirižablių visam pasauliui. „Rekordininko“ gamyba užtruko apie tris mėnesius. Atsakymas į klausimą, kiek šis malonumas kainavo, buvo tik šypsena.

Su šiuo balionu planuojama atvirame krepšyje pakilti į stratosferą, kuri prasideda 11 km aukštyje. Toks aukštis dėl išretėjusio oro yra puikus lėktuvams, tačiau žmogui sunkiai pakeliamas. Deguonies ten pritrūksta ne tik pilotams, bet ir balionams. Temperatūra tokiame aukštyje siekia 55-60 laipsnių žemiau nulio, o slėgis – keturis-penkis kartus mažesnis nei ant žemės.

Dabartinis Lietuvos aukščio rekordas – 10 km 78 m – buvo pasiektas pernai lapkritį. Taip aukštai pakilo viršijo alpinistas Vladas Vitkauskas ir pilotas Vytautas Samarinas.

Pasak A. Vengrio, aukščiau kilti tą sykį nebeleido techninės baliono charakteristikos – buvo pasiekta maksimali kupolo temperatūra.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją