Su plastikinės, metalinės ar stiklinės vienkartinės taros problemomis susiduria ir kitos šalys. Galima pasidžiaugti, kad tarp Baltijos šalių Lietuva tikrai nėra paskutinė. Nors estai taros užstato sistemą įsivedė anksčiau, Latvijoje kol kas šios sistemos nėra ir gyventojai priversti mesti nuo gėrimų likusią tarą į bendrą konteinerį ar savanoriškai rūšiuoti. Latvijoje tik praėjusių metų spalį parlamente po pateikimo pritarta šalyje įvesti taros užstato sistemą. Planuojama, pasitelkiant Estijos ir Lietuvos patirtimi, taip pat į galutinę gėrimo kainą įskaičiuoti užstato mokestį, kurį vartotojas galės susigrąžinti pridavęs tuščią tarą priėmimo punktuose.
Kaip skelbia Latvijos nacionalinis transliuotojas, Latvijoje užstato sistemos klausimas aptariamas jau apie 20 metų, tačiau šalis niekaip netaria planams galutinio taip.
Šių metų kovo pabaigoje šalies vyriausybei buvo nurodyta parengti užstato sistemos įvedimo planą. Tikimasi, kad užstato sistemos privalumais gyventojai galės pradėti naudotis nuo 2020 m.
Gėrimų gamintojų ir atliekų tvarkytojų pasipriešinimas
Latvijos nacionaliniame radijuje žurnaliste dirbanti Mara Rozenberga portalui DELFI pastebi, kad visuomenė stipriai palaiko idėją šalyje įvesti užstato sistemą.
„Paskutinės apklausos rodo, kad 84 proc. gyventojų palaiko idėją. Apie tai diskutuojama jau daugelį metų, tačiau parlamentą iniciatyva pasiekė tik kartu su 11 tūkst. surinktų gyventojų parašų“, – pasakojo latvė.
Visgi pašnekovė teigė, kad tiek jai, tiek kitiems gyventojams vis dar trūksta pakankamai informacijos apie tai, už kokią tarą teks mokėti užstatą.
„Teko skaityti, kad užstato sistema galios PET tarai, plastikiniams buteliams ir skardinėms, tačiau, kol parlamentas galutinai nepatvirtino atitinkamo įstatymo, nėra aišku, kokio dydžio plastikiniams buteliams bus taikomas užstatas, ar sistemai bus priskirti ir vyno buteliai, ar tik alaus“, – svarstė M. Rozenberga.
Pasak žurnalistės, kiek jai teko domėtis, labiausiai prieš užstato sistemą yra nusistačiusios atliekų tvarkymo įmonės, kurios įvedus užstato sistemą neteks dalies šiukšlių kiekio.
„Be to, idėja kritikos sulaukė ir iš Latvijos verslo ir pramonės rūmų, pastarieji teigė, kad tik labai maža dalis atliekų pateks į sistemą ir užstato sistema turėtų startuoti su didesne dalimi pakuočių“, – savo pastebėjimais dalijosi pašnekovė.
Latvė pridėjo, kad pasipriešinimas justas ir iš gėrimų gamintojų bei prekybininkų, kurie tvirtino, kad užstato sistema yra brangi, o jos privalumai neaiškūs.
„Dar praėjusiais metais jie skundėsi nepakankama išlaidų ir poveikio analize, klausdami, kiek sistema finansiškai paveiks pardavėjus ir vartotojus. Tiesa, maisto gamintojų asociacija šiais metais pakeitė nuomonę ir nebesipriešina užstato sistemos idėjai“, – tęsė M. Rozenberga.
Stiklo šiukšles tenka toli nešti
Kaip Latvijos gyventoja, pašnekovė palaiko užstato sistemos idėją.
„Kai tik lankausi Lietuvoje ar Estijoje, jaučiuosi, kad esu iš atsilikusios šalies. Jei mūsų kaimynams pavyko tai padaryti, tai reiškia čia ne raketų mokslas. Žinoma, gėrimų gamintojai turi savo argumentų, bet negalima pamiršti, kad apie 70 proc. mūsų miškuose esančių šiukšlių – plastikas, o tai rodo, kad dabartinė atliekų tvarkymo sistema nėra efektyvi“, – savo nuomone dalijosi latvė.
M. Rozenberga pati rūšiuoja šiukšles – daugiausiai plastiką ir popierių, kuriems yra specialūs konteineriai netoli namų.
„Vis dėlto neturime specialaus konteinerio stiklui, todėl surinktus stiklo butelius tenka nešti į konteinerį, esantį apie 10 minučių kelio nuo mano namų. Tai tikrai nėra patogu. Žinoma, užstato sistema šios problemos neišspręstų, bet tikrai ja naudočiausi, nes suprantu, kad tai tinkamas būdas elgtis“, – pabrėžė ji.
Vis vien didelė dalis iškeliauja į šiukšliadėžę
Kol Latvijoje gyventojai laukia, kai bus įvesta užstato sistema, estai už plastiko, stiklo ir skardinių tarą pirkdami gėrimus užstatą palieka jau dešimtmetį. Kaip skaičiuoja Estijos užstato sistemos administratorius „Eesti Pandipakend“, kasmet gyventojai atgal suneša apie 4,300 t plastiko butelių, kas sudaro apie 90 proc. užstato sistemoje esančios plastiko taros. Skardinių sugrįžta kasmet apie 1,300 t arba 70 proc. užstato sistemos ženklu pažymėtų skardinėse parduodamų gėrimų. Į perdirbimo sistemą pakliūna ir apie 4,500 t stiklinių butelių arba 85 proc. parduotos stiklinės taros.
Vis dėlto „Zero Waste Europe“ pastebi, kad iš užstato sistemą įsivedusių 10 Europos šalių (Kroatija, Danija, Estija, Suomija, Vokietija, Islandija, Lietuva, Olandija, Norvegija ir Švedija), estams sekasi prasčiausiai, nes bendrai grąžinama apie 82,7 proc. į rinką patekusių ir užstato sistemos ženklu pažymėtų pakuočių. Tuo metu, pavyzdžiui, Norvegijoje grąžinami 97 proc. plastikinės taros, o Vokietijoje – 98,4 proc. stiklo, plastiko ir skardinių.
Taline gyvenanti Anniki Rebane pasakoja, kad pati nėra labai patenkinta užstato sistema. Moteris teigia, kad dažniausiai kartą per mėnesį visgi nuvyksta su surinktais buteliais ir skardinėmis prie taromatų, nes ši veikla labai patinka jos mažamečiui sūnui.
„Sutinku, kad idėja yra gera, tačiau asmeniškai dažniausiai prirenku gana daug butelių ir vežu į taromatą juos vienu kartu. Seniau atvežus į perdirbimo punktą galėdavai tarą išrūšiuoti ir atidėti į skirtingus konteinerius, dabar viskas keliauja į vieną taromatą, o kadangi atvykstu su daug taros, turiu ieškoti to taromato, kuris yra neperpildytas, – savo patirtimi dalijosi estė. Be to, turiu kiekvieną butelį atskirai įdėti į taromatą ir įsitikinti, kad viskas gerai su jų etikete. Jei taromatas negali įskaityti etiketės, net nežinau, ką daryti su tokiu buteliu. Dažniausiai prie taromato nėra konteinerių, kuriuose galėčiau palikti nepriimtą butelį, o apylinkės dažnai yra purvinos ir jaučiamas nemalonus kvapas“.
A. Rebane taip pat skundėsi, kad didžioji dalis stiklo taros vis dėlto keliauja į rūšiavimo konteinerius, nes vyno buteliai, stiklainiai uogienei ar kita stiklinė tara nėra įtraukta į užstato sistemą.
„Iš tiesų tai stengiuosi nepirkti daug gėrimų buteliuose, todėl 10 ct man nėra labai svarbi suma, dėl kurios per daug varginčiausi. Kartais palieku butelius prie šiukšlių dėžės, kad žmonės, kurie finansiškai verčiasi prasčiau, tiesiog juos susirinktų“, – prisipažino moteris.
Kalbėdama apie atliekas ir užstato sistemą, A. Rebane pastebėjo dar vieną Estijai aktualią temą: estai neretai vyksta į Latviją nusipirkti pigesnių alkoholinių gėrimų, taip į šalį patenka daug taros, kuri nedalyvauja užstato sistemoje.
„Manau, kad Estija ir Latvija turėtų susitarti, kaip su šia atliekų problema dirbti kartu. Esu girdėjusi, kad buvo idėja atidaryti taromatą latviškai užstato tarai Taline, bet, kaip suprantu, idėja nebuvo įgyvendinta“, – pastebėjimais dalijosi estė.
Rėmėsi Estijos ir Skandinavijos šalių patirtimi
VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ vadovas Gintaras Varnas teigė, kad metas, kai šalis įsiveda užstato sistemą, priklauso nuo keleto veiksnių: pakuočių tvarkymo situacijos, koks yra gyventojų, gamintojų požiūris į švaresnę aplinką. „Tačiau labiausiai užstato sistemos atsiradimui įtakos turi politikų nusiteikimas ir sprendimai“, – paminėdamas Latvijos atvejį kalbėjo jis.
Būtent kaimynams latviams pereiti prie užstato sistemos bus lengviau, nes galės pasinaudoti Lietuvos ir Estijos patirtimi.
„Tikrai negailėsime patarimų ir padėsime išvengti klaidų. Lietuva savo patirtimi jau dalijasi su įvairiomis šalimis. Viena iš mūsų stiprybių diegiant sistemą buvo intensyvus bendradarbiavimas tarp gėrimų pardavėjų ir gamintojų – USAD steigėjų. Tai užtikrino sklandų sistemos darbą“, – komentavo G. Varnas.
Paprašytas pasidalyti mintimis, ką įvedant užstato sistemą Latvijoje, pašnekovas patartų kaimynams, G. Varnas teigė: „Kolegoms Latvijoje galbūt patarčiau atkreipti dėmesį į pereinamojo laikotarpio trukmę, įvertinti, koks periodas būtų optimaliausias. Lietuvoje jis truko 3 mėnesius, tačiau dabar žvelgiant retrospektyviai sakyčiau, jog jis galėjo būti kiek ilgesnis“.
Būtent ir Lietuvoje kuriant užstato sistemą buvo pasinaudota užsienio šalių patirtimi: buvo remtasi Estijos ir Skandinavijos šalių pavyzdžiu.
Galbūt todėl estai ir lietuviai naudojasi beveik identiška užstato sistema. Net ir užstato suma ta pati – 10 ct.
„Žvelgiant iš vartotojo pusės reikšmingų skirtumų tarp Estijoje ir Lietuvoje veikiančių užstato sistemų nėra. Tuo metu iš verslo pusės reikšmingiausias skirtumas tas, kad Lietuvoje taromatais pasirūpinta centralizuotai ir pritraukiant taromatų gamintojų investicijas. Sakyčiau, jog užstato sistemos daugelyje šalių yra panašios administraciniais elementais: veikia tik viena užstato sistema, kurią prižiūri vienas administratorius“, – komentavo „Užstato sistemos administratorius“ vadovas.
Įdomus faktas, kad, kai Lietuvoje buvo kuriama užstato sistema, Estijoje po maždaug dešimt metų sistemos veikimo buvo surenkama apie 82 proc. visų pakuočių, tuo metu Lietuvoje po pirmų metų buvo surinkta 74 proc. pakuočių, antrais ir trečiais metais – 92 proc. į rinką išleistų vienkartinių gėrimų pakuočių.
