Tikras Dzūkijos perlas: dėl šio šaltinio vandens žmonės pasiryžę įveikti daugybę kilometrų

Jeigu aukštapelkę, vadinamą Meškos šikna, Dzūkijos nacionaliniame parke daugybė vietinio turizmo entuziastų aplankė vien dėl linksmos vietovės žymos socialiniuose tinkluose, tai Vilko šaltinį Lazdijų rajone, Paliepio girininkijos Norkūnų miške, savo akimis matė tik vienas kitas. Pirmiausia todėl, kad jau vien surasti jį yra šioks toks iššūkis.

Internete žinių apie Vilko šaltinį ieškoti prasmės nedaug – vienas sakinys „Vikipedijoje“, ta pati informacija pakartota Lazdijų turizmo informaciniame centre, kelios nuotraukos, pasikartojančios skirtinguose tinklapiuose, dažniausiai padarytos mano bičiulio Lazdijų fotografo Aldo Liaukaus, kuris šiame krašte atokiausius užkampius išnaršęs.

Susidaryti maršrutą, net ir turint Vilko šaltinio koordinates, įprastinės navigacijos programėlės nelabai padės. „Google žemėlapiai“ atkakliai siūlo važiuoti kita Ančios užtvankos puse, priklausančia Druskininkų savivaldybei, o paskui kažkaip perskristi ar perplaukti tą vandens telkinį.

Ačiū, aš jau Nemune vos nenusiskandinau ieškodamas vietos perbristi, tai šįkart ekstremalių nuotykių pabandysiu išvengti. Todėl išjungiu visus virtualius pagalbininkus ir susirandu senovišką popierinį Lazdijų rajono žemėlapį, kurį padovanojo Lazdijų turizmo informacinio centro direktorius Mantas Sabaliauskas. Važiuosiu per Leipalingį Kapčiamiesčio kryptimi iki Viktarinos kaimo, o jau tada ieškosiu, kuris čia miško keliukas atves prie Vilko šaltinio. Paskutinis sustojimas ant asfalto, prie Viktarinos krautuvės, baigiasi netikėtu susitikimu su juodabarzdžiu feisbuko sekėju, antrą savaitę poilsiaujančiu stovyklavietėje prie Ančios užtvankos.

„Žinau tą Vilko šaltinį, mes ten kartais geriamo vandens atvažiuojame pasisemti“, – pasakojo šįkart visai ne vandenį į automobilio bagažinę kraunantis vyras.

Nuo Viktarinos iki Vidugašlio ežero kelias nekelia jokių nepatogumų – dulka, bet nei ypatingai krato, nei provėžos kėsinasi į žemiausiai kabančias automobilio dalis. Toliau miško keliukai gerokai išmalti iškirstą ir tebekertamą mišką išvežinėjančios sunkiosios technikos. Mažinti greitį tenka dar ir todėl, kad nepamesčiau krypties, kur važiuoju, nes plonos miško kelių linijos žemėlapyje tik apytiksliai atvaizduoja jų raizgalynę.

Suprantu teisingai atvažiavęs tik tada, kai leidžiantis į slėnį pro medžių šakas prieš akis atsiveria Ančios tvenkinio vaizdas, o dešinėje, tankmėje spėju esant Vilko šaltinio griovą.

Gamta čia tvarkosi pati, be žmogaus įsikišimo – nuvirtę medžiai tampa maistu kitoms gyvybės formoms. Vilko šaltinis 2000 m. kovo 20 d. buvo paskelbtas hidrogeniniu gamtos paminklu ir vadinamas vienu iš vertingiausių saugomų kraštovaizdžio objektų. Tačiau apsauga dar nereiškia visiškos izoliacijos nuo aplinkos poveikio. Sausros pėdsakai juntami ir čia: aukštupyje Vilko šaltinio vaga visiškai išdžiūvusi, o ir leidžiantis žemiau iš griovos šlaitų sruvenančios versmės vos kapsi. Tik artėjant prie vietos, kur šaltinis įsilieja į užpelkėjusią Ančios tvenkinio įlanką, jis jau darosi panašus į apysraunį upeliuką, kuriame galiu ne tik pirštus suvilgyti.

Smagiausia tokioje vietoje – visiškai nematyti žmogaus paliktų pėdsakų. Vienintelis ženklas, kad kažkas prieš mane čia buvo ir ragavo Vilko šaltinio vandenį – ant juodalksnio šakos pakabintas nerūdijančio plieno puodelis. Atsargiai jį nukabinu, perskalauju, paragauju vandens ir palieku kur radęs. Vanduo visiškai neturi pelkės kvapo ir skonio, tarsi būtų įpiltas iš brangiausio stalo vandens butelio. Esu gėręs iš sunkiai suskaičiuojamos daugybės šulinių, versmių, upių, ežerų ir pelkių – net ten, kur ištroškęs šuva liežuvio nemerktų. Bet Vilko šaltinio vanduo savo tyrumu mane nustebino. O juk jis teka ne vien per smėlį, bet ir pūvančias medžių liekanas, klampius užutekius bei augalų sąžalynus. Likau taip ir nesupratęs, kokiu paslaptingu būdu visi kvapai ir skoniai sugeba išsivalyti.

Tikėjausi, kad vieną karščiausių liepos dienų tokioje vietoje, kur tvyro drėgmė ir bujoja nuo negailestingų saulės spindulių apsaugota vaiski samanų ir paparčių žaluma, uodai bus kone vištos didumo. Nieko panašaus, net ir be jokių repelentų kraujo jiems paaukoti taip ir neteko, bet išsinešiau porą erkių, kurias spėjau nusikratyti susiruošęs pasinerti į Ančią visai greta, stovyklautojų gerokai nutryptame pusiasalyje. Kur būta žmonių, ten iki dulkančios pilkos žemės išmindyta miško paklotė, laužavietė, žolėje paslėptos šiukšlės. Todėl ir Vilko šaltinio koordinačių čia neįrašysiu, kad kitą kartą atvykęs jo vandenyje vis dar nejausčiau jokio pašalinio skonio.