Atlaikė ir karą, ir gaisrus
Vaistinė, stovinti Vytauto gatvės pradžioje, šiuo metu atrodo įsikūrusi kone Palangos centre, tačiau anuomet ši vieta laikyta miesto pakraščiu, o čia vaistinė perkelta po didžiojo gaisro. Vėliau teko atlaikyti ir karo išbandymus.
1826 – aisiais provizorius Johanas Liudvikas Feldas gavo leidimą statyti vaistinę, ši jau kitų metų liepą ėmė veikti, tačiau vos po ketverių metų sudegė. Po 13 metų vaistinė buvo atstatyta, bet ir vėl sudegė.
Tokią apdegusią vaistinę Liudvikas Feldas perdavė Vilhelmui Johanui Griuningui. Tada, 1848-aisiais, vaistinė iš senosios miesto dalies buvo perkelta į naująją, kuri prasidėjo nuo Rąžės upelio ir tęsėsi iki miško, kur vėliau buvo įkurtas parkas. Čia vaistinė ir liko iki pat šiandien.
Nors atmosfera čia išties senovinė, ne visus baldus pavyko išsaugoti nuo tų laikų, dalis jų – atkurti pagal senuosius: „Praėjus karui, čia daug ko neliko“, – pasakoja dabartinė vaistinės vedėja Živilė Petrauskienė ir rodo į autentiškus, 19 amžių menančius, vaistinės židinį, komodą, sienų dekorą.
Legendinis preparatas, gaminamas dar ir šiandien: su to paties pavadinimo gėrimu neturi nieko bendro
Turbūt kiekvienas lietuvis bus bent kartą girdėjęs „Trejų devynerių“ pavadinimą, o dažnas ir galvoja jų ragavęs. Visgi, greičiausiai toks įsivaizdavimas sugrius po vaistininkės pasakojimo.
Tokią žolelių užpiltinę, sako Ž. Petrauskienė, kiekviena vaistinė gamindavo pagal savo receptūrą, tačiau būtent Palangos vaistinėje pagamintos „devynerios“ yra patentuotos ko gero pirmiausiai ir receptūra gali gerokai skirtis:
„Mes turime tą tradicinę „Trejų devynerių“ sudėtį, kurią jau naudoja ilgą laiką didžioji dalis gamintojų.“ Šios vaistinės tokio tipo užpiltinė susideda iš 27 vaistažolių, žievių, šaknų ir vaisių.
Prekybos centruose matome tokio paties pavadinimo gėrimą. Visgi, sako Ž. Petrauskienė, tai, ką randame parduotuvių lentynose, su tikromis „Trejomis devyneriomis“ neturi nieko bendro: devynerios, randamos vaistinėje, yra nereceptinis vaistinis preparatas, o ir dozavimas čia skaičiuojamas mažu šaukšteliu, toli gražu ne taurelėmis.
Tradicinės „Trejos devynerios“ geriamos itin mažomis dozėmis, vartojamos gali padėti mažinti pilvo skausmus, gerinti virškinamojo trakto darbą, o su arbata galimos naudoti kaip imunitetą stiprinantis, širdies darbą gerinantis nereceptinis vaistas.
Pasak Ž. Petrauskienės, anuomet bene didžiausias vaistininko žinių ir galėjimo jas pritaikyti praktikoje įrodymas ir buvo gebėjimas pagaminti šią žolelių užpiltinę:
„Jei padaromos geros „Trejos devynerios“ – reiškė, vaistininkas turi labai aukštą kvalifikaciją ir tada jis dažniausiai jau būdavo priimamas į tą luomą.“
Vaistinė įtraukta į Europos lankytinų objektų sąrašą, tad atvykę iš įvairių šalių turistai ne tik grožisi vaistinės autentika, bet ir namo vežasi legendinį vaistinės preparatą.
Stebuklingų lašų teiraujasi ir užsienio svečiai
Ne mažiau už „Trejas devynerias“ vaistinę išgarsino čia gaminami širdies lašai su pakalnučių ekstraktu. „Essentia cordialis“ – taip vadinosi gydytojo Šrioderio receptūros žymioji tinktūra.
„Dar ir šiais laikais, ypač kai atvažiuoja iš kitų šalių, jie ateina ir paklausia, gal turite ir gaminate dar tokią pačią mikstūrą. Deja, sakau, jau nebegaminame, nes tos receptūros mes net nebeturime, bet galbūt ji yra išlikusi vaistinės metraštyje. Vaistinė tikrai turėjo labai gražų metraštį, tik buvusi viena vedėja, kuri vaistinę padarė tokią, kokia ji šiuo metu yra, prieš pat mirtį suspėjo metraštį padovanoti Farmacijos muziejui Kaune. Aš nebeturėjau galimybės prie jo prisiliesti, bet kas yra prisilietę - sakė, ten tikrai yra labai įdomu, nes metraštis pildytas nuo pat vaistinės įkūrimo.“
Šiais vaistais, apie kuriuos nuo seno sklando legendos, Šrioderis gydė įvairias skrandžio ir širdies ligas. Vaistinė garsėjo ir geležies mišinių patentuotais vaistais, kurie buvo populiarūs ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje, Rusijoje bei kitur.
Medinis krokodilas – ne šiaip dekoracija
Anuomet, pasakoja Ž. Petrauskienė, vaistininkai buvo priskiriami žyniams ar net raganiams, turintiems karmą, ypatingą galią. Tikėta ir produktų užkalbėjimu: parsinešus namo vaistinėje įsigytą preparatą, ne visuomet reikėdavo jį vartoti, kartais jo misija – stovėti tam tikroje namų vietoje ir taip neva padėti šių namų šeimininkui.
Būtent dėl šios priežasties vaistinėje virš galvos kabo didžiulis medinis krokodilas:
„Iš pirmųjų medicinos simbolių buvo ne žaltys, gyvatė, kaip mes įpratę matyti, o krokodilas, kaip išminties simbolis. Pas mus tai – tautodailininkų darbas, pakabintas medinukas, o senosiose Europos vaistinėse būna krokodilo iškamša. Krokodilo atvaizdas buvo ir spaudų fone, įrankių rankenėlės – krokodilo uodegos formos. Paskui, kai medicina tapo labiau chemine, atsirado idėja su žalčiu, geriančiu iš taurės.“
