Viskas nuo pradžių: pagailėkite savęs ir nesėskite ant to nesąmoningo daikto

Sekmadienio vakarą mynėme dviračiu Palangos gatvelėmis. Gerai, juokauju, nemynėme. Elektrinis dalykas, man labiau panašus į motorolerį, bet savo techniniais duomenimis, kaip tikina nuomotojas, „palendantis“ po reikalavimais dviračiams, mus patogiai vežė, o mes kaip tingūs ponai žvalgėmės, kas naujo per metus nutiko mylimam pajūry.

Justinos Asakavičiūtės nuotr.

Praėjus gal pusvalandžiui, testuojant populiarųjį pajūrio „čioperį“, pradėjau nepatenkinta garsiai niurzgėti vairuotojui į ausį: važiuoja šis daiktas, regis, žymiai greičiau, nei rodo jo spidometre, man darosi baisu ir sykiu nuobodu, kad ir kaip keistai beskambėtų toks pojūčių derinys.

Be to, sėdynė tokia nepatogi, kad išsinuomoti šį elektrinį reikalą dviems valandoms jau būtų nesuvokiama bausmė sėdmenims. Po valandos dar atsigauti galima, bet ar kam rekomenduočiau? Ne. Geriau imti paprastus dviračius ir minti į sveikatą, taip lavinant kojų raumenis ir deginant kalorijas, sėkmingai surinktas paplūdimy, kur dažnas nesikuklina atliepti į pardavėjo šūksnį „karšti čeburekai, šaltas alus, kepta duona“.

F360.lt nuotr.

Maža Italija pajūrio miškelyje nutildė nepasitenkinimo monologą

Visgi, mano gailų virkavimą ir esminiais tampančius vakaro klausimus „Kada jau važiuosim namo? Ar dar daug liko? Labai nepatogu ir šalta, o tau šalta?“ pertraukia tyla, kai dviračių taku, artėjant link Kunigiškių, dešinėje miškelyje pamatau lemputes ir krūvą žmonių.

Vieni sėdi ant medinės terasos, kiti atsipūtę vakaroja tarp medžių išmėtytuose sėdmaišiuose. Mane pribloškė, kad visiškai atokioje vietoje, taip toli nuo centro ūžesio, sekmadienio vakarą tiek žmonių ir atmosfera, nesumeluosiu, tikrai kažkokia stebuklinga. Spėjau nužiūrėti tik pavadinimą „Bermudai“.

Tą patį vakarą parašiau „Bermudams“ feisbuko paskyroje žinutę, nes pasidarė įdomu – kur paslaptis, kad perpildytame pasiūlymų pajūryje žmonės renkasi miškelio viduryje ir ten leidžia vakarus. Susitarėme antradienį šnektelti, nes pirmadieniais picerija nedirba.

Dar įdomiau tai, kad į piceriją atėjus antradienio dieną (oras buvo puikus, laikas ir temperatūra – paplūdimio mylėtojų pikas), čia vėl radau daug žmonių. Ne tiek, kiek sekmadienio vakarą, bet pakankamai, jog suprasčiau, kad šioje vietoje išties yra kažkas fenomenalaus. Pasitinka picerijos savininkas Marius ir kvapas, nuo kurio net užvalgiusiam lankytojui ims gurgti pilvas.

Liepos 19 d., sako Marius, bus lygiai metai, kaip „Bermudai“ vykdo savo veiklą ir kol kas sekasi tiesiog puikiai. Klausiu, kur paslaptis, kad žmonės traukia į atokų kampelį, kurį maža vilčių rasti apie jį nežinant, ir čia pasilieka.

F360.lt nuotr.

Dėmesys kokybei ir emocijai

„Strategiškai čia – labai gera vieta. Dviračių takas, kuris išsišakoja. Neįmanoma pravažiuoti. Ir geri produktai. Galite pažiūrėti, iš ko mes gaminame maistą, – sako picerijos savininkas ir nusiveda mane prie picų ingredientų lentynos, – sūris itališkas grana padano, ne kažkoks padirbinys, parmos kumpis, mozarella fior di latte, gorgonzola dolce, portobello grybai, svogūnus naudojam tik šalotus, ne kažkokius paprastus, nduja dešra iš Kalambrijos, prosciutto cotto patys irgi pjaustom. Aukščiausios kokybės ingredientai“, – vieną už kitą įmantresnius pavadinimus vardija Marius.

Krosnis šioje picerijoje irgi ne bet kokia, atvežta tiesiai iš Italijos, o picos kepamos tik ant ąžuolinių ar alksninių malkų, mat ši mediena neturi papildomų sakų. Papuolus progai įmetama obels ar vyšnios malka, duodančios ypatingą aromatą.

Prie pokalbio prisijungia virtuvės šefas Renatas. Vyras tikina tobulindamas itališkų picų receptus pasikliauja emocijomis ir vietinių vartotojų skoniu, o lietuviams, sako Renatas, dabar itin svarbu gera emocija ir estetinis vaizdas. Be to, nebesame visuomenė, kuri, gavusi alyvuogių aliejų prie picos, dairosi majonezinio padažo. Anaiptol, lietuviai vis labiau vertina kokybę.

Kodėl patyręs ragautojas visada ims „Margherita“ picą?

„Smagu, kad svečiai, pamatę meniu, jog nėra picos su ananasais, jos ir nereikalauja. Pokytis į labai gerą pusę ir kreipia dėmesį į kokybę“, – sako Renatas ir tada mane „pargriauna“ faktu, jog populiariausia pica išlieka „Margherita“. Čia, net nebandydama dangstyti savo neišprusimo, prisipažįstu visada iki šiandien galvojusi, kad „Margarita“ yra paguodos prizas picų pasaulyje ir ją renkasi tik labiausiai taupantys. Pasirodo, labai stipriai apsigavau:

F360.lt nuotr.

„Oj ne. Labai klystate. Tai yra pati geriausia pirmutinė pica pasaulyje. Švieži bazilikai, kokybiškas sūris ir padažas. Per Margherita tu gali pajausti, kokia yra iš tikrųjų pica – kokybiška ar ne tešla, padažas, sūris, aliejus. Jei ateina tikras ragautojas ir nori įvertinti picerijos lygį – jis užsisako ne kažką kitą, o būtent Margherita. Tikras skonis. Visa kita – priedai“.

Suvokusi, kad mano žinios apie picas ir jų priedus – gerokai prasilenkiančios su realybe, Renato teiraujuosi, kaip gi atskirti kokybišką alyvuogių aliejų, ir virtuvės šefas sako, kad būtina skaityti etiketes, o vėlimosi pojūčio burnoje, paragavus gero alyvuogių aliejaus, tikrai neturi būti.

Kainos ir (ne)noras dirbti

Beje, picerijos šeimininko Mariaus klausiu, kaip sekasi rasti sezoninių darbuotojų. Marius tikina, jog labai sunkiai: vieniems netinka darbo valandos, kitiems grafikai, norinčių dirbti stinga ir tarp lietuvių, ir tarp atvykusių iš Ukrainos žmonių, kuriems Marius tikina siūlęs darbo. Būtent dėl darbuotojų stygiaus „Bermudai“ pernai po atsidarymo nedirbdavo dvi dienas per savaitę, o šiemet tikslas – dirbti kasdien, bet iki liepos pirmadieniais vis dar būdavo uždaryta.

Justinos Asakavičiūtės nuotr.

Pakalbėkime apie kainas – minėtoji „Margherita“ čia atsieis 9 eurus, populiarioji „Capricciosa“ – 14 eurų, brangiausia pica šioje vietoje – su jūros gėrybėmis, jos kaina siekia 17 eurų. Populiarusis itališkas „Tiramisu“ desertas čia kainuoja pusšešto euro, o jautienos carpaccio mėgėjai čia pasmaguriauti galės už 11 Eur.

Tiesa, meluočiau imdama išsamiai komentuoti skonius, nes pati čia nepietavau, bet, tiesą sakant, ir užsukau ne dėl skonio. Užsukau, nes vieta pasirodė itin jauki leisti vasaros vakarus, atoki ir labiausiai kaip įmanoma nutolusi nuo stereotipinių Basanavičiaus gatvės linksmybių. O žmonių kiekis dieną ir vakare, matyt, byloja, jog ir skonis čia – toli gražu ne paskutinėje vietoje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)