Apie tai, kaip keičiasi turistai: plojimų pabaigus portretą nebėra
Pokalbį portretistė pradeda apie šią vasarą, kuri, anot menininkės, ženkliai tuštesnė srauto ir užsakymų prasme: „Būdavo į kitą pusę gatvės negali pereiti, kiek žmonių, jūra tiesiog. Dabar neturim rusų, baltarusių, latvių, estų, mažiau emigravusių lietuvių“, – kalba dvidešimt vasarų Palangoje besidarbuojanti Anna Lopucha-Vinauskienė.
Visgi, turistai, laikantys menininkę palangiške, klysta – čia moteris darbuojasi tik šiltuoju sezonu ir, kaip pati sako, portretų piešimas vasarą Basanavičiaus gatvėje jai – tarsi sanatorija, kai galima pabendrauti, grynu oru pakvėpuoti. Likusią metų dalį Anna darbuojasi Kaune – tapo ir paveikslus, ir portretus, o užsakymų tiek, jog nėra kada atsikvėpti.
Klausiu jau du dešimtmečius poilsiautojų portretus kuriančios menininkės, kas labiausiai keičiasi ir Palangoje, ir turistų elgsenoje. „Anksčiau čia, ant šių laiptų, sėdėdavo minios žmonių, kol piešdavau, ir, baigus piešti, man plodavo. Dabar žmonės stabteli arba nestabteli ir bėga toliau. Jau keli metai nėra žiūrovų, nėra plojimų“, – sako moteris ir pripažįsta, kad labai jų ilgisi, tačiau žmonių gyvenimo tempas itin smarkiai keičiasi:
„Portretą nupiešti pieštuku trunka nuo 20 iki 30 minučių. Spalvotas portretas užtrunka 1 val. 20 min. Anksčiau tokiu metu piešdavau vien spalvotus, o dabar labai mažai, daugiau pieštukinių. Žmonėms per ilgu sėdėti 1 val. 20 min., nors tai – labai trumpas laikas nupiešti geram portretui, bet visi kažkur skuba. Jaučiu, kad vis labiau ir labiau. Net 20 minučių jau darosi ilgu.“
Kartais tenka pabūti ir stilistu, ir plastikos chirurgu
Moteris prisimena vos du kartus, kai klientai liko nepatenkinti gautu portretu, vienas tų atvejų, pasak Annos, kai gerai žinoma kaunietė, pamačiusi pabaigtą portretą, susierzino, jog trijų karatų vyro dovanoti auskarai paveiksle neva atrodo kaip blynai: „Sakau, gal su strėlyte karatų nurodymo reikėjo?“, – juokauja dailininkė. Iš kitų klientų menininkė sako sulaukianti tik dėkingumo ir džiugesio.
Teiraujuosi Annos, ar pasaulyje, kuriame vis daugiau filtrų, plastinės chirurgijos ir kitokių realybės patobulinimų, tenka sulaukti prašymų ir portretuose tikrovę perteikti kiek pagražintą, atlikti plastikos chirurgo vaidmenį:
„Labai dažnai. Kiekviena moteris nori gražiai. Ko aš sau nepageidauju – ir kitoms nenupiešiu. Išeina padažyti blakstienas, jei lakstė ir nerado tušo nusipirkti, tai nėra problema, galiu nupiešti tas blakstienas, juk nesunku. Truputį pakoreguoti, kad raukšlių nebūtų, šukuosenas. Na ne taip guli plaukai – padarai taip, kaip turi būti. Ne nuotrauka, viską galima geriau, gražiau padaryti.“ Moteris sako, jei yra pageidavimas, ir vieną kitą kilogramą portrete nubraukia, ir raukšlių kiekį sumažina.
Anna atsimena atvejį, kuomet klientė paprašė portretistės ją nupiešti su visomis iki vienos raukšlėmis: „Pas ją didelės raukšlės, o tarp jų – kitos, mažos. Tai – papildomas darbas. Aš viską nupiešiau, o moteris tuomet sako „Oi, ne, nutrinkit, nutrinkit“. Po šio atvejo padariau išvadas, kad moterys veidrodyje, kaip ir vyruose, mato ne tai, kaip yra iš tikrųjų, o tai, ką nori matyti.“
Buvo ir kitas kartas, kuomet menininkės paprašyta piešti portretą nė kiek nepagražinus vaizdo: „Tą moterį paliko vyras, susirado jaunesnę draugę ir moteris norėjo pamatyti, kaip ji atrodo iš šalies, o kitais metais atėjusi man dėkojo, nes, pamačiusi portretą, pasidarė plastinę operaciją.“ Tai, sako Anna, dar kartą patvirtino jos išvadas, jog moterys veidrodyje nepamato, ko nereikia ir kartais tik paveikslas, kurį tapė žmogus iš pašalies, atskleidžia objektyvią tiesą.
Pribloškiantis tikslumas: skaičiai – tik galvoje
Portretistė žmones piešia ir iš nuotraukų, ir gyvai pozuojančius, ne tik suaugusius, bet ir vaikus ar net kūdikius. Regis, kaip nupiešti mažylį, kuriam ramiai išsėdėti keliasdešimt minučių – tikrų tikriausias iššūkis?
„Pas mane fotografinė atmintis. Būna tokių vaikų, kurie iš viso nepozuoja, į mamą nusisuka, piešiu iš atminties“, – sako Anna ir priduria, jog niekada nesinaudoja liniuotėmis, nematuoja atstumų tarp žmogaus akių ar pan., o visi reikalingi skaičiai sukasi tik moters galvoje. Visgi, atitikimas ir panašumas tiesiog pribloškia: portretai atrodo tarsi nuotraukos ir net tuo atveju, kai žmonės panoro pamatuoti atstumus veide bei palyginti juos su esančiais paveiksle, liko nustebę, nes viskas buvo tikslu iki milimetrų.
Moteris sako nenaudojanti ne tik specialių skaičiavimų, bet ir trintuko: šį įnagį Anna pasiima tik norėdama nutrinti savo pačios pirštų antspaudus ant popieriaus kraštų ar šviesesnių plaukų sruogų įspūdžiui sukurti, bet niekada pačiam portretui taisyti.
Užsakymai – nuo Australijos iki Meksikos: darbai puikuojasi ir žymių žmonių namuose
Moters darbų užsakovų sąraše būta ne tik paprastų lietuvaičių ar svečių iš užsienio: menininkė rodo portretų nuotraukų albumą, kur galima rasti ir gerai žinomų šalies veidų, ir užsienio aukštuomenės atstovų, o kai kurių klientų vardų ir pavardžių, anot Annos vyro Sauliaus, jie iki šiol negali atskleisti. Žmonės apie Anną Lietuvoje ar svetur sužino vieni per kitus arba gauna rekomendaciją iš Lietuvos dailininkų sąjungos.
Moteris atskleidžia savo gyvenimo istorijos nuotrupas – dar būdama šešiolikmetė ji patyrė didelę traumą, kurios metu neteko kojos. Visgi, portretistės tai nesustabdė nuo tikslo, kuriam ji buvo pasiryžusi paaukoti net galimybę sukurti šeimą: „Norėjau būti menininkė ir netikėjau, kad galima ir karjerai, ir šeimai atsiduoti visu šimtu procentų. Buvau pasiryžusi rinktis meną“, – kalba moteris, visgi vėliau sukūrusi šeimą, susilaukusi dabar jau suaugusio sūnaus. Visgi, menas nė minutei neliko Annos gyvenimo paraštėse.
Į pokalbį kartkartėmis įsitraukia ir nuošalėje kantriai besiklausantis dailininkės vyras Saulius. Jis rūpinasi visa „technine“ dalimi: nuo medžiagų supirkimo iki užsakymų į užsienį išsiuntimo. Vyras neslepia pasididžiavimo Anna ir pasakoja apie įspūdingus jos karjeros pasiekimus: portretistės darbai žinomi ne tik Lietuvoje ar Europoje, bet užsakymų sulaukiama net iš Australijos, o štai Meksikoje, kai Anna nutapė žymius šalies asmenis, apie tai buvo pranešta net per vietinę radijo stotį.
Kartais, sako Saulius, tik nupiešus portretą, paaiškėdavo, jog piešti žmonės – užsienio aukštuomenės grietinėlės atstovai. „O štai Visvaldas Matijošaitis, kuriam jo portretas buvo užsakytas kaip dovana, dar dvi vasaras po to vis priėjo, spaudė ranką, dėkojo“, – su šypsena prisimena Saulius.
Kėdėje Basanavičiaus gatvėje vasaromis priešais Anną sėdėjo ir žymių sportininkų, ir politikų, ir verslininkų. Tiesa, portretų kainos prieinamos ne tik išrinktiesiems – žmogaus atvaizdą pieštuku moteris ant popieriaus lapo nuguldo vos už 20 eurų.
