Geros būklės stebimų upių rodiklis Lietuvoje nesiekia net 50 proc.
„Lietuvoje turime labai daug vandens telkinių: apie 3000 ežerų ir 30 tūkst. upių. Visų jų ištirti tikrai negalėtume. Visos šalys perėjo į tokią sistemą, kad mes tiriame pačius pagrindinius vandens telkinius: upės, kurių baseino plotas didesnis nei 30 kv. km. ir didesnius nei 50 ha ežerus. Taigi, tiriame apie 580 upių ir apie 360 ežerų“, – pasakoja Aplinkos tyrimų departamento vyriausioji patarėja Aldona Margerienė.
Tyrimų dažnumas – įvairus, tai labiausiai priklauso nuo vandens telkinių svarbos ir būklės: vienos, sako A. Margerienė, intensyvaus monitoringo, tiriamos kasmet 12 kartų, kiti telkiniai tiriami kas 3 – 6 metus. Tiriamos organinės medžiagos, maistmedžiagės, deguonies, skendinčių medžiagų kiekis vandens telkinyje, fizikocheminiai parametrai, sunkieji metalai. Taip pat tyrimų metu tikrinami biologiniai parametrai – didesni vandens augalai, dumbliai, žuvys ir bestuburiai, gyvenantys vandens telkinių dugne, galiausiai, pavojingos medžiagos – pesticidai, ftalatai ir t.t.
6 metų periodas – štai toks laikas, sako A. Margenienė, skirtas įvertinti vandens būklei ir priemonių programoms parengti: „Dar rengiame atnaujinimus, tačiau šiuo metu turime duomenis, kad 49 proc. Lietuvos upių ir 60 proc. šalies ežerų ir tvenkinių yra geros būklės. Ežerai daug geresnės būklės, nes jie yra uždaresnėse teritorijose, išleidžiamų nuotėkų mažiau, žemės ūkio bendrovės taip pat atokiau nuo ežerų.“
Maudyklos šalyje: panašu, nėra ko baimintis
Lietuvių mėgiamiausios vietovės maudynėms – Ignalina, Molėtai, Zarasai, Vilniaus apylinkės. Čia, sako A. Margenienė, ir vandens kokybė džiugina: „Galima pasidžiaugti, kad rytų, pietryčių Lietuvoje yra patys švariausi vandens telkiniai, ypač ežerai. Nerandame pavojingų medžiagų, maistmedžiagių arba organinių medžiagų kiekiai nėra dideli, nesukeliantys žydėjimo.“ Apskritai, anot specialistės, kuo didesnis ežeras – tuo jo būklė yra geresnė.
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus vedėja Gražvydė Norkienė pasakoja, jog Lietuvoje stebima 120 maudyklų ir šiuo metu tarša nenustatyta nei vienoje iš jų, maudytis jose saugu.
Pastarieji duomenys iš 120 maudyklų, sako G. Norkienė, surinkti prieš maudymosi sezoną, kuris prasieda birželio 1 d. Vėliau, jau maudynių sezono metu, mėginiai turėtų būti reguliariai imami kas dvi savaites. Tokie tyrimai vykdomi iki rugsėjo 15 d., kada maudymosi sezonas baigiasi.
„Neturime Marijampolės savivaldybės, Anykščių ir Širvintų. Visų kitų duomenis esame gavę ir jose prieš sezoną tyrimai buvo geri. Dabar, birželio pradžioje, turime 41 maudyklos duomenis, likusių maudyklų duomenys dar negauti, bet labai tikimės gauti šiandien ar kitos savaitės pradžioje“, – kalba specialistė.
Daugelio metų patirtis, sako G. Norkienė, rodo tendenciją, kad maudynių sezono pradžioje mikrobiologinė tarša pastebima ypač retai. Didelę įtaką taršai turi oro sąlygos ir besimaudančiųjų skaičius. Įpusėjus sezonui ar po stiprių liūčių maudyklų vandens kokybė gali kisti.
Ženklai, kurie rodo, kad į vandenį geriau nebristi: gali grėsti rimti sveikatos sutrikimai
Prieš nutariant maudytis vandens telkinyje, G. Norkienė pirmiausia pataria atkreipti dėmesį į tai, ar vanduo nežydi: „Iš žydinčio vandens paprastai išsiskiria toksinės medžiagos. Yra nustatoma daugiau nei 150 cianotoksinų rūšių. Jie skirstomi į dermatoksinius, hepatoksinius, neurotoksinius, citotoksinius. Tai turi didelę įtaką sveikatai.“
Pasak ekspertės, būtina vandens vizuali stebėsena, pasireiškus vandens telkinio žydėjimui, turi būti imami mėginiai ir tiriama, kiek melsvabakerių ląstelių yra viename ml. vandens: „Jei yra daugiau nei 20 tūkst. šių ląstelių – rekomenduojama nesimaudyti, o skaičiui perkopus 100 tūkst. – net draudžiama maudytis, nes tai gali labai paveikti sveikatą.“
Vandenyje, kuriame ketinama maudytis, neturėtų būti ir plūduriuojančių medžiagų, naftos produktų, pakrantės privalo būti tvarkingos, be plastiko, stiklo duženų. Mikrobiologinę taršą įvertinti plika akimi, G. Norkienė, sudėtinga, tačiau į vizualinius taršos požymius atkreipti dėmesį privalu.
Deja, Baltijos jūra ir Kuršių marios, pasakoja A. Margenienė, neatitinka geros būklės kriterijų. Šią problemą reikia spręsti, tačiau daug kas priklauso nuo mūsų pačių: „Daug pavojingų medžiagų patenka iš buities. Jei neatsakingai atsikratome vaistų, ploviklių likučiais, išpildami į kanalizaciją – jie toliau keliauja į upes, vandens telkinius. Pavojingos medžiagos linkę kauptis, o per maisto grandinę – žuvis ar moliuskus – gali pasiekti ir mus.“
