Ilgai naikinti mašalai vėl atgauna kvapą
Lietuvoje jau keletą metų neskiriama pinigų upinių mašalų, kurie neduoda ramybės prie Nemuno gyvenantiems ir poilsiaujantiems žmonėms, naikinimui. Itin išaugusi šių kraujasiurbių populiacija eilę metų buvo mažinama į Nemuną pilant specialų biologinį preparatą. Tai greta didžiausios Lietuvos upės gyvenantiems žmonėms leido lengviau atsikvėpti. Tiesa, laikinai – jau keletą metų brangiai kainuojančioms medžiagoms pinigų neskiriama.
Mokslininkai, tiriantys mašalų skaičiaus pokyčius, pastebi, kad keletą metų po biologinio preparato naudojimo nutraukimo spartus populiacijos augimas nebuvo fiksuotas - kraujasiurbių daugėjo palengva. Tačiau šiemet gamtininkų prognozės niūresnės – upinių mašalų turėtų būti dar daugiau.

Kodėl šiemet mašalų daugiau nei uodų?
Jei šiemet upinių mašalų lervų kiekis didesnis nei pernai, yra didelė tikimybė, kad ir pačių kraujasiurbių bus daugiau. Vis dėlto R. Bernotienė sakė, kad nemažai įtakos dar turės orai. Mašalai žymiai dažniau atakuoja žmonės, kai nėra liūčių. Šiems kenkėjams idealios sąlygos – giedra ir karštis.
Kenkėjų antplūdžio ilgai laukti neteks. Iki jo – vos kelios dienos. Mokslininkė atskleidė, kad dažniausiai gyventojų nekenčiami vabzdžiai atakas pradeda birželio 5 – 10 dienomis. Ir aktyviausiai jie stovyklautojus erzina iki Joninių. O liepos pradžioje jų jau beveik nelieka.

Norint sulaukti mažiau šių kenkėjų atakų, mokslininkė patarė nesirengti tamsiai, be to, ji paminėjo, kad šie vabzdžiai aktyvesni saulėtą dieną. Gamtininkės teigimu, pasivaikščiojimus geriau planuoti jau sutemus, nes „naktimis jie nekanda ir dėl to galima ramiai vaikščioti“.
Nuo mašalų išgelbėtų ūsoriai
Pasidomėjus apie biologinių repelentų, naudotų šių vabzdžių populiacijos mažinimui, efektyvumą, pašnekovas atskleidė, kad jie tikrai veiksmingi, bet tuo pačiu ir brangūs. Visgi jis svarstė, kad šių kenkėjų sumažėtų natūraliai, jei Nemune vėl padaugėtų vienos rūšies žuvų.
„Dėl į vandenį supiltų mikrobiologinių priemonių žūsta mašalų lervos. Tačiau šiais vabzdžiais minta ir ūsoriai. Tai yra pagrindinis jų maistas. Tačiau dabar dėl to, kad dugne padaugėjo dumblo, šių žuvų sumažėjo“, - teigė E. Budrys.
Visgi įkyrumu pasižymi ne tik mašalai, bet ir uodai trūkliai, kuriais dažniausiai piktinasi Kuršių nerijos poilsiautojai. Jie skundžiasi, kad vasarą populiariuose kurortiniuose miesteliuose negalima išsižioti, nes į burną kaip mat priskris šių vabzdžių. Taip pat jų dažnai patenka ir į akis.

E. Budrys teigė suprantantis, kad poilsiautojams uodai trūkliai didelio džiaugsmo nesuteikia, tačiau pridūrė, kad su jais susidoroti nėra jokių galimybių, o tuo pačiu ir tikslo. Kitaip tariant, tiems, kuriuos piktina šių vabzdžių draugija, prie to teks prisitaikyti.
„Uodų trūklių lervos gyvena marių dugne. Šie vabzdžiai kraujo negeria ir žmogui jie nėra pavojingi. Sutinku, kad kai geras oras, iš jų susiformuoja juodi debesys. Tačiau tai yra pagrindinis žuvų maistas. Ir kam su jais kovoti? Kuo tada žuvys mis? Be to, ir paukščiai jais minta. Uodų trūklių yra ne tik prie marių, bet ir prie ežerų. Jų yra visur, kur tik yra stovintis vanduo ir dumblas. Prie marių jų kiekvienais metais būna labai daug“, - kalbėjo pašnekovas.
Aplinkos ministerija pinigų neturi
Kad Lietuvoje jau keletą metų nieko nedaroma, jog sumažėtų upinių mašalų populiacija, patvirtino ir Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vyr. specialistas Laimutis Budrys. Biologinis preparatas į Nemuną buvo pilamas tol, kol gyvavo apskritys. Dzūkijoje su upiniais mašalais anksčiau kovojo Alytaus apskritis. Kasmet tam buvo išleidžiama apie pusę milijono litų. O kai apskričių nebeliko, atsitiko taip, kad šiam preparatui pinigų neturi nei savivaldybės, nei Aplinkos ministerija.
„Dabar jau šaukštai po pietų. Dabar mašalai jau išsirito ir jokių priemonių naudoti nėra tikslo. Šį preparatą galima naudoti gegužę, kai lervutės būna ketvirtos išsivystymo stadijos. Pernai Druskininkų savivaldybei išsiuntėme priminimą, kad ateinančių metų biudžete, jei jai tai aktualu, numatytų pinigų mašalų naikinimui. Tačiau tuo viskas ir baigėsi“, - sakė Aplinkos ministerijos atstovas.

„Tai, kad tokia priemonė jau buvo panaudota, dar nereiškia, kad visa tai turi būti pilama metai iš metų. Taip, tai davė gerą efektą, bet amžinas pylimas prasilenktų su logika. Reikia stebėti mašalų populiaciją ir jai bus matyti, kad jų padaugėjo, tai – ženklas, kad kitais metais reikės preparatus vėl naudoti. Apskritai eksperimentuoti su gamta nėra reikalo, nes gali atsirasti ir tam tikros pasekmės. Jei ligoniui skauda galvą, jam gydytojas visam gyvenimui irgi neskiria citramono“, - lygino L. Budrys.
Apsaugos priemonės – chemija ir gvazdikėliai
GRYNAS.lt primena, kad 1999 – 2010 m. lėšos biologiniams preparatui pirkti buvo skiriamos iš Vyriausybės rezervo ir valstybės biudžeto. Taip pat prie to finansiškai prisidėdavo ir savivaldybės. Per šį laikotarpį tam buvo išleista 2,6 mln. Lt.
Upinių mašalų populiacija labai išaugo 1996 metais. Tuomet šie vabzdžiai ėmė trikdyti tiek laukuose besiganančius gyvulius, tiek ir prie Nemuno gyvenančius ar besiilsinčius žmones. Nustatyta, kad didžiausios veisyklos – Nemuno vidurupyje, visai netoli Prienų. 1999 m. buvo nuspręsta vykdyti šių vabzdžių populiacijos valdymo programą. Kaip tik todėl biologiniu preparatu buvo išpurkšta Nemuno atkarpa, besidriekianti nuo Lietuvos sienos su Baltarusija iki Alytaus rajone esančio Nemunaičio.
Medikai sako, kad ypatingų kovos su šiais vabzdžiais priemonių nėra. Alytaus visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėja Janina Dvilinskienė teigė, kad mašalams atbaidyti tinka tokie patys repelentai, kokie naudojami apsaugai nuo uodų. O ieškantys alternatyvų cheminiams preparatams gali pasirinkti gvazdikėlių aliejų.
Mašalai nuo uodų skiriasi tuo, kad ne gelia, bet pragraužia žmogaus ar gyvulio odą. Be to, jie nelinkę skristi į gyvenamąsias patalpas. Mašalams žymiai labiau patinka atviri plotai.