Už viską – kiek daugiau nei 7 eurai
Eidami pėsčiomis nuo Druskininkų centro Ratnyčios link pasukame kairėn, pamatę net kelias „Girios aido“ nuorodas. Palipame laipteliais į viršų ir, įėję pro praviras medžių apgaubto muziejaus pastato duris, prieangyje kasininkei sumokame po 1 eurą. Tiek moka moksleiviai, studentai ir pensininkai, o visiems kitiems apsilankymas kainuotų euru daugiau. Dar eurą tenka sukrapštyti už leidimą fotografuoti ir filmuoti. Priskaičiavus gido paslaugas, suma padidėja 4,50 eurais, todėl visą kainą mokantis lankytojas „Girios aide“ išleis apie 7,50 euro.
Septyniasdešimtųjų ir devyniasdešimtųjų reliktas
Mus aptarnavusi kasininkė Alė Zakarackienė glaustai papasakoja apie muziejaus veiklas ir eksponatus. Ji čia dirba tik vienus metus, todėl nėra susipažinusi su muziejaus istorija iš vidaus. Paklausta, ar „Girios aide“ yra ilgiau dirbančių žmonių, ji prisipažįsta esanti vienintelė kažką papasakoti galinti darbuotoja, ir užsiimanti tiek gidės, tiek bilietų pardavėjos darbu.
Pasak A. Zakarackienės, muziejus buvo atidarytas 1971 m. aktyvaus miškininko, Druskininkų garbės piliečio, iniciatyva.
„Kiek žinau, tai buvo miškininko Algirdo Valavičiaus idėja. O kas čia projektavo, net negaliu pasakyti“, – gūžteli pečiais darbuotoja, paklausta, kokiomis aplinkybėmis atsirado muziejus ir kas suprojektavo šį unikalios išvaizdos pastatą.
Vis dėlto neįprastų formų „Girios aido“ medinukas nėra autentiškas šeštojo dešimtmečio palikimas. 1992 m. muziejus užsidegė dėl prastai įrengtos elektros instaliacijos, o tada buvo perstatytas 3,5 karto didesnis ir naujoviškesnis. Todėl įėję į pirmąją muziejaus patalpą pajaučiame maišytą septyniasdešimtųjų ir devyniasdešimtųjų dvasią. Kadangi patys esame druskininkiečiai, atpažįstame ir iš mokyklinių ekskursijų laikų kilusią nostalgiją.
Skirtas miškui
„Girios aidas“, kaip galima suprasti iš pavadinimo, yra miško tematikos, todėl visi eksponatai jame susiję su mišku, gamta, bitininkyste ir medžiokle. Eksponuojami daiktai beveik nepasikeitė per 10 ir daugiau metų: paukščių, plėšrūnų iškamšos, trofėjai, medžioklės prietaisai, aviliai, keli žaismingi eksponatai, pavyzdžiui, iš storo medžio kamieno drevės išlendantis medžiotojas su į lankytoją atsuktu šautuvu, – šis mus gerokai išgąsdino, kai buvome pradinukai, ir nesuskaičiuojamai daug Antano Česnulio, Antano Lastausko bei kitų autorių medinių skulptūrų.
Kaip pristatoma Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centro puslapyje esančiame „Girios aido“ aprašyme, muziejuje ne tik kaupiama biblioteka, eksponuojamos meninių medžio drožybos, kalvystės, keramikos, gintaro darbų parodos, bet ir organizuojami profesionalių menininkų, tautodailininkų iš visos Lietuvos plenerai, kūrybinės stovyklos.
„Girios aido“ pastatą gaubia didžiulis parkas, pilnas medinių suoliukų, pavėsinių ir įvairių drožinių, kurių dalį jau paveikė laikas. Vienas parko plotas skirtas supažindinti su dekoratyvinių rūšių medžiais.
Po urėdijų reformos viskas išliko taip pat
Iki urėdijų reformos „Girios aidas” priklausė Druskininkų miškų urėdijai, ten įsikūręs Druskininkų miškų urėdijos mokymo ir informacijos centras. Kaip sako A. Zakarackienė, dabar, po reformos, muziejus priklauso VĮ Valstybinių miškų urėdijos regioniniam padaliniui.
Ji jokių pasikeitimų nepastebėjo ir nenujaučia, o į visa tai žiūri tik kaip į formalumą. Kaip sako, viskas veikė bei veiks taip pat, kaip ankščiau.
Sausros metu tylu ir ramu
Pasiteiravus, kiek ir kokio amžiaus lankytojų užsuka į „Girios aidą“, darbuotoja džiaugiasi, kad jų netrūksta.
„Lankytojų ateina nemažai, mokinių ekskursijos atvažiuoja iš visos respublikos. Mes visus priimam. Moksleiviams yra edukacinės pamokėlės. Mūsų klientai yra įvairaus amžiaus – nuo visiškai jaunų žmonių iki pensininkų“, – sako A. Zakarackienė.
Penktadienį, apie trečią valandą po pietų, vaikštinėjant po muziejaus patalpas ir parką, mus nustebina mirtina ramybė. Ne tik dėl pušyno apsupties raminančio poveikio, bet ir dėl fakto, kad tą valandą didžiulėje „Girios aido” teritorijoje, be mūsų, lankytojų daugiau nėra.
Vieninteliai garsai sklinda iš vaikams skirtos žaislinės ugniagesių mašinos po stiklu, plentu tolumoje ūžia transporto priemonės, siūbuoja medžiai pušyne, girdėti įrašytų ir tikrų lauke čiulbančių paukščių balsai. Be mudviejų, muziejuje pasirodo tik dvi gyvos dvasios: minėtoji gidės bei kasininkės darbą atliekanti darbuotoja ir be garso grindis antrame aukšte šveičianti valytoja.
A. Zakarackienės teigimu, „Girios aide“ pilna veiklų, tačiau muziejus yra miške, kur per sausras būti pavojinga.
„Yra poilsio aikštelių. Jeigu vėsi diena, galima ir laužą susikurti. Yra čia tos veiklos, bet dabartiniu metu, kai didelis miškų gaisringumo pavojus, tai neleidžiame“, – sakė darbuotoja.
