Nė vienas iš kalbintų LRT.lt varduvininkų nesigaili turį tokį įprastą, tačiau sykiu tokį nepaprastą vardą.
Istoriniuose šaltiniuose pažymima, kad apaštalas Jonas gyveno daugiau nei 100 metų ir mirė nuo senatvės sava mirtimi. Be to, jis buvo vienas artimiausių Kristaus patikėtinių.
„Aš – ne apaštalas ir tikrai nesitikiu sulaukti šimto metų“, – šyptelėjo žinomas krepšinio treneris, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vadovas Jonas Kazlauskas.
O gal ramybė, kurią treneris sugeba išsaugoti, net pačių įnirtingiausių rungtynių metu, vis dėlto byloja apie jo išmintį, o tuo pačiu ir ilgą, išmintingą gyvenimą?
„Kartais žmogaus išvaizda būna apgaulinga. Bet emocijos mane užvaldo tik tais atvejais, kai jų jau nebeįmanoma suvaldyti. Dėl klaidų ar prasto žaidimo savo žaidėjų nebaru. Kokia gi prasmė juos barti, kai dažnas jų jau savo vaikų turi. Kaip atrodys jų akivaizdoje, jei juos barsiu? Rinktinėje vyksta diskusijos, o ne barniai. O Jonams tikrai nedarai jokių nuolaidų. Tai – tik vardas“, – linksmai Joninių išvakarėse buvo nusiteikęs J. Kazlauskas.
Vardą jam išrinko tėvai. Šeimoje neseniai buvo gimęs pusbrolis Petras, todėl artimiesiems atrodė, kad ką tik gimusiam pusbroliui derėtų kito apaštalo vardas – Jonas.
„Taip išėjo, kad esu Jonas, kad Lietuvoje švenčiamos Joninės, todėl ir mano šeimoje šiandien šventė“, – sulaukęs visų namiškių ir būrio draugų šmaikštavo J. Kazauskas, prisipažindamas, kad nors Joninės ir smagi šventė, bet sykiu ir diena, kai labai daug rūpesčių.
„Man labiau patinka sulaukti draugų be jokios progos, šiaip sau“, – prisipažino treneris.
Dailininkas Jonas Daniliauskas šiemet Joninių laukė Estijoje, o kai būna Lietuvoje, vardinių proga į jo sodybą netoli Merkio suvažiuoja būrys draugų. Durys būna atviros visiems, kas tą naktį nori švęsti ir nesėdėti namie.
„Tos Joninių nakties svajonės su amžiumi priblėso, o štai, kai mokiausi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, su dėstytojais žaisdavome futbolą, plukdydavome upe vainikėlius. Vėliau, jau pats tapęs dėstytoju, šią tradiciją išlaikiau ir dabar su savo mokiniais žaidžiu Joninių futbolą. Vainikėlių plukdymas per Jonines labiausiai patinka anūkams. Leidžiame juos su žvakutėmis Merkiu, bėgame žiūrėti, kur užkliuvo, kur apvirto, nors nesu prietaringas. Joninių šventė man – labiau šeimos tradicijų pratęsimas“, – dalijosi prisiminimais J. Daniliauskas.
Bet vis dėlto Joninių vaizdai ir magija atsispindi ir jo kūryboje. Visa tai, ką yra patyręs per Jonines, dailininkas sudėjo savo paveiksle „Joninės“, kuris yra atsidūręs privačioje kolekcijoje Šveicarijoje.
Režisierei Janinai Lapinskaitei Joninės pirmiausia – gimtadienio ženklas: „Skaičiuoju savo metus pagal šią naktį, nes būtent ji man simbolizuoja metų virsmą, o ne tikrasis gimtadienis, kuris yra labai keistą dieną – kovo 8 d. Tas virsmas per Jonines įvyksta pirmyn, todėl visada stengiuosi, kad susirinktų man artimi žmonės“.
– Kokių ritualų laikotės per Jonines?
– Mūsų sodyba prie Žeimenos, todėl Joninių rytą visada išsimaudau, o naktį, žinoma, deginame laužus.
– Ar jums duotas Janinos vardas pratęsia šeimos tradicijas?
– Vardą man išrinko tėtis. Jis irgi buvo Jonas. Tais laikais daug kas pirmagimio laukdavo Jonuko, bet į pasaulį atėjau aš, todėl ir tapau Janina.
– Kokiais virsmais Joninės yra paženklinusios jūsų gyvenimą be to, kad turite Janinos vardą? Gal kas prasidėjo? O gal kas pasibaigė?
– Nėra taip buvę, kad pradėtų snigti arba, kad nusileistų iš dangaus žvaigždė. Vienintelis dalykas. kuris kasmet ženklina man šią stebuklingą naktį yra tas, kad aš tikiu gyvenimu, kad turiu savo likimą, kad esu dalis gamtos, kurioje gyvenu. Tą naktį man patinka pakalbėti su medžiais, su paparčiais. Manau, jog jau radau savo paparčio žiedą – turiu šeimą, turiu įdomią profesiją. Sako, kad, radus paparčio žiedą, galima suprasti gyvulių kalbą, bet šiuo atveju aš suprantu žmonių kalbą, kuria stengiuosi kurti savo dokumentiką.
– Ar tą stebuklingą Joninių naktį gyvenimo horizontas dar labai toli, ar jau šiek tiek priartėjęs?
– Apie gyvenimo horizontą susimąstau ne tik Joninių naktį. Dažniau imu suprasti, jog, užlipus ant kalno, ateina suvokimas, kad saulė leidžiasi už miško. O Joninių naktį taip pat suprantu, kad gyvenimas turi ir savo pradžią, ir savo pabaigą, kad po Joninių dienos trumpėja, ir gyvenimas trumpėja.
Tai – mano bendri apmąstymai, kurie iš tikrųjų leidžia susivokti, kad esu labiau linkusi į pagonybę, nes man norisi kontakto su medžiu, su dangum, su griaustiniu.
Bet ir nuo žmonių aš nebėgu, nes be jų gyvenimas būtų labai nuobodus. Netgi miške man vis dėlto norisi susitikti žmogų. Grybaujantį ar uogaujantį.
– O, kai po Joninių dienos ima trumpėti, imate laukti kitų Jonių?
– Kaip bebūtų graudu, iš karto pradedu laukti kitų Joninių, nes jos – man visų metų ir laukimo atspirties taškas. O tikėjimą ateitimi ženklina ir gegutės kukavimas per Jonines. Gal jos irgi kažką skaičiuoja? Ir per šias Jonines girdėjau gegutę.
– Gal kažkas tą Joninių naktį yra įvykę tokio, kas apsuko jūsų gyvenimą kita kryptim?
– Ne, tokių išgyvenimų nesu patyrusi. Esu gimusi po Žuvies ženklu, gal dėl to tenka kartais plaukti pasroviui, kartais prieš gyvenimo srovę.
Nors turėčiau prisipažinti, kad kartą Joninių naktį mane buvo užvaldęs stebuklo pojūtis. Eidama mišku pamačiau, kaip link manęs artėja šviesa, o žiburys tai dingsta, tai vėl atsiranda. Jau buvau bepatikinti stebuklu, bet kitą dieną sužinojau, kad mačiau gerokai per Jonines padauginusį dviratininką , kuris tai nukrisdavo nuo dviračio, tai vėl atsikeldavo.
