Lietuvos biologinė įvairovė – nemenka, tačiau pasak gamtininko Selemono Paltanavičiaus, galėtų būti kur kas didesnė, jei dažniau galvotume, ką darome.
– Kiek rūšių šiuo metu yra pasaulyje, o kiek jų išnyko?
– Biologinė įvairovė yra augalų, gyvūnų ir grybų rūšinė įvairovė. Iki dabar nėra tikslaus skaičiaus, apibrėžiančio, kiek pasaulyje iš viso yra rūšių. Manoma, kad yra maždaug nuo 3,5 mln. iki 8-10 mln. rūšių daugialąsčių sutvėrimų. Negalime atmesti, kad dalis tų rūšių išnyko net nespėtos atrasti ir aprašyti. Agresyvus žmogaus poveikis tiesioginis arba netiesioginis veikia ir visą biologinę įvairovę.
Manoma, kad apie milijoną metų rūšis gamtoje gali išlikti nepakitusi, po to ji kažkaip kinta. Rūšys gali silpti, keistis jų identitetas, bet reikia pagalvoti apie sąlygas, kurios tuos pokyčius spartina šimtus kartų. Rūšys nenyksta, mes jas naikiname. Mes neturime žmogaus neveikiamos biologinės įvairovės dalies neliečiamoje aplinkoje, kurią stebėdami galėtume palyginti su gyvenančių dabartinėmis sąlygomis pokyčiais, todėl fiksuojame bendrus pakitimus.
– Kokių paukščių bei gyvūnų jau nebėra Lietuvoje?
– Prieš 50 metų pats įprasčiausias paukštis buvo žalvarnis, jis buvo paplitęs visoje Aukštaitijoje ir Dzūkijoje. Dabar visoje Lietuvoje kasmet peri vos 6-7 poros. Stulbinamai greitai jie atsidūrė ant išnykimo ribos. Tai nėra tik Lietuvos problema. 2018-aisiais metais keliavome po Ukrainą. Tenykščiai ornitologai pasakė, kad visoje milžiniškoje šalyje likę 150 perinčių žalvarnių porų.
Meldinė nendrinukė dabar aptinkama tik keturiose valstybėse: Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Iš vabalų pati įspūdingiausia Lietuvoje buvo paprastasis elniavabalis. Labai didelis, patino žandai priekyje panašūs į ragus, su kuriais jo ilgis siekia beveik 10 cm. Jau daugiau nei 60 metų Lietuvoje nerasta nei vieno šio vabalo. Jie gyvena ąžuolynuose, kur yra išdžiūvusių, trūnijančių medžių, kuriuose vystosi jų lervos. Tam joms reikia net 4-6 metų. Deja pas mus nudžiūvusius medžius nupjauna ir išveža.
Miškų valymas daugeliui rūšių yra tiesiogine prasme – mirtinas. Taip pat ir pačiam miškui, kuriam reikia medžiagų augti. Nepakanka pasodinti medelių, kai masiškai naikiname miškus. Genys – juodoji meleta daugelyje miškų nebeturi vietos uoksui išsikalti, nes jai reikia šiek tiek storesnių medžių, kurių nebėra.
Lietuvos biologinė įvairovė taip pat nėra visiškai inventorizuota, bet manoma, kad turime apie 30 tūkst. rūšių. O, pavyzdžiui, švedai yra viską suskaičiavę ir turi berods 53200 rūšių, tad tikėtina, kad daugiau yra ir pas mus.
– Kas dar be žalvarnio Lietuvoje šiuo metu nyksta?
– Kai kurios rūšis nebeužklysta į Lietuvą. Pavyzdžiui, juodkrūtis bėgikas anksčiau gyvendavo ir perėdavo Lietuvoje, o dabar tik praskrenda pro šalį. Pilkąją kurapką jau įrašėme į Raudonąją knygą. Belikę gal 4-5 proc. iš jų buvusios populiacijos.
Mūsų įprastas kraštovaizdžio paukštis – pempė nyksta akyse. Laukai ariami, kultivuojami tada, kai pempės peri, tad kaskart jų lizdus ir jauniklius tiesiog sumala. Po kelių savaičių vėl kažką daro tam laukui – vėl iš naujo trikdo pempes ir joms nėra jokių šansų išsiperėti ar net išgyventi.
– Kaip gyvūniją naikina žmonės?
– Didelis siaubas – šienapjūtės. Greitaeigė, sunkioji technika nepalieka nieko po savęs, sumala jaunus stirniukus, kiškučius, perinčius paukščius. Geltonoji kielė, kiauliukė, dirvinis vieversys – visi šie ir daugiau pievinių mažųjų paukščių kasmet netenka savo lizdų ar net gyvybių – viskas yra sumalama. Nepamirškime varlių, vabzdžių, kitų žolės gyventojų. Atkreipkite dėmesį, jeigu eisite per ką tik nušienautą pievą – niekas joje nejuda, lyg dykumoje.
Mes tą darome nuolat. Žmonės žolę iki pat šaknų pjauna net savo sodybose, kur to daryti visai nereikia, man tai yra tokia keistenybė. O paskui klausia – kur dingo žiogai? Žoliapjovė net mažiausioje sodyboje dirba didžiuliu pajėgumu, viską ištaško, nebelieka nei boružių, nei žiogų. Daugelis sako, kad pasaulis – nedraugiškas biologinei įvairovei, bet pažvelkime į save.
– Kaip galėtume išsaugoti nykstančias rūšis, ar būtini zoologijos bei botanikos sodai?
– Taip, išsaugoti rūšis galima įvairiuose veislynuose, soduose. Galima juos vertinti neigiamai, bet pavyzdžiui stumbras buvo išsaugotas tik dėl aptvarų ir zoologijos sodų.
Prieš 30 metų iš gamtos dingo braziliškosios Spikso aros. Pagrindinė to priežastis buvo rinkėjai, kurie užsidirbdavo už kelis dolerius įsliuogdami į medį ir paimdami jauniklius kontrabandininkams. Dabar yra gal 2-3 jų veisimo centrai. Vienas didžiausių – Katare priklauso šeichui Al Thani, kuris iš savo pinigų įkūrė retųjų rūšių veislyną. Ten įdarbino geriausius pasaulio rūšių specialistus ir bando išsaugoti nykstančią gyvūniją.
– Galbūt reikėtų aptvertų teritojų, kaip, pavyzdžiui, Afrikoje?
– Afrikoje veikia rezervatai, įvairūs gyvūnų parkai, kurie aptverti ir saugomi. Jei nesate nacionaliniame parke, nepamatysite jokio žvėries. Tai yra laukinius gamtos resursus jau išnaudojęs kontinentas. Vienintelė išeitis apsaugoti gyvūnus nuo vietinių gyventojų buvo juos užtverti ir pastatyti ginkluotą apsaugą. Be šių parkų mes jau būtume užmiršę, kaip atrodo dramblys ar raganosis. Europoje to dar nereikia, jeigu yra ženklas „rezervatas, įeiti draudžiama“, daugelis tai supranta ir laikosi taisyklių.
– O kaip dėl vandens gyvūnų, ar nereikėtų jų saugoti labiau?
– Lietuvoje saugome balinius vėžlius perindami jauniklius ne gamtoje, nes neturime tokios populiacijos, kad galėtume eksperimentuoti – išsiris gamtoje patys, ar ne. Užsienyje, vandenynų pakrantėse, kur jūriniai vėžliai deda kiaušinius, būtina juos rinkti. Deja, juos valgo žmonės, plėšrūnai, benamiai šunys, meškėnai – kas tik turi prieigą. Iš 100 išperėtų kiaušinių suauga tik 1-2 vėžliai, nes jiems gausu pavojų ir vandenyje. Perinimu laboratorijose užsiima profesionalai, jie žino, kada išsiritęs jauniklis turi būti paleidžiamas į gamtą, kada pradeda atsirasti prisiminimo jausmas, kuris labai svarbus, nes vėžlys turi sugrįžti.
– Ko trūksta Lietuvai, kad labiau saugotume biologinę įvairovę?
– Tokius dalykus dažniausiai remia ne valstybės, o privatūs žmonės. Pavyzdžiui, milžiniški prekybos tinklai dalį lėšų tiksliai skiria pasirinktai gamtosaugos sričiai ir daro konkrečius darbus. Pavyzdžiui, įkuria veislyną, laboratoriją arba privačiai nuperka milžinišką teritoriją, aptveria, pasamdo ginkluotus žmones, prižiūrėtojus – priklausomai nuo valstybės ir palieka gamtai.
Pasaulyje privati nuosavybė ginama įstatymų. Lietuvoje tam tinka sengirės, bet kol kas labai sunku jas išsaugoti, dar negirdėjau, kad koks verslas būtų skyręs bent 10 milijonų. JAV jau beveik 100 metų, kai už medžioklės leidimus imami pinigai, o jie skiriami vienam fondui. Jame kasmet susikaupia šimtai milijonų, o už tas lėšas išpirkinėjamos teritorijos, upių estuarijos ir padaromos privačiomis, kur gali perėti paukščiai, veistis gyvūnai ir panašiai. O privati teritorija Amerikoje yra, šiukštu, neįžengiama ir toks būdas – gerokai efektyvesnis už kokius draustinius ar rezervatus. Tik Lietuvoje gyvūnija yra valstybės nuosavybė, kitur pasaulyje gamta nepriklauso niekam.
Verslai stengiasi prisidėti
Kaip minėjo Selemonas Paltanavičius, Lietuvoje dar trūksta verslų, kurie imtųsi konkrečių priemonių, kad saugotų biologinę įvairovę, tačiau verslai stengiasi padėti gamtai būdais, kurie jiems prieinami. Pavyzdžiui, tvariausia pasaulyje išrinkta įmonė „Schneider Electric“ užsibrėžė ambicingų tikslų ir ėmėsi priemonių, kad švarintų orą bei vandenynus, kurie svarbūs ne tik žmonėms, bet ir kiekvienam kvėpuojančiam gyviui.
Kompanija nutarė kurti kuo daugiau technologijų, kurios padeda mažinti įtaką gamtai. Pavyzdžiui, technologijos, kurios padidina pastatų energijos vartojimo efektyvumą, arba skaitmeniniai įrankiai, leidžiantys verslams nuotoliniu būdu stebėti bei valdyti operacijas, kad nereikėtų vykti į darbo vietą ir deginti automobilio kuro. Dar vienas gamtai svarbus jų projektas – sukurti skirstymo įrangą be SF6 dujų. Jos sukelia šiltnamio efektą ir yra 23 500 kartų stipresnės nei CO2.
Kad padėtų žuvims bei vandens žinduoliams, šiemet „Schneider Electric“ paskelbė apie gamyboje pritaikomą perdirbtą plastiką, surinktą iš vandenynų. Iš Indijos vandenyno ir Arabijos jūros surinkti poliamidiniai žvejybos tinklai perdirbami į plastiką, kuris jau naudojamas elektros jungikliams ir lizdams gaminti. Numatoma, kad šis sprendimas kasmet leis surinkti apie 640 000 tonų vandenynus teršiančių žvejybos tinklų.
Įmonė žada – iki 2025 metų atsisakyti vienkartinio plastiko pakuotėse ir naudoti perdirbtą kartoną. Taip pat nuo baltas pakuotes keisti rudomis. Jos nebėra baltinamos, nes balinimo metu sunaudojama labai daug vandens bei chemikalų, naudojamas perdirbamas kartonas.
Taip pat suplanuota iki 2025-ųjų tapti neutralia CO2 požiūriu bei padėti kitoms įmonėms 800 milijonų tonų sumažinti CO2 emisijas. Be to, kompanija žada apmokyti 1 milijoną nepasiturinčių žmonių dirbti energijos valdymo srityje.
