Atvykę į Biliūnų kaimą sustojame šalikelėje. Akį iš karto patraukia dailiai sutvarkyta aplinka, kitapus kelio – teka upelis, per jį veda nedidelis tiltas. Šalia upelio – nepriekaištingai prižiūrėta sodyba: nupjauta veja, žaliai nudažyta tvora, kurią juosia, rodos, ką tik nuravėtas gėlynėlis.

Ilgai stoviniuoti netenka, vos pradėjus kalbėtis tarpusavyje netoliese esančio daugiabučio gyventoja praskleidžia užuolaidas, matyt, norėdama išsiaiškinti, kokių atvykėlių sulaukė. Dar po kelių minučių mūsų pasitikti atžingsniuoja kaimo seniūnaitis Kazimieras Vaitkevičius.

Sovietmečiu buvo apsėklintojų gyvenvietė, o dabar čia būriais traukia jaunavedžiai
© DELFI / Domantas Pipas

Kazys, būtent taip jį vadina vietiniai, nieko nelaukdamas mus vedasi į savo sodo kiemą. „O kaip jūs taip greitai mus pamatėte?“ – stebiuosi. „Čia nepažįstama mašina niekada neliks nepastebėta“, – juokiasi jis. Ir, ko gero, toks operatyvumas nuostabos kelti neturėtų, nes kaime, paskutinio surašymo duomenimis, gyvena vos 27 gyventojai.

Iki Kazimiero sodo tenka paeiti kelis šimtus metrų. O čia – jau matytas vaizdas, panašus į tą, kurį išvydome vos atvykę: didelis labai tvarkingas kiemas, kruopščiai nupjauta veja ir mažas namelis, kuriame pašnekovas su žmona leidžia visas savo vasaras.

Sovietmečiu buvo apsėklintojų gyvenvietė, o dabar čia būriais traukia jaunavedžiai
© DELFI / Domantas Pipas

Buvo sėklintojų kaimas

Prisėdame pavėsinėje. Netrukus Kazimiero žmona Angelė mums pasiūlo kavos. Šiuo metu, pasakoja ji, kartu su Kazimieru gyvena Raseiniuose, o čia, Biliūnuose, būna tik šiltuoju laikotarpiu.

Pats Kazys į Biliūnus atsikraustė dar 1976 metais, tuomet jis buvo vos 22–iejų. „Dirbti apsėklintoju pagal paskyrimą pradėjau baigęs Marijampolės technikumą. Čia buvo sėklinimo veislininkystės stotis, dirbo daug žmonių: vien 27 apsėklintojai ir apie 40 vairuotojų. Aš baigiau zootechniką, įgijau sėklintojo-ginekologo ir melžimo meistro specialybę“, – prisimena vyras.

Kazys sako, kad iš pradžių dirbti buvo išsiųstas į Senąją Varėną, jam buvo pasiūlytos kiaulių fermos vedėjo pareigos. Tik susikalbėti tam krašte, tikina, nelabai sekėsi. „Atsiprašau, sakau, bet nedirbsiu. Parvažiuoju į technikumą, sako – dar viena vieta tau yra Raseiniuose, dirbti sėklintoju. Nu ką, reikia važiuot“, – juokiasi Kazys.

Sovietmečiu buvo apsėklintojų gyvenvietė, o dabar čia būriais traukia jaunavedžiai
© DELFI / Domantas Pipas

Bet darbas Biliūnuose, pamena pašnekovas, irgi nebuvo iš lengviausiųjų, kadangi dauguma melžėjų buvo jaunos moterys, o prie jų atlikti savo pareigą esą buvo nepatogu.

„Darbas dar būtų nieko, kad visos melžėjos amžiuje būtų, ale jaunas merginas palikdavo karvę laikyt. Atvažiuoji sėklint karvę, Dieve, kokia sarmata. Grįžtu, sakau – nedirbsiu. Niekur nedingsi, sako, du metus turėsi dirbt. Tada iki armijos padirbau dar tris mėnesius. Sakau: laikas man į armiją važiuot. Savo noru išlėkiau, kad tik dirbt nereikėtų“, – juokiasi seniūnaitis.

Sovietmečiu teko pagyventi ir dvare

Sovietmečiu Biliūnuose, kaip tikina Kazimieras, buvo įkurtas nedidelis kolūkis, kuriame buvo bulių fermos, laukuose – auginamas pašaras. O Biliūnuose esantis dvaras tuomet buvo paverstas veislininkystės įmonės kontora.

Dvare, pamena pašnekovas, teko pagyventi ir jam, nes tuo metu Biliūnuose trūko gyvenamo ploto. Nuo šio dvaro yra kilęs ir paties kaimo pavadinimas. Kol dvarą valdė dvarininkai Bilevičiai, taip vadinosi ir vietovė. Vėliau, jiems pakeitus pavardę į Biliūnus, pasikeitė ir kaimo pavadinimas.

Darbas dar būtų nieko, kad visos melžėjos amžiuje būtų, ale jaunas merginas palikdavo karvę laikyt. Atvažiuoji sėklint karvę, Dieve, kokia sarmata.
K. Vaitkevičius

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad 1850 metais vienas Bilevičių dvarą paliko anūkėms Pilsudskytėms, tačiau visus Pilsudskius už dalyvavimą 1863 m. sukilime caras ištrėmė į Sibirą, o į dvarą, kaip pasakoja vietiniai, atkeldino vieną savo karininkų.

Ir nors galima rasti informacijos, kad karininkas už slaugą dvarą galiausiai padovanojo vežikui Jonui Kaminskui, biliūniškiai sako girdėję, kad iš tiesų karininko sūnus buvo paniręs į lošimus ir didingą pastatą tiesiog pralošė kortomis.

Šiuo metu dvaras priklauso J. Kaminsko dukrai, tačiau į dvaro teritoriją vietiniai sako iki šiol prisibijantys eiti, esą anksčiau šeimininkai laikė nemažai vilkinių šunų, kurie kaime ne sykį išpjovė triušius ir avis. Dabar, tikina Kazys, čia ūkininkų beveik nebėra.

28 metus neturėjo nė vieno laisvadienio

Ir nors į kariuomenę Kazimieras išlėkė baidydamasis gėdingo darbo, po tarnybos jau savo noru grįžo atgal į Biliūnų kaimą. Kai po nepriklausomybės atkūrimo užsidarė veislininkystės stotis, pašnekovas įsteigė privačią sėklinimo įmonę: „Taip ir likau iki šiol, gal čia ir tos pensijos sulauksiu, jau kilt ne smarkiai yra kur.“

„O kiek iki pensijos liko?“ – teiraujuosi. „Trys mėnesiai“, – juokiasi Kazys. „Jau dabar kiekvieną dieną ir kalba apie pensiją“, – šypteli jo žmona Angelė.

Kazimieras Vaitkevičius
Kazimieras Vaitkevičius
© DELFI / Domantas Pipas

„Tai ką veiksit?“ – domiuosi. „Paukščiukus darysiu“, – beda pirštu į ant pavėsinės atbrailos stovinčius rankdarbius. „Jau ir taip jų per daug, – atsargiai paprieštarauja Angelė. – Dirbsi dar, iš pensijos šiais laikais nepragyvensi.“

Su žmona sutinka ir Kazys. Sako, darbuosis, kol sveikata leis, nes pensijos, skaičiuoja, geriausiu atveju gaus 300 eurų. „Tai, skaityk, nieko. Nieko nesakyčiau, jei galėtum savaitę atidirbti ir būtų penkios išeiginės. Dabar 28–eri metai nė vienos dienos laisvos neturėjau“, – atsidūsta pašnekovas.

„Visai neatostogaujat?“ – nusistebiu. „Ką jūs? – mano reakcija suglumina Kazį. – Kaip gali atostogaut? Jeigu pas klientą nenuvažiuosi, tai tą kaimą jau visai galėsi užmiršt. Sakys – ten irgi ne firma, nori važiuoja, nori nevažiuoja. Turi važiuot. O į svečius vakare nuvažiuoji. Pabūni, žiūri jau 3 valanda nakties, laikas važiuot, nes dar reikia mašiną pasikeist ir persirengt, ir vėl į darbą.“

Jaunų žmonių beveik nebeliko

Paklaustas, kada keliauja į darbą, pašnekovas tikina, kad iš namų išrieda maždaug 4.45 ryto, o po darbų esą dar spėja ir draugus aplankyti, ir aplinką namuose susitvarkyti. Tai patvirtina ir netrukus prie pokalbio prisijungusi ilgametė Biliūnų gyventoja Nijolė Buzienė.

„Dar jums kyla klausimų, pasižiūrėkit, kokie hektarai, viskas susodyta, nuravėta, nušienauta. Čia viskas jo padaryta ir dirbantis žmogus, – kaimynystėje gyvenantį Kazį giria Nijolė. – Ir jeigu pas mus kokia šventė, tai visus apvažiuoja, sužiūri, kad būtų vienodai nupjauta ir dar atlekia mums kiemus nušienaut.“

Angelė Vaitkevičienė
Angelė Vaitkevičienė
© DELFI / Domantas Pipas

„Nijole, gersi kavos?“ – į moters pasakojimą įsiterpia Angelė. „Jei negaila, tai gersiu“, – nusijuokia kaimynė. „Vandens tai tikrai negaila, o kavos, jaučiu, pati atsinešei“, – šmaikštumu nenusileidžia ir Kazimieras. „Neatsinešiau, aš tau grąžinsiu, kai eisiu pro šalį“, – nusikvatoja Nijolė.

Buvo taip: gyvenom mes ten toli kaime, piemenė ištekėjau už veterinoriaus. Jis kažkurį laiką veterinoriavo, o paskui čia atsirado vieta gyvulių apsėklinimo įmonėje. Kai jis pradėjo dirbti, kaip tik pastatė pirmą aštuonbutį, davė butus ir taip čia atsiradom.
N. Buzienė

Pati Nijolė Biliūnuose gyvena jau 42 metus. Tik jaunų žmonių čia, sako, jau beveik nebeliko. „Va visi tokie, pagyvenęs jaunimas, – rodo į pavėsinėje sėdinčius. – Aš nesakau, kad mes labai seni. Bet iš tikrųjų dabar tik viena jauna šeima parėjo. Jam – 30, jai turbūt 27. Ir dar yra viena jaunesnė šeima, kurie dar ne pensininkai. Tik tiek čia to mūsų kaimo tėra – du aštuonbučiai ir dar už kaimo yra trys namukai. Labai mažai mūsų.“

Darbo ir su žiburiu nerasi

Jaunas šeimas nuo gyvenimo čia, anot pašnekovų, atbaido darbo trūkumas. Gelbsti tik tai, kad Raseiniai – visai netoli, o aplink yra keli užsienio kapitalo fabrikai – žuvų ir vilnos karšimo.

„Darbo nėra. Kur čia tas darbas? Bet kas nori dirbt, tas dirba. Važiuoja į miestą. Raseiniai nėra toli. Yra „Karpynė“, yra netoli norvegiška žuvies perdirbimo įmonė ir yra danų firma – verpykla, karšykla. Dar Ariogaloj yra kombikormo fabrikas, laivų gamykla“, – vardija Nijolė.

Tik uždarbis, įsitikinusi moteris, retą tesuviliotų: „Jeigu būtų normalūs atlyginimai, tai galima ir toliau važiuot. Bet kad tų atlyginimų nėra. Kainos europinės, o atlyginimai lietuviški.“

Paklausta, kokio atlygio galima tikėtis dirbant Raseiniuose, Nijolė nė nedvejodama atsako: „Mi–ni–mu–mas“.

Jos pačios dukterėčia, tikina pašnekovė, šiuo metu uždarbiauja Anglijoje. „Ji čia dirbo degalinėje, į rankas gaudavo iki 400 eurų. Tiktai. Reikia dirbti visą parą. Tegul ir kas ketvirtą, bet visą parą. Ten jau nei prigulsi, nei prisėsi, negali nė taburetės būti, o naktį ir visokius kebabus šildo. Ji nuvažiavo ten, nepadirbo nė mėnesio, nesunkiai kažkokias dėžutes klijavo, gavo 800 eurų į rankas. O kai visą mėnesį dirbs? Jeigu čia būtų didesni atlyginimai, tikrai niekas niekur nevažinėtų. Ir verkia, kai reikia išvažiuot. Nu bet ką dabar daryt?“ – istorija dalinasi Nijolė.

Jeigu būtų normalūs atlyginimai, tai galima ir toliau važiuot. Bet kad tų atlyginimų nėra. Kainos europinės, o atlyginimai lietuviški.
N. Buzienė

„Ne, kaimas išnyks visai, jau dabar nykstantis“, – pesimistiškomis nuotaikomis prabyla Kazimieras, bet N. Buzienė suskuba juokauti: „Nu kur tu nyksi, Kazy? Būsim ir būsim čia.“

Kazimieras Vaitkevičius, Nijolė Buzienė, Angelė Vaitkevičienė
Kazimieras Vaitkevičius, Nijolė Buzienė, Angelė Vaitkevičienė
© DELFI / Domantas Pipas

Našle liko labai jauna

Paklausta, kas ją pačią atvedė į šį mažą kaimelį, Nijolė pasakoja, kad kartu su savo tuometiniu vyru atsikraustė, kai šis gavo darbą minėtoje apsėklinimo įmonėje.

„Buvo taip: gyvenom mes ten toli kaime, piemenė ištekėjau už veterinoriaus. Jis kažkurį laiką veterinoriavo, o paskui čia atsirado vieta gyvulių apsėklinimo įmonėje. Kai jis pradėjo dirbti, kaip tik pastatė pirmą aštuonbutį, davė butus ir taip čia atsiradom“, – sako moteris.

Tik gyvenimas, pripažįsta ji, negailėjo išbandymų. Našle Nijolė liko sulaukusi vos 30–ties. „Dabar jau 30 metų, kai jo nėra, jis miręs. Žinot, moterys labai ilgai nesnaudžia. Aš po 5 metų paėmiau kitą“, – šypteli moteris.

Nijolė Buzienė
Nijolė Buzienė
© DELFI / Domantas Pipas

„Ai paėmei...“ – nusijuokia Kazys. “Nu paėmiau. Tai kaip kitaip? Ten tokie atgarsiai buvo, – toliau juokauja Nijolė, bet netrukus surimtėja. – Mane kartais labai ima siutas, kai sako: nu va, išskyrė, atėmė ar dar kažką padarė. Taip tuos vyrus visai negalvojančiais padaro. Jeigu aš nenorėsiu, tai manęs nepaimsi. Suriši ar paleisi, aš vis tiek galiu pabėgt. Čia neteisybė. Čia turi būti abipusis susitarimas. Ir dabar mes jau 30 metų labai sėkmingai gyvenam, esam sužadėtiniai“, – didžiuojasi pašnekovė.

„Kodėl nesituokiat?“ – teiraujuosi. „Kadangi labai gerai gyvenu ir niekas nemaišo. Man taip neblogai sekasi, kad aš visai nenoriu nei tų tekėjimų, nei nieko“, – diskusiją nukerta ji.

Gavo palaikymą net sunkiausiose situacijose

Tiesa, ankstyva vyro mirtis nebuvo vienintelė nelaimė Nijolės šeimoje. Trijų vaikų mama prasitaria, kad jauniausias jos sūnus žuvo kariuomenėje būdamas 20–ties.

Ši tragiška istorija dar 2001 metais apskriejo visą Lietuvą. Tąkart viename Lietuvos kariuomenės dalinių įvyko nelaimingas atsitikimas, kai privalomosios pradinės karo tarnybos karys netyčia spustelėjo ginklo nuleistuką. Šūvis buvo lemtingas.

„Labai trumpai tetarnavo. Sausį išėjo, balandžio 22… Nelabai čia kaip gavosi. Bet atsitiko taip, kaip atsitiko. Ten buvo labai daug betvarkės. Nežinau, jeigu aš būčiau kėlus viską į paviršių... Bet kas pasikeis? Nu neprikelsi. Tuo laiku man ne rietynės rūpėjo. Aš žiūrėjau, kad aš tik paeičiau, kad neišgriūčiau iš klumpių“, – atvirauja moteris.

Sovietmečiu buvo apsėklintojų gyvenvietė, o dabar čia būriais traukia jaunavedžiai
© DELFI / Domantas Pipas

Vis dėlto tąsyk moteris rado savyje stiprybės atleisti netyčia sūnų nušovusiam jo draugui ir bendražygiui. Už atleidimą ir meilę moteriai buvo įteikta ir Lietuvos karžygio skulptūra.

N. Buzienės sprendimas atleisti kariui dovanojo galimybę kaltinamajam neatimti laisvės. Negana to, anksčiau buvo skelbta, kad Buzių šeima rūpinosi tuo jaunu žmogumi, domėjosi jo gyvenimu, džiaugėsi jo santuoka, o vėliau ir gimusia pirmagime dukra.

Labai trumpai tetarnavo. Sausį išėjo, balandžio 22… Nelabai čia kaip gavosi. Bet atsitiko taip, kaip atsitiko. Ten buvo labai daug betvarkės. Nežinau, jeigu aš būčiau kėlus viską į paviršių... Bet kas pasikeis? Nu neprikelsi. Tuo laiku man ne rietynės rūpėjo. Aš žiūrėjau, kad aš tik paeičiau, kad neišgriūčiau iš klumpių.
N. Buzienė

Šiandien Nijolė sako, kad ištikus tokioms nelaimėms, biliūniškiai labia greitai susivienija ir padeda, kuo tik gali: „Čia visi mes su savo pričiūdais esam, nesam jau tokie šventuoliai. Bet jei lieptų parodyt man čia blogą žmogų, tai nežinau, nematau tokio. Jeigu jau aplinkui labai daug blogų, žiūrėk, nes su tavim kažkas negerai. Kaip mano anūkė sako – persišviesk galvą tada. Iš tikrųjų. Kažkas negerai, taip negali būt, kad aplinkui visi blogi, o tu geruolis.

Jeigu kokia netektis, tai nėra tokio, kuris neateitų. Aš tokiais liūdnais atvejais vaidinu finansų ministrą, surenkam pinigėlių. Ne po daug, po 10 euriukų, bet vis tiek po žiedelį, kad širdį parodytume tokioj bėdoj.“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Netikėtas gyvenimo posūkis paskatino imtis veiklos, kurios pinigais neįkainosi

Tolerancija, visų socialinių grupių gerovė – tokie įprasti ir nedaug atskleidžiantys žodžiai...

Lietuvos kampeliai, kur dažnas net nesugalvoja užsukti: prie iniciatyvos kviečia jungtis visus

Lietuva – bendruomenių kraštas. Tai rodo DELFI portale vykstanti iniciatyva „ Bendruomenės...

Sovietmečiu buvo apsėklintojų gyvenvietė, o dabar čia būriais traukia jaunavedžiai (45)

Atvykę į Biliūnų kaimą sustojame šalikelėje. Akį iš karto patraukia dailiai sutvarkyta...

Turi septynis vaikus ir tuo didžiuojasi: jokių pašalpų ir kruopų negaunu (249)

Po ekskursijos Bijūnuose pajudėjome Būdos kaimo link. Jame – vos trys trobos. Viena jų tuščia,...

Kviečia pamatyti Lietuvos vietas, apie kurias dažnas net nežino Įdomiai leidi laiką? Registruokis, rink balsus ir gauk automobilį! (13)

Naujienų portale DELFI startuoja išskirtinė socialinė iniciatyva „ BENDRUOMENĖS 2018 “,...

Top naujienos

200 tūkst. vartotojų reikia pasikeisti SIM kortelę (56)

Dėl nuo liepos 1 dienos įsigaliosiančių atnaujintų pasirašymo elektroninėje erdvėje...

Po tragedijos Klaipėdos viešbutyje prabilo Ričardas Pinikas: kas nutiko tą lemtingą vakarą? (242)

Dažniausiai žiniasklaidoje pristatomas kaip a.a. aktoriaus Vytauto Šapranausko vadybininkas...

Bakas sako, kad trauksis iš frakcijos, jei valstiečiai imsis „beprasmiško“ tyrimo (36)

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas penktadienį pareiškė,...

Išrinkite unikalią Lietuvos vietą, kurioje jaučiatės tarsi užsienyje (37)

Naujienų portale DELFI vyksta unikalus projektas: „ 100 žingsnių per Lietuvą “, kurio metu...

Aukso gyslą Palangoje atradusio verslininko prekė paplito it virusas: poilsiautojai noriai atveria pinigines (4)

Pernai poilsiautojai Palangoje dėl neregėto deserto eilėse stovėdavo kone valandą, tačiau aukso...

Buvęs kariuomenės vadas Tutkus dėl vairavimo išgėrus nubaustas 2,5 tūkst. eurų bauda (69)

Vilniaus regiono apylinkės teismas penktadienį kaltu dėl vairavimo išgėrus baudžiamojoje byloje...

Profesionalų patarimai kaip užfiksuoti tobulą kadrą (6)

Telefonų kameroms tobulėjant, vis daugiau jų vartotojų tampa kasdieniniais fotografais ir mano,...

Atsinaujina viena ilgiausių ir judriausių sostinės Geležinio Vilko gatvė: bus laikinų nepatogumų (2)

Vilniuje pradėta remontuoti vienos ilgiausių ir judriausių – Geležinio Vilko gatvės – atkarpa...

Angelos Merkel viltis – Albanija? (22)

Albanija gali sutikti priimti prieglobsčio Europos Sąjungoje prašytojų centrus, praneša...