Kelionės aplink Baltijos jūrą dalyviai sėkmingai sugrįžo į Lietuvą

 (3)
Keliautojo, rašytojo, publicisto, esperanto kalbos populiarintojo, vertėjo, mokslininko, antropologo bei lietuvybės puoselėtojo Antaną Poškos pėdomis tarybiniais motociklais išsiruošę entuziastai baigė kelionę aplink Baltijos jūrą. Jos metu surinkta informacija ir vaizdinė medžiaga žada sugulti į A. Poškos atminimą įamžinantį dokumentinį filmą, o pačią kelionę vieni iš jos organizatorių - Gediminas Vilniškaitis ir Gintaras Kazilionis įvardija „apšilimu“ prieš artimiausių trijų metų bėgyje įvyksiančią kelionę tokiu pat tikslu į Indiją.
© Organizatorių archyvas

Anksčiau jau skelbę apie šią kelionę, dalinamės paskutiniosiomis jos akimirkomis, kai keliautojai patraukę į pietus, dviem motociklų ekipažais su mikroautobuso „palyda“ baigė „sukti“ vadinamąjį „Baltijos ratą“ – nuo liepos 14-osios iki liepos 21 dienos.
Penktoji kelionės dieną prasidėjo maždaug dešimtą valandą ryto.

Užkandę vietinių mėlynių ir išsimaudę netoli nakvynės vietos esančiame vietiniame ežere, vienuoliktą valandą ekspedicija pajudėjo toliau – Pitea miestelio link. Pavažiavus kelis šimtus kilometrų, kraštovaizdis pasikeitė. „Prasidėjo kalnuotos vietovės. Kelias tai kilo tai leidosi. Vaizdai užburiantys. Tikra atgaiva keliautojo sielai. Privažiavome Umela miestą, kuris atrodė labai gražus ir didelis Susidarėme įspūdį, kad kuo labiau į pietus, tuo labiau sutvarkytos gyvenvietės ir miestai. Pravažiavę Umela, sustojome papietauti ir važiavome toliau. Užsukus į Ostersund miestelį mūsų odometras užfiksavo lygiai 2000 km nuo Vilniaus. Artėjant prie Harvnosand, privažiavome didžiulį tiltą. Važiuodamas juo pasijauti kaip kokia maža skruzdėlytė – fantastiškas vaizdas! Už miesto pradėjome ieškoti vietos nakvynei. Kadangi Harvnosand yra tikrai didelis, tai ir jo priemiesčiai dideli - teko nuvažiuoti apie trisdešimt kilometrų už miesto ribos, kol prasidėjo mažiau apgyvendintos vietovės ir pagaliau pavyko rasti proskyną miške, kur buvo galima ne tik įeiti, bet ir įvažiuoti bei pasistatyti palapines.“ – pasakoja G. Kazilionis.

Motociklai laikėsi pagal planą: vienas „Dnepras“ prarado 7 stipinus, o antrasis, kadangi tik prieš išvažiuojant buvo naujai surinktas variklis ir jam reikėjo prisidirbti, buvo sudėta tik po vieną tepalinį žiedą – kad mažiau kaistų. Pravažiavus 2000 km. Variklis prisidirbo, bet su išaugusiu apetitu pradėjo vartoti tepalus. Buvo nutarta sudėti likusius žiedus. Remonto darbus suplanuota atlikti kitos dienos ryte.

Planą „pasivyti“ pavyko

Keltis teko kaip ir visada, lygiai tuo metu, kai ekspedicijos dalyviai pradėjo busti. Susipakavę palapines, keliautojai pajudėjo artimiausios aikštelės link - čia buvo patogiausia atlikti techninę profilaktiką. Nė vienas ekipažas neturėjo pompos, todėl Justinas Guobys, stipinų papildymui pasirinko paprastesnį variantą – užsidėjo atsarginį ratą. Gediminas tuo metu nusiėmė cilindrus, uždėjo papildomus tepalinius žiedus. Viskas užtruko maždaug valandą ir ekspedicija pajudėjo toliau.

Važiuojant Stokholmo link, pavyko užsukti į Soderhamn miestą, kur pasižvalgius, ekspedicija išjudėjo toliau. Prieš akis buvo dar apie 500 kilometrų – važiuoti teko daug tam, kad šios kelionės dienos planas būtų įvykdytas. Vakare paaiškėjo, kad tai padaryti komandai pavyko.

Lydintysis ekipažas, pasiekė Stokholmą keliomis valandomis anksčiau, todėl turėjo progą pasivaikščioti po miestą. „Senamiestis labai tvarkingas, tikrai yra kur akis paganyti. Labai nustebino kainos kavinėse, jos praktiškai tokios pat, kaip Vilniuje, na gal šiek tiek brangiau, bet tikrai nešokiravo. Apie 22 val. ekipažai susitiko maždaug 30 kilometrų už Stokholmo ir prasidėjo vietos nakvynei paieška. Užtrukome apie kokią valandą ir palapinės jau stovėjo.

Kilometrų tądien buvo įveikta daug, todėl visi lyg susitarę sulindo į savo palapines ir užmigo.“ – šeštąją kelionės dieną prisimena Jolita Molis.

Kitą dieną motociklai priminė apie savo „prigimtį“ - pradėjo nelygiai dirbti „Uralo“ variklis. Norėdami išsiaiškinti, kas nutiko, ekspedicijos dalyviai sustojo greito maisto restorano „Burger King“ aikštelėje. Gediminas išardė degimą, tačiau nieko įtartino nenustatęs bandė važiuoti toliau, tačiau situacija nesikeitė - variklis dirbo prastai. Pavažiavus dar apie 100 kilometrų teko sustoti vėl ir tęsti „paieškas“. Galiausiai, nuėmus cilindro galvutę, paaiškėjo, kad pradegė vienas vožtuvas. Pakeitę jį paskutiniu turėtu atsarginiu, galima buvo važiuoti toliau.

Tai nebuvo visiškai netikėtas gedimas, kadangi „Ural“ variklis yra pritaikytas A76 oktaninio skaičiaus benzinui, o šiais laikais Vakarų Europoje žemesnio nei A95 nėra, todėl varikliai dirba jiems per aukštoje temperatūroje. Taigi, atsitiko tai kas anksčiau ar vėliau galėjo nutikti. Antrasis motociklas turi „reguliarių“ problemų su savo ratais - šį kartą subyrėjo lopšelio rato guolis. Nuėmus ratą ir sutepus guolį, buvo priimtas sprendimas, kad ratas „dar gyvens“.

Aštuntos kelionės dienos nuotykiai

Kitą dieną startuoti teko iš Stokholmo apylinkių – pirmuoju šios paros kelionės tikslu buvo miestelis Kalmar. Pakeliui keliautojai dar pravažiavo Vandnorad, Nykopinhus, Norrkoping ir sustojo Soderkoping, kur visa komanda susitiko papietauti. Draugiškai buvo nuspręsta nusipirkti keptą vištą už 50 kronų, taip pat išsitraukti duonos kasdieninės - rūkytų lašinių. Oskarshamn miestelyje ekspedicijos dalyviai dar nusipirko alaus. „Likus 40 kilometrų iki Kalmar trumpam prisijungė draugas lietuvis iš Norvegijos - „Hitleris“, priklausantis „Road bears“ MC klubui, - vienu ryškiausių tos dienos įspūdžių dalinasi Gediminas Vilniškaitis – keliaudami toliau, galiausiai privažiavome Kalmar miestą.

Sustojome apsižvalgyti. Labai gražus miesto centras, daug kavinių, turistų. Miesto centre vyko koncertas, galėjom laisvai paklausyti. Kalmar miestelyje, visai kaip Vilniuje, beveik miesto centre stovi vietinės „Lukiškės“ aptvertos spygliuota viela „padabinta“ tvora. Jausmas vaikštant po miestelį, kaip ir visoje Švedijoje – niekas niekur neskuba, sėdi kavinėse, o gatvėse - jokių kamščių. Gali pagalvoti, kad savaitgalis.

Kalmaro mieste odometro parodymai užfiksavo 3000 kilometrų nuo Vilniaus. Važiuojam dar 281 kilometrą iki Malmės. Šiek tiek pavažiavus už Hossmo gyvenvietės sustojome nakvynės miško laukymėje. Kartu šią naktį praleido „Hitleris“. Liepos 17-osios diena prasidėjo nuo pusryčių: arbūzas ir dešrainiai. Mūsų draugas mums atvežė tepalų ir padovanojo kanistrą! Ačiū tau, Hitleri“.

„Mūsų kelionės komanda važiavo dviem motociklais ir vienu automobiliu. Kad visa komanda pajustų kelionės motociklu žavesį, karts nuo karto keitėmės. „Stabilūs“ motociklininkai yra tik du: Justinas ir Gediminas, jie yra motociklų savininkai, mechanikai ir šiaip dėl savo motociklų lengvai pamišę. Jie netgi miega ne palapinėse, o šalia motociklų miegmaišiuose, – kelionės atsiminimais dalinasi Robertas Molis, didžiąją kelionės dalį lydėjęs kitus ekipažus mikroautobusu - Tačiau štai liepos 17 d. eilė važiuoti motociklu atėjo ir man.

Pradžioje pavažiavau lopšelyje – tam, kad apsiprasčiau, po to man buvo suteikta garbė ir sėstis už motociklo vairo. Važiuojant šia transporto priemone savo mintimis galėjau nusikelti keletu dešimtmečių atgal. Važiuojant autostradomis kilo noras kelionę pervadinti į „Aplink Baltiją autostradų kelkraščiais“. Turėjau ir nuotykį. Važiuodamas lopšelyje, kai ieškojome automobilio ekipažo, rankose laikiau savo telefoną Samsung Galaxy SII ir pagal navigaciją „dirigavau važiavimui“.

Ir taip man „bediriguojant paradui“, paskambino automobilio ekipažas - norėjo sužinoti ar mes dar toli. Aš nutariau atsiliepti, o telefonas, lyg būtų atgijes, ėmė spurdėti rankose kaip žuvis ir tik tekšt ant asfalto... Atsisukau išpūtęs akis į nukritusį mano telefoną. O iš paskos važiuoja fura!!! Justinas sustabdė motociklą, aš nubėgau telefono link. Ant asfalto radau telefoną su apdaužytais kampais, dangtelį visiškai sveiką ir fūros pervažiuotą akumuliatorių. Viską surinkau, telefonas neveikia..... bet atrodo kaip geras, tik šiek tiek apdaužytas.

Kitą dieną nusipirkau naują padidintos talpos bateriją ir mano dideliam džiaugsmui ją įdėjus telefonas įsijungė ir puikiausiai veikia - štai taip netikėtai pildosi žmonių norai! Jau puse metų savo telefonui norėjau nupirkti didesnės talpos akumuliatorių, kadangi senasis visiškai nelaikė.

Kadangi, važiuojame aplink Baltijos jūrą, nutarėme į ją pažiūrėti iš kito kranto. Kelis kartus sustojome. Drąsiausi išsimaudė, kiti nusprendė, kad vanduo per šaltas. Pakeliui sustojome pailsėti, mūsų motociklais susidomėjo belgų šeima. Papasakojome jiems apie kelionę, motociklus, padarėme kelias nuotraukas atminimui. Atsisveikindami padovanojome marškinėlius su kelionės atributika.

Vakare pasiekėme Malmę. Aplankėme senamiestį ir pajudėjome link jūros ieškoti vietos nakvynei. Pirmą kartą visos kelionės metu nakvojome palapinėse visai prie pat jūros. Vakarieniaujant mums kompaniją palaikė šalia kranto ant akmens besiilsintis ruonis ir nuolat šalia mekenančios avys. Pirmą kartą miegoti nuėjome neįtikėtinai anksti. Dar nebuvo nė vidurnakčio.“

Iš Malmės į Daniją

Ryte keliautojus pažadino Gedimino „dialogas“ su vietinėmis avimis. „Tie padarėliai sustojo šalia palapinių ir pradėjo savo koncertą - beee... beee... – šypsosi G. Vilniškaitis - Irgi banžiau joms atsakyti avių kalba, tik aš abejoju, kad avys ką nors suprato.“ Rytas buvo žvarbus, niekas nesimaudė. Nepusryčiavę ekspedicijos dalyviai išvažiavo atgal į Malmę.

„Tądien važiavome per tiltą iš Švedijos į Daniją. Tilto ilgis 18 kilometrų, po to tiltas perėjo į tunelį po jūra. Tokio ilgio tiltą man teko matyti pirmą kartą. Tie, kurie yra keliavę šiomis vietomis, sakė, kad keltu persikelti yra pigiau, bet mes nusprendėme pamatyti tiltą. Važiuojant per tiltą teko mokėti du kartus: prieš Kopenhagą 45 EUR automobiliui ir 25 EUR motociklui. Užsukome i Danijos sostinę Kopenhagą.

Apžiūrėjome senamiestį bei garsiąją Danijos undinėlę. Išvažiuojant iš Kopenhagos į Odense už tiltą teko mokėti automobiliui 235 kronas (apie 106 litai), kiekvienam motociklui kainavo maždaug po 56 litus. Šiuo tiltu važiuoja net ir traukiniai. Galiausiai sekė trečiasis tiltas link Kolding - labiausiai nudžiugino tai, kad jis buvo nemokamas. Pravažiavus beveik visą Daniją, nakvynei sustojome pakelės aikštelėje netoli Vokietijos sienos šalia Aabenraa miesto. Ar galima ten statyti palapines, taip ir neišsiaiškinome, bet nakvynei tai netrukdė. Pasistengėme nekristi niekam į akis ir nekelti triukšmo. Per dieną iš viso nuvažiavome 381 kilometrą.“ – prisimena Justinas Molis.

Kitą dieną – liepos 20-ąją – ekspedicija pasuko Lenkijos link. Visi sustojo degalinėje Greifswald mieste - Gediminas pasireguliavo savo „Ural“ vožtuvus, bei „paliesino“ mišinį viename iš cilindrų. Justinas susitvarkė stabdžius ir pakeitė galinį ratą. Sutiktas lietuvis, kuris jau kurį laiką gyvena Vokietijoje, rekomendavo keliautojams kelią Baltijos pakrante. Nors nuo pat pradžių ir buvo planuota važiuoti panašiu maršrutu, Lietuvio žodžiai visus padrąsino ir ekspedicijos dalyviai išvažiavo, tikėdamiesi pamatyti gražių pakrantės vaizdų.

Pradėjus važiuoti Baltijos pajūriu, keliautojai pastebėjo, kad visa pakrantė nusėta kurortiniais miesteliais, o kadangi buvo savaitgalis, daugybė automobilių „formavo“ kamščius. Be to, ties Wolgast miestu kelias kirto pakeliamą tiltą, kur kamštyje teko praleisti daugiau nei valandą. Apie ketvirtą popiet pavyko kirsti Vokietijos - Lenkijos sieną. Pavažiavus toliau, ekspedicija pasiekė perkėlą. Nors keltas buvo nemokamas, plaukė jis beveik valandą. Šwinoujscie miestelyje prie keliautojų priėjo vietinis benamis. Pabendravus paaiškėjo, kad jis poliglotas - laisvai kalba lenkų, vokiečių, švedų, anglų, rusų ir gal net dar kažkokiomis kalbomis. Žmogelis verčiasi turistų automobilių apsauga nuo vagių. Turi raciją, bendrauja su policija. Apsaugos kaina pasirodė esanti sutartinė.

Senovinių motociklų varžybos Koszaline

Per dieną ekspedicijai pavyko įveikti vos apie 250 kilometrų. „Kaip niekada iki tol, tądien mes nebuvome lėčiausi – dideli kamščiai - pasakoja J. Molis - Artėjant vakarui, sustojome degalinėje apsitarti, kur važiuosime toliau. Čia prie mūsų priėjo vaikinukas – moto entuziastas. Jis pamatęs mūsų motociklus, pradėjo klausinėti, gal būt mums reikalinga kokia nors pagalba. Galiausiai jis papasakojo, kad gretimame miestejyje Koszalin maždaug už 50 kilometrų vyksta retro motociklų varžybos.

Jis paskambino savo draugui, kuris tuo metu jau ruošėsi nakvynei varžybų vietoje. Kai mes privažiavome kartodromą, kuriame vyksta šios varžybos, apie turistus iš Lietuvos, jau žinojo beveik visi ten buvę varžybų dalyviai. Mes apsistojome čia nakvynės. Senoji technika suvienija bendraminčius. Kalbos barjeras netapo kliūtimi. Apsikeitėme kontaktais. Netgi kilo minčių ateityje atvykti čionai jau kaip varžybų dalyviams.

Kitą dieną prasidėjo kvalifikaciniai važiavimai – apšilimas. Pradėjo rinktis bendraminčiai, sirgaliai. Pasikeitėme su keliais entuziastais kontaktais. Išvažiuojame apie 11 valandą. Pakeliui link Gdansko, netoli Rumia miestelio greitkelyje prasidėjo kamštis. Automobilis važiavo per kamštį ir užtruko apie dvi valandas, kol pravažiavo 10 kilometrų. Motociklai su lopšeliais, jau nebeturi dviračio motociklo privalumų važiuojant per kamščius,  o oru aušinami varikliai ėmė stipriai kaisti, buvo nutarta ieškoti pravažiavimo tiesiai per miškus.

Nusukome nuo kelio ir prasidėjo bekelės maratonas. Motociklininkai puikiai praleido laiką lenkdami vingiuotais ir smėlėtais keliukais, tiesa reikėjo apvažiuoti šlagbaumą, bet niekas mūsų nematė, todėl tyliai atsirado proga tyliai pažeisti taisykles. Gdanskas liko šone, nes skubėjome į Štuthofo miestelį, kuriame yra muziejus – buvusi koncentracijos stovykla. Pakeliui privažiavome pantoninį tiltą, per kurį važiuojant šokinėjo lentos. Vėliau prie Mikoszewo miesto kėlėmės plaukiojančia barža, kuria buksyravo kateriukas. Persikėlimas kainavo 8 zlotai vienam motociklui.

Važiavome per kurortinius miestelius primenančius mūsų Šventąją. Pakeliui stebino nesibaigiantys kamščiai. Privažiavus Stegno vėl prasidėjo lėtaeigis kamštis. Užgesinome motociklus ir pamažu pėsčiomis stūmėmės į priekį. Užvedinėti variklius buvo beprasmiška. Sztutowa pasiekėme tik apie 19 valandą ir tada paaiškėjo, kad muziejus dirba iki 18 valandos. Todėl nusprendėme, pirmą kartą visos kelionės metu, pavakarieniauti restorane.

Po skanios vakarienės išvažiavome ieškoti nakvynės vietos. Tada prasidėjo..... Prie kamščių jau apsipratome ir jie mūsų jau nebestebino. Važiuojant iš Paslek pasukome trumpiausiu keliu link Dobroje Mesto. Čia mums pasitvirtino patarlė: „tiesiai arčiau – aplink greičiau“. Pamatėme ženklus, kad priekyje kelio remontas, bet mes nelabai kreipėm dėmesį - pravažiuosim. Bet čia Lenkija, čia truputį kiti masteliai. Visa kelio atkarpa -apie 60 kilometrų - padalinta trumpesnėmis atkarpėlėmis, kurios atskirtos šviesoforais, kurie leidžia važiuoti viena kryptimi, po to kita. Šiame kelyje pavažiavus kokias 10 minučių stodavome prie raudono šviesoforo ir užgesinę variklius pralaukdavome apie 20 minučių.“

Privažiavus penktą tokį šviesoforą, keliautojams, jų pačių žodžiais išsireiškiant „nebeišlaikė nervai“. Teko pasukti į šalutinį kelią, teoriškai turėjusį vesti aplinkelio link. Keliukas buvo toks duobėtas, kad juo teko važiuoti 10 – 15 km/h. Adrenalino automobilio ekipažui pridėjo jau kuris laikas deganti kuro lemputė. Galiausiai borto kompiuteris nustojo „prognozuoti“ galimą nuvažiuoti atstumą. Ekspedicija vis dar buvo nežinia kur. Jokių užuominų apie degalinę. Galų gale pavyko pasiekti asfaltą ir visi pasuko Dobroje Mesto link. Privažiavus degalinę didžiam keliautojų nusivylimui teko konstatuoti, kad ji nedirba. Pasirinkimo neliko, kaip tik važiuoti kuria nors kryptimi ir tikėtis sėkmės – vėliau paaiškėjo, kad ji buvo ekspedicijos dalyvių pusėje. Radus degalinę, nuotaika iš karto pasitaisė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Savaitės naujienų prenumerata