Aukštaitijos nacionaliniame parke vienas populiariausių kelionių maršrutų - šio parko ežerais ir upeliais, dar vadinamas Didžiuoju ratu. Aplankomos beveik visos žymiausios parko vietos.
Maršruto ilgis – apie 30 kilometrų: praplaukiama 12 ežerų ir 6 gražuoliai upeliai. Keliauti galima sustojant vienai arba dviem nakvynėms, bet tik tam įrengtose poilsiavietėse. Žygis vandeniu prasideda iš Palūšės kaimo, kur modernioje valtinėje galima išsinuomoti baidares ar ant vandens stabilias valtis su dviem poromis irklų bei kitą reikalingą žygio įrangą ir gauti naudingų patarimų iš čia dirbančių paslaugių valtininkų. Čia gausite ir žygio žemėlapį. Jeigu ryškiau nubrėžtume būsimą maršrutą Aukštaitijos nacionalinio parko žemėlapyje, gautume į ąžuolo lapą panašų piešinį, kuris aprėmintų žalia spalva pažymėtą Linkmenų mišką, o aplinkui mėlynuotų ežerai.
Iš Palūšės, Lūšių ežero vandenimis irkluojame link Meironių kaimo. Meiros upeliu praplaukę Meironis, patenkame į antrąjį – Dringykščio ežerą. Iš jo Dumblės upeliu iriamės į Dringį. Tai – antras pagal dydį nacionalinio parko ežeras. Trumpam atsikvėpti, užkąsti galima išlipus gražioje Beržasalėje, o rytiniame ežero krante yra įrengta stovyklavietė. Ežero šiauriniame gale įplaukiame į Juodakumpio įlanką, prie kurios yra Vaišniūnų stovyklavietė. Tarp Dringio ir Baluošo ežerų yra apie pusantro kilometro sausumos ruožas, per kurį valtis, žinoma, iš anksto suderinus, perveš Palūšės valtinės darbuotojai. Kelionė tęsiama Baluošu, kuris su apylinkėmis paskelbtas kraštovaizdžio draustiniu. Ežero saloje, vadinama Ilgasale, yra tikra retenybė: tai mažas ežerėlis, su didžiuoju ežeru besijungiantis upeliu - vienintelė tokia vieta Lietuvoje. Į mažąjį ežerėlį lėtai iriamės atsistumdami ir irklais nuo kranto. Atrodo gana paslaptingai, daug kur prižėlę vandens augalų, žydi vandens lelijos. Galima įsivaizduoti esant lyg kokioje gamtos koplyčioje ant vandens. Tačiau ir čia pamatome plūduriuojant alaus skardinę, cigarečių pakelį. Ištraukiame ir - į maišą valtyje. Tenka pripažinti, kad iki kelionės pabaigos jis buvo pilnas. Ir ne tik plaukiojusių plastiko ar stiklo butelių, bet ir geros firmos batas pasitaikė. Dalį šlamšto iš upelių ir ežerų dugno iškėlė benardydamas kelionės draugas.
Kairysis ežero krantas išsiraitęs pusiasaliais, už pirmojo galima išlipti Trainiškių kaime, kur snaudžia senolis ąžuolas – gamtos paminklas, turintis daugiau nei šešių metrų apimties kamieną. Šis ąžuolas – dar iš pagonybės laikų, nes jam apie 800 metų. Perplaukus ežerą šiaurės kryptimi, išsilaipinti galima architektūros paminklų statusą turinčiuose Šuminų ir Strazdų kaimuose. Tai seni kupetiniai arba padrikieji kaimai, lyg muziejai po atviru dangumi. Šuminai priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ažvinčių dvarui. Šie kaimai senuose raštuose buvo minimi kitais vardais. Dabartiniai jų pavadinimai gali būti kildinami iš čia 18 amžiuje gyvenusių girininkų, kurių pareigos buvo perduodamos iš kartos į kartą, pavardžių. Įdomu, kad visi Šuminų kaime gyvenantys ir dabar turi pavardę Šuminai. Strazdai apylinkėje garsėjo savo klojimo teatru, kultūrine veikla. Šiuose kaimuose išlikę trobų, kluonų ir daržinių iš 19 amžiaus. Dar geriau senųjų laikų dvasią pajausti galima užėjus į eksponuojamą dūminę trobą, kurios krosnies ugniakuras sulipdytas ant medinio, moliu apdrėbto pagrindo. Šuminuose filmavo garsų filmą apie Tadą Blindą.
Sugrįžus iki Baluošo ežero vidurio, surandame protaką ir atplaukiame iki nedidelio Baluošykščio ežero. Iš jo pasileidžiame gana srauniu, su žavingais krantais Skregždos upeliu ir pasiekiame taip pat nedidelį Srovinaičio ežerą. Plaukimą iki jo galima paversti tikra meditacija gamtoje, kai tik kartkartėmis irklu patiesinamas valties kelias, o kiekvienas upelio posūkis vis atveria puikius vaizdus. Srovinaičio ežero gale pasirodo Ginučių vandens malūnas. Čia kelionę sustabdo siauras (apie 20 metrų) sausumos ruoželis, per kurį nutiestas kelias ir vandens užtvanka. Valtį ir daiktus persinešus, galima apsistoti malūno užeigoje, pasistiprinti žuviene, verdama čia pat, prie vandens, ant laužo dideliame katile. Ginučių malūnas - beveik dviejų šimtų metų amžiaus technikos paminklas, vienas iš šešių vandens malūnų, išsaugotų Aukštaitijos nacionaliniame parke. Bet tik jame vieninteliame išliko autentiška malūno įranga.
Užkandus ir duonos likučiais pamaitinus gulbių šeimyną bei antis su ančiukais, nuo Ginučių vandens malūno Sravės upeliu, kuris vėliau susilieja su Almajos upeliu priplaukiame Asėko ežerą. Jis užžėlęs vandens augalais, tarp kurių žvejoja vandens paukščiai. Iš ežero ištekantis to paties vardo upelis atplukdo iki Linkmeno ežero. Jį perplaukus skersai, randame prieplauką, kur patogu palikti valtis. Krante stūkso Ginučių piliakalnis ir 176 metrus virš jūros lygio iškilęs Ladakalnio kalnas. Ant Ginučių piliakalnio, kuris yra 9-12 amžių archeologinis paminklas, galėjo stovėti Linkmenų pilis, kronikose aprašyta dar 1373 m. Tačiau čia gyventa daug anksčiau. Piliakalnį sudaro pagrindinė kalva, priešpilis, du papiliai, senovės gyvenvietės vieta ir atskiras piliakalniukas – Pilalė. Šlaitai buvo dirbtinai pastatinti, viršutinė aikštelė apjuosta dviem medinių rastų eilėmis. Archeologinių kasinėjimų metu nustatyta, kad piliakalnis buvo įrengtas ir naudojamas gynybai I tūkstantmetyje. Šalia piliakalnio – stovyklavietė turistams. Naujai sutvarkyti takeliai ir mediniai laiptai veda į Ladakalnio viršų. Ladakalnis yra pirmasis Lietuvoje įsteigtas geomorfologinis draustinis.
Nuo kalno ypač gerai matoma Šiliniškių gūbrio, sustumto ledynmečiu, kalvų grandinė, nutįstanti į abi puses. Gūbrį iš smėlio ir žvyro suklostė ledynas bei ledyno tirpsmo vanduo. Nuostabioje kalvotoje panoramoje tyvuliuoja šeši ežerai: Ūkojas, Alksnas, Alksnaitis, Linkmenas, Asėkas ir Pakasas. Kai kurie jų vardai gali būti senovėje čia gyvenusios sėlių genties palikimas. Sakoma, jog ant kalno buvo aukojama deivei Ladai, baltų gyvybės deivei ir viso pasaulio motinai. Kelis paskutinius amžius Ladakalnis buvo ariamas, todėl jo šlaitai pažemėjo. Tvarkant kalną ir aplinką jo apžvalgos aikštelė paaukštinta 1,5 metro, įrengti informaciniai stendai, kur rodyklėmis pažymėti matomi objektai. Aplink Ginučių piliakalnį, Ladakalnį ir ant šių kalnų tikrai daug padirbėta, kad keliaujantiems būtų patogu: skalda išpilti takeliai, nauji mediniai laiptai, apžvalgos aikštelės ir turiningi informaciniai stendai. Ir žmonių nemažai lankosi, daug šeimų su vaikais. Tačiau kai kurie lankytojai net gražiausiose vietose mėto šiukšles tiesiog po kojom. Štai ant Ladakalnio krašto įrengtas naujutėlis medinis apžvalgos balkonas. Iš čia tik grožėkis saulėlydžiu virš ežerų. Taip ir daro, bet kai kas „padaro“ ir alaus iš „bambalio“, o tuščią tarą sviedžia žemyn. Ten jau prisirinkę plastiko, popiergalių, kai kas pakibę ant aukštos žolės, krūmokšnių. Šlaitas labai status, jei ne alpinistinių sugebėjimų, tai tikrai sunkaus darbelio reikės visam tam šlamštui surinkti. Ir kas, kada tai darys?
Jau ne vieną dešimtmetį Aukštaitijos nacionaliniame parke dirbantis biologas Bronius Šablevičius prisimena dar tuos laikus, kai į šias vietas lietuviai beveik nevažiuodavo, bet ramius kaimus, miškus ir ežerus buvo atradę tuometinio Leningrado ir kitų didžiųjų Rusijos miestų gyventojai. Beveik kiekviena kaimo troba turėjo savo poilsiautojus, kai kurie mokėdavo už visus metus, kad būtų ramūs dėl galimybės čia praleisti vasarą. Galėjo žvejoti, grybauti, kai kurios šeimos kibirus uogienės prisivirdavo. Net iš Švento ežero veždavosi vandenį ir laikydavo šaldytuvuose, nes jame yra daug ištirpusių sidabro druskų. Dabar daugybė žmonių vasarą suplūsta čionai, amžina problema tapo šiukšlinimas. Žmonės net šiukšles maišais atveža į mišką, lyg gamta būtų kokia oazė kosmose, kur niekas nieko nemato... Gerai dar, kad šie miškai ne tokie grybingi, kaip Dzūkijoje, o tai žmonių srautai tęstųsi iki vėlyvo rudens, būtų daugiau bėdų. Biologas ypač negailėjo karčių žodžių nedrausmingam jaunimui, ne vietoje stovyklaujantiems, apšnerkščiantiems ežerų pakrantes. „Lyg ne savo Tėvynėje gyvena, kaip taip elgtis“, - kalbėjo žmogus, pažįstantis šiuos miškus ir ežerus kaip retas.
Pasigėrėjus panoramomis, vėl už irklų. Per protaką tarp Linkmeno ir Asalnykščio ežerų pasiekiame seną medinį tiltą. Ant jo patamsėjusių ir apirusių polių vandenyje matome neįprastą vaizdą: seni poliai apaugę lyg koralais. Iš tikrųjų tai giminingos koralams gėlavandenės pintys – upinės durlės. Ir krante auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų, pavyzdžiui, reliktiniai tundrų augalai – šiaurinės linėjos. Čia sustojus, galima įkopti į Puziniškio piliakalnį, kurį senovėje iš visų pusių sunkiai prieinamą darė ir ežerai, ir gynybinis pylimas, ir raistas. Dar paplaukus atsiveria Asalnų ežeras, kurio siaurąją dalį įveikus, pro jau kelionės pradžioje praplauktą Meironių kaimą patenkame į Lūšių ežerą. Netoli jau ir Palūšė. Gražiųjų ežerų žiedas įveiktas. Išties gražu, norėtųsi dar irklų nepadėti ir kelionę vandeniu pratęsti...
Keliautojo atmintinė – Aukštaitijos nacionalinio parko lankymo taisyklės
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Valstybinis parkas (toliau – parkas) – tai saugoma teritorija, įsteigta gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingoje, ypač vertingoje teritorijoje, kurios apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu.
2. Parko lankymo taisyklės (toliau – taisyklės) nustato lankymosi parke pažintiniais, poilsio ir kitais tikslais tvarką.
3. Asmenys, besilankantys parke, privalo laikytis galiojančių Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Laukinės augalijos, Laukinės gyvūnijos, Saugomų augalų, gyvūnų ir grybų rūšių bei bendrijų, Miškų, Triukšmo valdymo ir kitų įstatymų, parko nuostatų bei apsaugos reglamento, vietos savivaldos institucijų sprendimų, susijusių su lankymusi parke, kitų teisės aktų bei šių taisyklių reikalavimų.
II. PARKO LANKYTOJŲ TEISĖS IR PAREIGOS
4. Parko lankytojai turi teisę:
4.1. lankytis parke, išskyrus šių taisyklių 7.1 punkte numatytas išimtis;
4.2. statyti palapines ir trumpalaikiam apgyvendinimui poilsiavimo tikslais skirtas autotransporto priemones, kurti laužus tik specialiai tam įrengtose ir informaciniais ženklais pažymėtose vietose (stovyklavietėse, poilsiavietėse, kempinguose), kaip tai numatyta atitinkamuose teritorijų planavimo dokumentuose;
4.3. važinėti transporto priemonėmis valstybinės ir vietinės reikšmės keliais, kuriuose eismas leidžiamas Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka;
4.4. statyti transporto priemones tam tikslui įrengtose aikštelėse ir kelių kelkraščiuose, jeigu tai netrukdo saugiam eismui, nėra draudžiamųjų kelio ženklų ir nepažeidžiamos kitų asmenų teisės bei nedaroma žala aplinkai;
4.5. žvejoti, medžioti laikantis Aplinkos ministro patvirtintos tvarkos, kitų teisės aktų reikalavimų;
4.6. uogauti, grybauti, riešutauti, rinkti vaistažoles laikantis laukinės augalijos ir miškų įstatymais nustatytos išteklių naudojimo tvarkos, kitų teisės aktų reikalavimų;
4.7. plaukioti parko vandens telkiniuose mažosiomis plaukiojimo priemonėmis, laikantis Aplinkos ministro patvirtintų Aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis reikalavimų;
5. Parko lankytojai privalo:
5.1. saugoti aplinką, gamtos bei kultūros paveldo objektus (vertybes), tausoti gamtos išteklius;
5.2. nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų;
5.3. tinkamai naudotis ir sutvarkyti paliekamą poilsiavimo, stovyklavimo ar kitą laikino apsistojimo vietą;
5.4. rūšiuoti atliekas ten, kur yra pastatyti atliekų rūšiavimo konteineriai, ir laikytis kitų vietos savivaldos patvirtintų atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimų;
5.5. mokamose stovyklavietėse, poilsiavietėse ir lankytinuose objektuose sumokėti nustatyto dydžio mokestį juos aptarnaujančios institucijos įgaliotiems asmenims;
5.6. saugiai elgtis su ugnimi – laužus kurti tik specialiai tam įrengtose laužavietėse. Nuolat prižiūrėti užkurtą laužą, o baigus kūrenti, kruopščiai užpilti laužavietę žemėmis arba vandeniu, kol jis visiškai nustos rusenęs;
5.7. pastebėjus gaisrą, nedelsiant pranešti priešgaisrinės apsaugos tarnyboms arba miškų urėdijai, parko direkcijai ar vietos savivaldos institucijai, o esant galimybei, gaisrą gesinti, kol atvyks specialiosios tarnybos;
5.8. apie pastebėtus gamtos ar kultūros paveldo objektų niokojimo atvejus, saugomų teritorijų režimo ar kitus pažeidimus, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, pranešti policijai, aplinkos apsaugos agentūroms, parko direkcijai ar kultūros paveado departamentui;
5.9. vykdyti teisėtus įgaliotų aplinkos apsaugos institucijų bei jų pareigūnų reikalavimus, netrukdyti jiems vykdyti aplinkos apsaugos kontrolės funkcijų.
6. Organizuoti sąskrydžius, sporto, kultūros, sveikatingumo ir kitus masinius, renginius, kuriuose dalyvauja daugiau kaip 100 žmonių, parke, išskyrus miestų, miestelių teritorijas, leidžiama tik raštu tai suderinus su parko direkcija ir teritorijos savininku, valdytoju ar naudotoju.
III. PARKO LANKYTOJAMS DRAUDŽIAMA VEIKLA
7. Parko lankytojams draudžiama:
7.1. pažeisti šių taisyklių IV skyriuje nustatytą valstybinio parko rezervato lankymo tvarką;
7.2. kurti laužus, statyti palapines ir trumpalaikiam apgyvendinimui poilsiavimo tikslais skirtas autotransporto priemones tam tikslui neįrengtose ir nenumatytose bei informaciniais ženklais nepažymėtose vietose;
7.3. naikinti ir žaloti gamtos ir kultūros paveldo objektus (vertybes);
7.4. gadinti, naikinti ar savavališkai perkelti rekreacinius įrenginius, informacines rodykles, stendus, riboženklius, kvartalinius stulpus ir ženklus, priešgaisrinius įrenginius;
7.5. savavališkai kirsti, naikinti, žaloti medžius ar krūmus;
7.6. gaudyti, naikinti ir žaloti laukinius gyvūnus, išsinešti juos su savimi, rinkti paukščių kiaušinius, ardyti jų būstus (olas, dreves, lizdus ir pan.) ar kitaip kenkti gyvūnų aplinkai;
7.7. rinkti į Lietuvos Respublikos raudonąją knygą įrašytų rūšių augalus ir grybus, naikinti jų augimvietes;
7.8. naikinti ar žaloti skruzdėlynus;
7.9. naikinti, žaloti, rinkti ar išsinešti, išsivežti miško paklotę;
7.10. triukšmauti, garsiai leisti muziką ar kitaip trukdyti kitų valstybinio parko lankytojų ar vietos gyventojų poilsį, taip pat gyvūnų ramybę;
7.11. kelti pavojų kitų asmenų saugumui;
7.12. leisti bėgioti palaidiems šunims, išskyrus Aplinkos ministro patvirtintose medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatyta tvarka, ir juos maudyti žmonių susitelkimo vietose;
7.13. statyti autotransporto priemones arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto ar vandens telkinio šlaito viršutinės briaunos, kai krantai yra statūs, išskyrus stovėjimą įrengtose ir atitinkamais ženklais pažymėtose automobilių stovėjimo aikštelėse, ir įvažiuoti į vandenį;
7.14. važinėti automobiliais vandens telkinių ledo paviršiumi (išskyrus specialiųjų tarnybų transportą vykdant tarnybines funkcijas);
7.15. važinėti ne keliais, ne keliuose statyti ar kitaip eksploatuoti motorines transporto priemones (įskaitant dvirates, trirates ir keturrates savaeiges transporto priemones), išskyrus specialiąsias transporto priemones, žemės ir miškų ūkio techniką, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka;
7.16. šiukšlinti aplinką, teršti vandens telkinius;
7.17. užkasti komunalines ir kitas atliekas;
7.18. deginti žolę, nendres, nukritusius medžių lapus, komunalines ir kitas atliekas;
7.19. ardyti, gadinti šlaitus ar kitaip skatinti žemės paviršiaus eroziją;
7.20. trukdyti stovyklaviečių, poilsiaviečių įrengimo, apželdinimo, pažintinių takų žymėjimo ir įrengimo bei kitiems tvarkymo darbams parke, kai šie darbai vykdomi pagal parengtus ir nustatyta tvarka suderintus projektus;
7.21. savavališkai statyti ir įrenginėti poilsiui ar sportui reikalingus įrenginius.
IV. LANKYMASIS PARKO REZERVATE
8. Lankytis parko rezervate leidžiama tik mokslo tiriamaisiais, mokomaisiais
ar pažintiniais tikslais, laikantis šių taisyklių 8-10 punktuose nurodytos tvarkos.
9. Lankymasis mokslo tiriamaisiais tikslais yra gamtinės medžiagos ir duomenų rinkimas bei stebėjimai, vadovaujantis patvirtintomis parko gamtos tyrimų programomis. Šiais tikslais lankytis rezervate leidžiama specialistams, kurių darbo ar studijų sritis yra susijusi su gamtos tyrimais, pagal patvirtintas ir su direkcija suderintas tyrimų programas. Programose nurodomi tyrimų tikslai, renkamų duomenų ir kolekcinės medžiagos apimtys, numatomi duomenų skelbimo būdai, tyrimų vieta, laikas, maršrutai, ataskaitų apie atliktus tyrimus ir jų rezultatus pateikimo valstybinio parko direkcijai tvarka.
10. Lankymasis mokomaisiais tikslais yra studentų, moksleivių grupių, gamtos mokyklų dalyvių lankymasis parko rezervato teritorijoje mokomųjų praktikų metu, siekiant stebėti ir tirti gamtą (tokio lankymosi metu draudžiama paimti ir išsinešti gyvūnus, augalus ar grybus). Mokomaisiais tikslais lankytis rezervatų teritorijose leidžiama tik su grupių vadovais, lydint valstybinio parko direkcijos specialistui, direkcijos nustatytu paros laiku ir laikotarpiu ir pagal patvirtintas bei su direkcija suderintas mokymo programas, kuriose turi būti nurodyti mokymo tikslai, mokymo vieta, laikas, maršrutai, ataskaitų apie atliktus stebėjimus ir jų rezultatus pateikimo valstybinio parko direkcijai tvarka.
11. Lankymasis pažintiniais tikslais yra lankytojų grupių ar pavienių asmenų lankymasis parko rezervato teritorijoje, siekiant susipažinti su rezervate saugomais gamtos kompleksais ir objektais (tokio lankymosi metu draudžiama paimti ir išsinešti gyvūnus, augalus ar grybus). Pažintiniais tikslais lankytis rezervatų teritorijose leidžiama tik pažintiniais takais bei direkcijos nustatytu paros laiku ir laikotarpiu lydint valstybinio parko direkcijos specialistui.
V. ATSAKOMYBĖ UŽ ŠIŲ TAISYKLIŲ PAŽEIDIMĄ
12. Lankymosi parke tvarkos kontrolę vykdo Lietuvos Respublikos valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai.
13. Kontrolę parke pagal kompetenciją taip pat vykdo valstybiniai miškų pareigūnai, valstybiniai aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnai, valstybiniai nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugos pareigūnai ir kiti pareigūnai.
14. Asmenys, pažeidę šių taisyklių reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
15. Asmenys, padarę žalą saugomoms teritorijoms ar jose esančioms vertybėms privalo atlyginti žalą kiek įmanoma natūra (atkurti pirminę objekto ar teritorijos būklę), be to, atlyginti padarytus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Kai ta pačia veika pažeidžiami visuomenės interesai ir padaroma žala fizinių ar juridinių asmenų turtui, pažeidimą padarę asmenys privalo atlyginti tiek valstybiniams parkams, tiek fizinių ar juridinių asmenų turtui padarytą žalą. Nuostoliai nustatomi pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.
