aA
Pianistė ir dainininkė Sigutė Gražinienė šiandien su šypsena prisimena, kaip su visais trimis vaikais važinėdavo į „Aidija“ choro repeticijas, muzikos festivalius ir koncertus. Panašu, kad vaikystė, prabėgusi muzikos apsuptyje, paliko žymius pėdsakus. Visi trys vaikai pasuko muzikų keliu, o kai kurie jų gali didžiuotis pasauline šlove. Vyriausioji Sigutės dukra Mirga Gražinytė-Tyla yra pirmoji moteris dirigentė, paskirta Birmingemo simfoninio orkestro muzikos vadove. Ji pelnė ne vieną įvertinimą ir šiandien garsina Lietuvą visame pasaulyje. Apie tai, kokia Mirga buvo vaikystėje, kaip susikirto jos ir muzikos keliai, kokie iššūkiai laukė ir kaip ją pakeitė motinystė, jos mama papasakojo atvirame interviu.
Mirga Gražinytė-Tyla su šeima
© DELFI montažas

– Šiuo metu esate mokytoja. Kokie šiandieniai vaikai: užsidegę ar tokie, kuriuos pastoviai reikia motyvuoti?

– Taip, jau šeštus metus Karalienės Mortos mokykloje mokau pradinukus muzikos ir dirbu koncertmeistere M.K.Čiurlionio Menų mokykloje. Groju kartu su jaunais žmonėmis, kurie ketina tapti atlikėjais-profesionalais. Vaikai, matyt, visais laikais buvo ir yra užsidegę. Bet išskirčiau kitą dabartinių vaikų bruožą – drąsą. Mokytojams tai yra iššūkis. Anksčiau vaikai gal irgi nieko nebijojo, bet jiems buvo įskiepytos tam tikros elgesio taisyklės, iš kurių dabar jie išsilaisvino. Mokytojams reikia prisitaikyti ir surasti kampą, kaip prieiti prie vaikų.

– Drąsa yra viena iš savybių, kurios reikia muzikantams. Ko dar reikia šį kelią pasirinkusiems žmonėms?

– Sąžiningumo, pagarbos: tiek žmonėms, tiek įvairiems reiškiniams. Jei žmogui yra įskiepyta su pagarba žiūrėti į skruzdėliuką, į šalį, kurioje gyvena, į menus, jis visą į visą pasaulį žvelgs kitaip. Dėl tokio vaiko gali būtų ramus.

Mirga Gražinytė-Tyla su šeima
Mirga Gražinytė-Tyla su šeima
© Lina Fisheye nuotr.
Aš manau, kad 50 proc. sėkmės lemia gabumai, 50 proc. – darbas. Man labai gaila tų žmonių, kurie turi talentą, bet jo nepuoselėja
Sigutė Gražinienė

– O talentas? Kiek svarbus yra talentas?

– Aš manau, kad 50 proc. sėkmės lemia gabumai, 50 proc. – darbas. Man labai gaila tų žmonių, kurie turi talentą, bet jo nepuoselėja. Tada galvoju, kad tai yra augalas, kuriam dar neatėjo laikas išsiskleisti. Tiesa, vėliau kažkiek laiko bus jau prarasta. Jaunystėje žmogus yra imlus viskam, todėl žinias reikia įgyti tam tikru metu. Tarkime, supranti, kad esi labai gabus 30 metų. O koks gyvenimo tarpsnis jau praleistas. Jei kalbėsime apie Mocartą, Šubertą ar Čiurlionį, tokių metų jie jau artėjo savo gyvenimo saulėlydžio link. Viską, dėl ko jie mums yra lobis, jau suspėjo padaryti. Tai kažką byloja. Kita vertus, šiais laikais daug kas keičiasi.

– Jūs pati užauginote tris vaikus muzikus. Ar buvo nulemta iš pat pradžių, kad jų kelias ves į muziką?

– Mano visa giminė yra muzikų. Mamos šeimoje – Vasiliauskų – buvo septyni broliai ir seserys, kurių visi – profesionalūs muzikantai. Vaikystėje didžiulę įtaką darė koncertai, kuriuose grojo mano dėdės ir tetos, todėl mano kelias gal buvo ir nulemtas. Mama dirbo M.K. Čiurlionio menų mokykloje ir net nebuvo klausimų, kur mokysiuosi aš. O dėl mūsų vaikų... Mes su vyru abu muzikavome, visas gyvenimas sukosi apie muziką: veiksmai, mintys, laikas. Namuose visada skambėjo ir skamba muzika. Tai ką jiems begalvoti? Minčių buvo, bet kiekvieno vaiko istorija truputį skirtinga. Mirga pirmas keturias klases baigė dabartinėje Jono Basanavičiaus mokykloje. Ji buvo labai geras vaikas, niekada nesipriešino mūsų sprendimams, o mes buvome labai jauni tėveliai, neturėjome patirties ir, nesakau, kad lepinome, bet stengėmės įžvelgti, kas jai gerai, o kas ne. Dėl darželio ji išreiškė valią, kad nenori ten eiti, todėl kartais ją nunešdavau, kartais kažkokiais būdais įkalbėdavau. Bet tai truko ne daugiau pusės metų. Būdama ketverių metų ji „metė“ darželį ir ėjo su mumis į darbą. O mes su vyru dirbome drauge. Vyras mokė chorinio dirigavimo, o aš akomponavau. Mirga sėdėdavo šalia ir piešdavo. Kokias keturias valandas kruopščiai piešdavo ir jai visai neblogai sekėsi. Po 4 klasių nutarėme leisti ją į M.K. Čiurlionio Menų mokyklą, bet į dailės skyrių. Jos santykis su muzika buvo toks, kad mes dainavome, bet tik savo malonumui. Kai pabandžiau ją pamokyti groti, man pasirodė, kad ji tuo nesusidomėjo, tai ir neverčiau. Taigi penktą klasę baigė dailėje. Bet vieną vakarą ji atsisėdo, pamačiau, kad nuliūdo, ašaros pradėjo riedėti ir sako: „Tėveliai, aš nebenoriu mokytis dailės. Noriu eiti į muziką“. Tėvelis sureagavo labai konstruktyviai. Nusivedė ją prie pianino ir pradėjo mokinti. Dar pasimokę keletą dienų, nuėjome į stojamuosius egzaminus. Ją priėmė, bet pradėti turėjo nuo nulio šeštoje klasėje, kai kiti vaikai ir solfedį turėjo, ir grojo pianinu neblogai.

Mirga Gražinytė-Tyla su šeima
Mirga Gražinytė-Tyla su šeima
© Asmeninio albumo nuotr.

– Koks buvo kitų vaikų kelias į muziką?

– Jaunėlė dukra Onutė iškart įstojo, pasirinko fortepijoną ir iki šiol mokosi, bet jau yra rimtame atlikėjos kelyje ir jai puikiai sekasi. Adomas labai norėjo groti būgnais, bet tuometis kolega ir fortepijono mokytojas paragino rinktis fortepijoną, nes tai yra tas instrumentas, kuris lavina klausą ir koordinaciją. Taip ir padarėme. Vėliau jis pradėjo sportuoti. Pradėjo žaisti krepšinį, labai rimtai treniruotis, net svajojo pakliūti į NBA ar bent jau Lietuvos lygą. Vienu metu jam pasakiau: gal užtenka su ta muzika, nes jau visko yra per daug. Jis pasakė, kad ne, nemes. Pabaigė labai sėkmingai mokyklą ir įstojo į muzikos komponavimą. Dabar studijuoja pirmame kurse ir mokosi kurti muziką.

– Trys vaikai jau yra kompanija. Ko jums pačiai reikėjo atsisakyti dėl vaikų?

– Nepasakyčiau, kad kažko turėjau atsisakyti. Visur vaikus vežiojausi kartu. Mirga Onutę be galo padėjo auginti. Ji rūpinosi ja taip atsakingai, kad mes buvome visiškai dėl jų ramūs, kaip ir dėl visko, ką Mirga daro. Ji daro geriausiai kaip gali, o gali nemažai. Taigi vaikai visada būdavo su mumis. Kiekvieną vasarą dalyvaudavome Tomo Mano festivalyje Nidoje. Trenkdavomės ten su keliais vežimėliais, vonelėmis, sauskelnėmis... Choristai padėdavo krauti krovinius ir vaikus vežioti. Adomas gimė kovo pabaigoje, o festivalis vyksta liepos mėnesį. Aš jau dalyvavau. Dabar tuos laikus pamenu su šypsena. Žinoma, kartais reikėdavo valios ir pastangų viską padaryti kuo geriau. Bet kadangi choro vadovas – mano vyras, tai jau kas kas, bet žmona negalėjo praleisti repeticijų. 100 proc. turėdavau būti visur.

Dalia Grybauskaitė ir Mirga Gražinytė-Tyla
Dalia Grybauskaitė ir Mirga Gražinytė-Tyla
© LRPK

– Kaip suspėdavote?

– Nežinau. Išmokau planuoti laiką. Žinoma, kartais nuvargsti nuo tokio dalyko, trūksta miego. Kai gimė Mirga, net neėmiau akademinių atostogų, mama pasisiūlė padėti. Prieš egzaminus viena ranka sūpuodavau lovelę, o kita – laikydavau knygą. Groti būdavo sunkiau, nors Mirga puikiai miegodavo, kol aš grodavau: kai tik padarydavau pauzę, ji prabusdavo. Ji buvo pripratusi prie to.

– Ar dabar Mirgai patariate, kaip suderinti muzikavimą ir motinystę?

– Ji man daugiau pataria. Bet jei klausia, pasakau savo nuomonę. Nors norėčiau, kad klaustų dažniau.

Mirga puikiai jautėsi laukdamasi kūdikio, bet negalėjo įvertinti to, kaip bus jam gimus ir koks tai bus žmogus
Sigutė Gražinienė

– Kaip ją pakeitė motinystė?

– Pakeitė vien tuo, kad teko sulėtinti tempą ir atsisakyti svarbių projektų. Bet tai yra normalu. Ji puikiai jautėsi laukdamasi kūdikio, bet negalėjo įvertinti to, kaip bus jam gimus ir koks tai bus žmogus. O žmogus jis yra puikus: pozityvus, judrus, bet ir poilsio duoda naktimis. Tikrai geras vaikas.

– Dar grįžkime į praeitį. Nors minėjote, kad Mirga buvo paklusnus vaikas, ar paauglystė nesukėlė bangų?

– Jautėsi, kad atėjo paauglystė, bet Mirga išties buvo ir yra labai gera dukra. Ji labai savarankiška, pagarbi, sutarianti. Niekados neprieštaraudavo, bet visada vis tiek viskas įvykdavo taip, kaip ji norėdavo. Ji labai ramiai sulaukdavo to momento, kada mes suprasdavome, kad mums negali būti gerai šitaip. Mes ja pasitikėjome, įsiklausydavome į tai, ką ji sako. Tiesa, buvo toks įvykis su „Dainų dainele“. Ji buvo tuomet ketvirtoje klasėje, muzikos dar nesimokė, bet labai gražiai dainavo. Direktorė išgirdo, paskambino ir pasiūlė dalyvauti „Dainų dainelėje“. Kai pasakėme Mirgai, jai tai nepasirodė šauni idėja, bet įkalbėjome. Parinkome dainas, kurių gali ji ir nelabai norėjo dainuoti, bet dainavo. Tai buvo vienas iš tų nedaugelio kartų, kai uždominavo tėvų valia. Bet paskui dėl to ji nesigailėjo. Ją įvertino, jai pasisekė.

Repeticija su Mirga Gražinytė-Tyla FOTO: M.Endriuška
Repeticija su Mirga Gražinytė-Tyla FOTO: M.Endriuška

– Sekasi, matyt, ne visada. Kaip Mirgai pavykdavo susidoroti su pralaimėjimais?

– Pirmieji jos pralaimėjimai buvo, kai M.K. Čiurliono Menų mokykloje jai buvo liepta pradėti nuo nulio. Pirmąjį pusmetį ji gavo pačius žemiausius balus klasėje. Galiu tik įsivaizduoti, kad jai buvo labai nelengva. Bet ji visiškai nerodė jokio nusivylimo ar sielvarto. Per visas atostogas, per visus laisvadienius ji ateidavo su natų sąsiuviniu ir pieštuku ir prašydavo padiktuoti jai diktantą. Todėl nežinau, ar tuos blogus pažymius galima vadinti pralaimėjimu. Švelniai tariant jai buvo neįprasta juos gauti, bet labai greitai ta situacija pasikeitė. Jau kitais metais ji susilygino ir mokėsi puikiais balais. Prasidėjo konkursai, kuriuos laimėjo ne visus, bet tai buvo labai geros pamokos.

– Ar buvo momentas, kai jai norėjosi viską mesti?

– Tas momentas buvo, kai ji išvyko iš namų į Gracą Austrijoje. M.K. Čiurlionio Menų mokykloje yra labai daug priežiūros, individualaus dėmesio. Jei kokių 16-17 metų juos paleistų, jiems būtų lengviau išeiti į savarankiško gyvenimo kelią. Nes ateina metas, kai jie patys turi žinoti, ko nori ir siekti to. Mirga žinojo, ko nori, bet Austrijoje buvo labai daug laisvės ir ta laisvė, matyt, ją dusino. Trūko namų. Ji siųsdavo laiškus, kurie būdavo nelengvi. Mes pasikalbėjome su tėčiu ir parašėme jai, kad jei tau tikrai taip sunku ir prastai jautiesi, grįžk namo. Kai ji pajuto, kad yra laukiama bet kuriuo metu namuose ir kad grįžimas nebus nei pralaimėjimas, nei gėda, įvyko lūžis. Pastebėjome, kad arba laiškai pradėjo retėti, arba jų tonas pradėjo keistis. Jai atsirado daugiau veiklos, pasinėrė, įsitraukė ir visi reikalai pajudėjo pirmyn.

– Ar savęs daug matote Mirgoje?

– Vizualiai ji labiau panaši į tėtį, net jos penktas pirštukas grakščiai įlenktas į vidų kaip ir tėčio. Bet aš galvoju, gal yra vidinių bruožų, kurie yra ir mano. Net jei jų iki šiol dar nepamačiau, neabejoju, kad jie yra. Ir man ramu.

– Ar šiandien juntate, kad užauginote žinomą dukrą?

– Juntu ir labai tuo džiaugiuosi net ne dėl šeimos, o dėl visų mūsų. Labai ačiū visiems žmonėms, kurie džiaugiasi Mirga ir ja didžiuojasi, nes tai yra visos Lietuvos pasiekimas. Ji neatsirado iš niekur, ji turi tas geras, gražias lietuviškas šaknis. Jei ji dabar visam pasauliui su didžiausiu džiaugsmu ir pasimėgavimu pasakoja apie M.K. Čiurlionį, atlieka jo kūrinius, be abejo, tai patvirtinimas mūsų talento. Tie, kas nebuvo iki šiol girdėję, jie nustemba, sužinoję, kad jis buvo ne tik muzikas, bet ir dailininkas. Čiurlionį mes visi žinome, bet ar visi juo didžiuojamės?

Mirga Gražinytė-Tyla
Mirga Gražinytė-Tyla
© Knygos „Lyderiai“ nuotr.

– Ką patartumėte kitiems tėvams, kurie galbūt augina būsimus muzikantus? Motyvuoti vaikus ar palikti pasirinkimą jų valiai?

– Jei nemotyvuosi, jie mes tą užsiėmimą. Sakykime taip: jei talento 50 proc., o darbo – dar 50 proc., tai kad įvyktų tie 100 proc., turi būti dar 50 proc. palaikymo. Mažas vaikas nesupranta, kodėl jis turi vargti, groti. Kita vertus, reikia žiūrėti, ko siekiama – ar kad vaikas tiesiog susigaudytų ir pažintų įvairius reiškinius, kurie turi išliekamąją vertę, ar kad vaikas siektų profesionalo kelio. Šiuo atveju jis turi ne tik pažinti, bet ir pats praktikuotis. O tam reikia tam tikra prasme išprotėti, kad norėtum groti, kai kiti žaidžia kieme ir kviečia tave kartu.

O motyvuoja net ir tokie paprasti dalykai, kad išmokęs kūrinį, gali jį pagroti artimiems žmonėms ir jiems tai bus labai gražu. Kad tau pačiam yra gražu tai, ką tu groji. Gali būti, kad žmogus yra tiek apsisprendęs, kad jam nereikia palaikymo, bet manau, jei jį turėtų, blogiau nebūtų. Kitas dalykas, jei pradedi per daug reguliuoti. Man, pavyzdžiui, būdavo nelengva virtuvėje ką nors virti ir girdėti, kaip pro šalį groja. Aš dažnai palikusi kokį kepsnį bėgdavau pasakyti: „Ar tu girdi, ar negirdi, ką groji?“. Bet paskui pradėjau save stabdyti. Jei pats negirdi, visą gyvenimą iš virtuvės į koncertų salę nebegiosi. Kartais dabar jau patys paprašo. Štai sūnus neseniai laimėjo konkurso „Vox juventutis“ publikos prizą. Mes turėjome planą važiuoti į kaimą. Jis sako: „Važiuokite, vis tiek vargu ar ką laimėsiu“. Likus porai dienų, sako: „O gal ateisite paklausyti“. Tai buvo taip, kad mes su močiute važiavome iš to kaimo autobusu, vos nepavėlavome ir balsavome kaip publika. Gal tie balai buvo lemiami? Gerai, kad tuo metu buvome šalia.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(39 žmonės įvertino)
4.7692

Žinomumas vaikystėje ir nuosavas verslas dar nebaigus mokyklos: papasakojo, kokia yra tokio gyvenimo kaina (29)

Pastaruoju metu retai viešumoje pasirodanti jaunosios verslininkės Militos Daikerytės mama Sonata...

Antra santuoka ir motinystės iššūkiai virš 35-erių: Gerdos Žemaitės mama atvirai papasakojo apie dukros gyvenimą (81)

Kas dar jei ne mama , geriausiai žino, koks yra jos vaikas. Daugeliui pagalbos ranką šiandien...

Viena Naglį užauginusi jo mama ryžosi atvirai išpažinčiai: jei žinomumas būtų jį užklupęs anksčiau, būtų su juo nesusitvarkęs (159)

Vienas žinomiausių Lietuvos influencerių Naglis Bierancas šiandien gali pasigirti tūkstančiais...

Gabrielės Martirosianaitės mama apie dukros auklėjimą su armėniškais „prieskoniais“: su vyru sutardavome ne visais klausimais (58)

Žinomos televizijos ir radijo laidų vedėjos Gabrielės Martirosianaitės mama Lina neslepia, kad...

Tris vaikus užauginusi Jurga Anusauskienė: matyt, ne veltui Evelinos vaikinai man buvo davę „pitbulio“ pravardę (93)

Trijų vaikų mama Jurga Anusauskienė semtis žinių, kaip auklėti ir lavinti vaikus, turėjo...

Top naujienos

Už 4000 kilometrų likusio dukters kapo pamatyti nebesitikėjo: padėjo 70 metų senumo nuotrauka (1)

93-ejų Jurgis Dirvonskis „ Misija Sibiras ’19“ dalyviams prieš ekspediciją įdavė...

Putino besaikė kariuomenės plėtra Rusijos karybos pramonei užkrovė sunkias skolas: tai uždelsto veikimo bomba (204)

Vladimiro Putino 20 trilijonų rublių (300 milijardų dolerių) atsiėjusi ginklų pirkimo aistra...

Niujorką prikausčiusi byla: kaip penki paaugliai sėdo už grotų dėl brutalaus nusikaltimo, kurio nepadarė (55)

Vieną 1989-ųjų pavasario vakarą maždaug trisdešimties paauglių grupė slankiojo po Niujorko...

Rimvydas Valatka. Policinė valstybė – su nuolaidų kuponais (58)

Naujos areštinės atidarymas sprogdino internetus. Grojo dūdų orkestras. Renginį vedė garsus...

Apklausos: rinkimus Ukrainoje laimėjo Zelenskio partija papildyta Zelenskio komentaru (27)

Ukrainos parlamento rinkimus sekmadienį laimėjo prezidento Volodymyro Zelenskio partija, gavusi apie...

Po Rapšio finalo – skandalas: čempionas atsikirto protestavusiam australui (15)

Pietų Korėjoje vykstančiame pasaulio vandens sporto šakų čempionate Danas Rapšys 400 metrų...

Gamtos oazė Kauno rajone, kurią vokiečių okupantai bandė paversti europietiško lygio kurortu (3)

Tarpukaryje senoji Kulautuva buvo lyginama su Palanga. Gražus ir didelis miestelio pušynas viliojo...

Dvi mergaites auginantis Andrius Rimiškis turi patarimą būsimiems tėčiams: lengva nebus (14)

Vaikystėje žaidęs mašinėlėmis ir vis norėdavęs išbandyti visus vyriškus užsiėmimus...

Įspūdinga: Kane'as įvarčiu iš aikštės vidurio patiesė „Juventus“ (1)

Praėjusio sezono pabaigoje traumų kamuotas Harry Kane'as priminė apie save. Anglas įmušė...