- Socialiniuose tinkluose atrodai lyg tobula mama – dažnai leidi laiką su vaiku, nemažai keliaujate ir pan. Kokie didžiausi iššūkiai tau nutiko, tapus mama?

– Virtualiam pasauly natūraliai nugali noras džiaugtis tuo, kas smagiausia, tad ir mano skelbiamos nuotraukos neretai tokios. Galbūt taip netyčia susikuria iliuzijos apie tobulumą ir visados džiuginantį gyvenimą. Tačiau tarp eilučių, o gal vertėtų sakyti, tarp įrašų, lieka nuovargio ir kitos ne tokios smagios akimirkos, kurių turime kiekvienas.

O iššūkių, tapus mama, tikiu, netrūksta kiekvienai. Iki dabar mokausi laiko organizavimo pagal savo galimybes subtilybių, nes jei tik imu darbuotis iš inercijos, apsiimu tiek visko, kad galiausiai prie kompiuterio tenka sėstis ir naktimis.

Labai stengiuosi, kad mane kai kada ištinkantis nesugebėjimas protingai susidėlioti reikalų neturėtų įtakos mano ir sūnaus laikui po darbo ir darželio. Tai ir yra vienas didžiausių mano iššūkių, tapus mama – laiko planavimas, su juo susidūriau nuo pat pirmų akimirkų gimus sūnui.

Kai Atukas gimė, dar studijavau universitete, buvau pradėjusi pirmuosius rimtesnius darbus. Norėjosi ir džiaugtis sūnum bei motinyste ir nestabdyti mokslų, veiklos.

Kiti motinystės iššūkiai kinta su kiekvienais metais. Kai vaikas visai mažytis, tvarkaisi, kaip jau dabar supratau, su gerokai mažesniais vargais – kokį maistą pagaminti, kad valgytų, kaip atsisveikinti su sauskelnėm ir t.t.

Atui jau tuoj šešeri, tad dabar iššūkiai visai kitokie. Mano galva, tokių metų vaikui per jo amžiui būdingas gyvenimiškas situacijas labai svarbu įdiegti supratimą apie garbingumą, sąžiningumą, empatiją ir kitas pamatines vertybes. Tai nėra taip paprasta.

Vaida Skaisgirė su sūnumi Atu

- Sakoma, kad kuo didesnis vaikas, tuo didesnės problemos. Ar pritari tam? Su kokiais sunkumais susiduri augindama sūnų?

– Tikrai taip. Kai vaikas jau ūgtelėjęs ir tu regi, kaip iš to mažo leliuko po truputį formuojasi žmogus su savo nuomone, pažiūrom, įsitikinimais, tu supranti, kad visi tie mažų dienų reikaliukai su sauskelnėm ir tyrelėm buvo kur kas paprastesni, prasideda tikrieji reikalai (juokiasi). Taip, fiziškai kūdikio priežiūra vargina labiau, tačiau, kai diskusijoje su penkiamečiu nerandi, kaip paprastai ir aiškiai atskleisti, jog, pavyzdžiui, negarbinga pašiepti neįprasto draugės iš darželio vardo, ar meluoti mamai, kartais pritrūksti iškalbos.

Iš tiesų, su Atu kalbamės labai daug. Kone visada pajaučiu, kai jis mane išgirsta, arba priešingai – kai palinksi galvą, kad nebekvaršinčiau galvos. Noriu jį suprasti, noriu, kad jis suprastų mane. Mano galva, būtent dėl nesugebėjimo kalbėtis ir klausytis tarp tėvų ir jų vaikų atsiranda didžiausi nesutarimai.

- Sugebi ne tik derinti motinystę su darbais, bet ir su mokslais, viešo žmogaus gyvenimu ir lankymusi renginiuose. Kaip tau pavyksta rasti dėmesio dar ir vyrui? Ar turi kokią auksinę taisyklę, kad užtektinai dėmesio gautų ir vaikas, ir vyras?

– Jei tik kas žinotų tas auksines taisykles... Neturiu jokių sėkmės formulių, kaip viską spėti, kaip visiems deramai padalinti savo dėmesį. Būna, ir mano mylima mama pasibara – „nepaskambini, per viber‘į nuotraukų neatsiunti“.

Aš lyg truputį pykteliu už tuos priekaištus, o po to susimąstau – juk iš tiesų su mama normaliai kalbėjau prieš kokią savaitę...

Tikiu, ne man vienai atrodo, kad laikas bėgimui pasirinkęs sprintą. Tačiau jei anksčiau daugiau mažiau tokias dėmesio stokos situacijas paleisdavau savieigai, tai jau kuris laikas bandau įsivesti tam tikras taisykles – pavyzdžiui, su tėvais kartą per mėnesį išsiruošiam į teatrą ar koncertą, o po to drauge vakarienės.

Arba, sūnui sekmadienis yra cheat day (juokiasi). Kiekvieną sekmadienį jis sudarinėja tiek mūsų veiklos, pramogų planą, tiek visos dienos valgymo meniu. Gerai, kad nuo mažens jis labai pamėgęs žuvį, įvairiai ruoštas daržoves, tad kas sekmadienį neprisikertam vien picų ar burgerių. Smagu ir ramu, kai galimybė nusižengti taisyklėms irgi tampa savotiška taisykle.

- Ne vienas psichologas sako, kad šiuolaikinės mamos kaip niekas kitas jaučia didžiulį spaudimą būti supermamomis. Kaip manai, ar anksčiau vaikus auginti buvo lengviau?

– Tikrai nemanau, kad buvo lengviau. Kiekvienas laikmetis turi ir savų privalumų, ir savų trūkumų. Anksčiau moterys, mamos patyrė spaudimą dėl vienokių dalykų, šiandien – dėl kitokių. Tai natūralūs visuomenės pokyčių atspindžiai asmeniniame gyvenime.

Manau, kad tokiose situacijose svarbiausia yra gebėti atsiriboti nuo kažkieno primestų direktyvų ar spaudimo bei išmokti įsiklausyti į savo vidinį balsą. Jis niekada nemeluoja.

Būna, tą vidinį balsą, arba tiesiog individualią sąmonę, užglušina visuomenės spaudimo sureikšminimas, aplinkos priekaištai. Tada moteris pasimeta, nežino, kaip elgtis. Daro ne tai, ką nori, o tai, ką jai sako žurnalai ar portalai.

Negaliu pakęsti tų visų tekstukų, iš serijos „Kaip tapti sėkmingu žmogumi?“. Atsakymai visai ne ten, jie glūdi kiekvieno mūsų sąmonėje. Jei tau duotas noras siekti į darnią visumą jungti šeimos gerovę ir karjerą, taip ir daryk. Jei jauti, kad tavo laimė yra auginti vaikus ir rūpintis namais – jei tik leidžia galimybės, kodėl turėtum save prievartauti ir kažkam kažką įrodinėti?

Suprantu, kad esti bendrinės visuomenės normos, kurių privalu laikytis, tačiau kai kalba pasisuka apie asmeninę laimę, tai ir turėtų būti asmeniniai sprendimai, pagrįsti, remiantis savo ir savo šeimos narių nuomone bei poreikiais.

- Ar jūsų šeimoje vaikui yra taikomos bausmės? Jei taip, kokios jos ir ar yra veiksmingos?

– Su Atu turime šiokius tokius susitarimus, kas laukia, jei vienas ar kitas jo veiksmas bus neleistinas, bet to nevadinu bausmėm. Nemanau, kad tai veiksminga. Man labai norisi sūnui išugdyti sąmoningumą, kurio dėka vienas ar kitas negeras veiksmas nebūtų daromas dėl to, kad galimai grės bausmė, o dėl to, kad jis suvoktų, kad taip elgtis tiesiog netinkama.

- Iš tavo įrašų socialiniuose tinkluose galima suprasti, kad Atas – labai žingeidus vaikas ir užduoda daug nelengvų klausimų. Ar esi sulaukusi klausimų, kuomet neturėjai atsakymų? Koks buvo pats sunkiausias sūnaus užduotas klausimas?

– Dėl šios Ato savybės labai džiaugiuosi – jis tikrai be galo žingeidus, daug kuo domisi, noriai mokosi naujų dalykų. Jei jis ko nors nesupranta, diskutuodami ir aiškindamiesi galim praleist ir valandą, ir daugiau, kol jis pagaliau suvoks tai, ko nesuprato.

Nes palikti klausimą atvirą jis tiesiog negali – jei iki galo nesuvokė, kas aiškinama, matau, kaip žaisdamas galvoja, bando suvest galus ir jei tik nepavyksta, apsisukęs grįžta ir prašo aiškinti iš naujo.

Na, o sudėtingų klausimų iš jo su vyru sulaukiam kone kasdien. Nuo mažens stengiamės iš jo anksčiau laiko neatimti vaikiško, tyro tikėjimo Kalėdų seneliu ar stebuklais, tačiau daugelį temų aptarinėjame ganėtinai realistiškai.

Vaida Skaisgirė su sūnumi Atu

O kaip Vaidai seksis „kovoti“ su DELFI užduotais vaikų klausimais? Jie gali pasirodyti langvi tik iš pirmo žvilgsnio...

- Iš kur atsiranda vanduo?

Gal iš krano? (juokiasi)

- Kaip gali būti begalybė? Juk ji vis tiek turi kažkada baigtis?

Gali. Kai tik pasaulyje atsirado pirmosios mamos ir jų vaikai, atsirado ir begalybė – mamų meilė savo vaikams yra tikrai begalinė ir niekada nesibaigianti. Taip neaprėpiamiems, dideliems dalykams nusakyti atsirado žodis „begalybė“.

- Kaip skraido ir nenukrenta paukščiai?

Kaip žmonės vaikšto ir neparpuola ant žemės, ar žuvys plaukia ir nenuskęsta, taip paukščiai skraido ir nenukrenta. Kiekvienas šioj žemėj turi skirtingus gabumus.

- Kodėl nors močiutė kiekvieną dieną melsdavosi, vis tiek mirė ir Dievas jai nepadėjo gyventi ilgiau?

Nes gyvenimas Žemėje yra ne paskutinis etapas, po jo eina kitas – gyvenimas Dangaus karalystėje, kur yra ir pats Dievas. Tad močiutė ten, danguje, tikrai neliūdi, o džiaugiasi gyvenimu arčiau Dievo, kuriam visada meldėsi, kol buvo Žemėje.

- Kodėl skirtingose šalyse kalbama skirtingomis kalbomis?

Tam, kad turėtumėm ko mokytis mokykloje. Juk mokytis vis kitų pasaulio kalbų labai įdomu, ar ne?

- Kodėl kai kurie žmonės yra gėjai?

Nes jie tokie gimė ir nėra čia nieko blogo. Svarbiausia – nuoširdžiai mylėti.

- Ar drambliai moka eiti atbuli?

Manau, kad jei ir nemoka, tikrai galėtų išmokti, nes kiekvienas galim išmokti bet ką, jei tik labai to norim.

- Kodėl mirusius žmones slepia po žeme?

Žmonių ten neslepia, tik saugiai ten laiko jų kūnus. Kai žmogus miršta, jo siela iškeliauja tęsti savo gyvenimo į dangų, tačiau kur dėti kūnus? Danguje gyvena tik sielos, tad žemiškus kūnus reikia saugiai palikti čia, Žemėje.

- Ką naktį veikia saulė?

Tą patį, ką ir mes visi – po ilgos dienos ilsisi. Juk jai visą dieną reikia šviesti ir visus šildyti, ji tikrai pavargsta.

- Kodėl sūris yra skylėtas?

Močiutė man pasakojo, kad pelytės jas išgriaužia.

- Kodėl papūgas galima išmokyti kalbėti, o šuns – ne?

Nes šunys moka kai ką daug geresnio – jie moka atidžiai ir nuoširdžiai klausytis. O mokėti išklausyti kartais yra daug svarbiau, nei mokėti pasakyti. Pabandyk ir tu geriau įsiklausyti, ką sako mama ar tėtis, pamatysi, kaip pagerės reikaliukai.

- Kodėl zebrai dryžuoti?

Kai jie atsirado, buvo tokia mada.

- Iš kur pasaulyje atsirado medžiai?

Gamtos kaprizas. Turėjo sau žolę ir krūmus, sugalvojo, kad nori kažko įdomesnio, tai atsirado medžiai.

- Kaip sumaišius geltoną ir mėlyną spalvą, gaunasi žalia?

Taip pat, kaip sumaišius kiaušinius, miltus ir pieną gaunasi blynai. Geriausi nutikimai gyvenime aplanko, kai dalykus sumaniai jungi vienus su kitais.

- Kodėl tėvai savo vaikams kartais sugalvoja tokius negražius vardus?

Mes visi turim skirtingą supratimą, kas yra gražu ir negražu. Reikia turėti savo nuomonę, bet visada gerbti ir kitų. Jei kažkurio tavo draugo vardas tau negražus, nereiškia, kad jis negražus ir tavo draugui ar jo tėvams. Todėl nevertėtų pravardžiuotis, nes lygiai taip pat ir tavo vardas kažkam gali nelabai patikti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt