Pati vaikystėje buvau labai smalsi, mane domino viskas! Buvau labai išdykęs vaikas, bet kartu – ir įvairias meilinimosi strategijas „atidirbusi“ gudruolė, tad nuo bausmių nesunkiai išsisukdavau. Vienodai mėgau žaisti karą ir vystyti lėles, statyti „bustafkes“ ir rengti vaidinimus“, – juokiasi R. Kulvinskytė.

Ar pati susilaukusi Lunos, ji tapo supermama?

„Duktė į darželį iškeliavo būdama metų ir 2 mėnesių, tai, manau, daug ką pasako. Gimus dukrai, mane ištiko tapatybės krizė: staiga, buvusi žurnalistė, verslininkė, kūrybininkė tapo tik MAMA. Negalėjau be dukros praleisti nė minutės, o būdama su ja, galvodavau, kaip pasiilgau darbų ir kalbų NE APIE žindymą. Galiausiai susidėliojau griežtą dienotvarkę. Daug dirbu, bet niekada – kai esu su mama. Nuo pasiėmimo iš darželio iki jos užmigimo mano telefonas neretai būna išjungtas. Tuomet virstu supermama, bet dažniau – supervaiku“, – sako Rimantė.

„Supermamos“ etiketės ji nesibaido. Anot žinomos moters, kiekvienas turime laisvę mylėti ką nori ir taip stipriai, kaip norisi.

„Svarbiausia toje meilėje nepamesti ir nepamiršti savęs. Kad vaikui užaugus nevaikščiotum iš paskos sriūbaudama „aš tau VISKĄ paaukojau, o tu net nepaskambini!“. Jis atšaus, kad „aš tavęs neprašiau visko atiduoti“, ir, kas liūdniausia, bus teisus“, – įsitikinusi pašnekovė.

Jos bei vyro Povilo sprendimu nekišti savo vaiko atvaizdo į socialinius tinklus žavisi daugelis. Paklausta, kodėl jiedu taip daro, Rimantė sako nesuprantanti, kodėl visi kiti vaikus taip drąsiai rodo nepažįstamiems ir yra įsitikinusi, kad Lietuvoje nuslėpti atžalą nuo viešumos nėra sunku, mat vaikų tapatybę saugo įstatymai.

„Manau, kad visi renkamės kiek ir kokia forma kalbėti apie savo artimuosius bei asmeninį gyvenimą. Man geriau sekasi rašyti nei fotografuoti, o apie Luną ir Povilą rašau daug. Gal net per daug“, – šypsosi TV ekrane dažnai matoma laidų vedėja.

Ji juokiasi, kai kalba pakrypsta apie tuos, kurie į socialinius tinklus deda nuotraukas vaikų, kurių veidai paslėpti po emoji paveiksliukais.

„Čia kaip ir su krūtimi. Arba rodai, arba pasilieki sau“, – sako R. Kulvinskytė.

Paklausta, ar, jos manymu, žinomo žmogaus vaikui augti sunkiau, Rimantė teigia, jog vienodai sunku gali būti ir atlikėjo, ir tolimųjų reisų vairuotojo ar kokios įmonės direktoriaus vaikui. Juk viskas priklauso nuo to, kiek ir kokio dėmesio bei laiko savo vaikui skiriame, ar namie vis dar esame žvaigždės, ar patys esame pilni baimių ir jų pripildome vaiką.

„Luna žino, kad jos mama rašo ir dirba televizijoje. Jai tai absoliučiai natūralu – nepuola prie ekrano mane pamačiusi, bet jei neranda žurnale, sunerimsta. Žinoma, yra buvę atvejų, kai mane atpažinę žmonės imdavo kusinti ir čiupinti mano vaiką – lyg kokios giminės. Tuomet tenka maloniai paprašyti ne liesti, o kalbinti, ypač jei Luną toks dėmesys trikdo“, – pasakoja žinoma moteris.

Savo dukterį jį vadina tikrų tikriausia mokytoja, o Luna save vadina „drąsuole, nebijančia net liūto“ ir nuolat tėvus ramina, kad juos apsaugos nuo visko.

„Mes daug kuriame, tad jos dažni klausimai būna: ką sako lapelis arba ką sapnuoja Loya (mūsų šuo), o prabudusi visada užpuola su klausimais, ką dabar galėtų veikti babytė su bočeliu arba kūma Anglijoje – tenka daug kurti ir juoktis“, – pasakoja R. Kulvinskytė.

O kaip jai seksis savo atsakymų į klausimus patirtį pritaikyti linksmame DELFI iššūkyje? Pateikėme jai šūsnį vaikiškų klausimų, tereikia į juos išradingai atsakyti.

– Iš kur ateina ruduo?

– Iš spintų, kur mamos vasarai sukiša storas striukes, šiltus batus, šalikus ir kepures. Visose jose gyvena po mažą rudenį. Juos dažniausiai pažadina vasarėlės, kurios pavargsta valgyti vien uogas ir užsimano grybų, burokų ir raugintų kopūstų. Ir balų bei geltonų klevo lapų, žinoma.

– Kodėl mamyčių pienelis bėga iš krūtinės, o ne iš kitų vietų?

– Nes iš krūtinės jį patogiausia gerti. Ir mamoms vaikučius prie krūtinės lengviau laikyti ant kelių pasidėjus. Jei pienas bėgtų ir kojų pirštų, vaikus reiktų guldyti ant žemės, o tada jie sušaltų ir susirgtų.

– Kodėl mama mane pavadino tokiu vardu? Ar galiu jį pasikeisti į draugo vardą?

– Mamos ilgai galvoja vardus, dažniausiai jų sumąsto po kelis. Ir tądien, kai gimsti, tie vardai tupi mamai ant peties ir rėkia į ausį: „Aš jam labiau tinku! Ne aš jam labiau tinku!“. Mama pasirenka rėkiantį garsiausiai. Vardą į tokį kaip draugo pasikeisti, žinoma, gali, bet kaip tada žinosi, kur tu, o kur tavo draugas? Gal geriau susigalvok smagią pravardę!

– Kas yra gėda?

– Kai mama nukrenta ant žemės vidury parduotuvės, tabaluoja kojom, verkia ir garsiai rėkia: „Jei nenupirksi šito lūpdažio, nekepsiu tau bulvių!“.

– Kodėl suaugusieji vaikšto su tomis triūbelėmis burnose (cigaretėmis), jiems skanu jas čiulpti?

– Manau, kad skanu. Nors ir negerai. Bet visiems truputį patinka daryti dalykus, kurie nėra geri – kaip valgyti saldainius arba neruošti pamokų.

– Kodėl kūdikiai iš neišlenda per mamos burną? Juk būtų daug paprasčiau.

– Aš irgi taip galvoju. Kodėl toks tobulas žmogus gimsta taip netobulai: mamos devynis mėnesius puškuoja, priauga svorio, būna tai piktos, tai laimingos... galėtų visi vaikai gimti kaip Coliukė: pasodini grūdą į vazonėlį ir OP – vaikas! Bet gal dalykus, kurių reikia laukti, ir kuriuos sunkiai gauni, labiau ir myli?

– Ar berniuku būti įdomiau nei mergaite?

– Įdomiausia būti vaiku! Nes tu pasaulį matai visai kitaip nei suaugę, gali dūkti, paplūdimy būti be triusikų ir žaisti karą. Suaugusiems viskas sudėtingiau ir brangiau. Manau, berniukai ir mergaitės turėtų vieni iš kitų mokytis – jie visi ypatingi.

– Kodėl net ir pavalgius žalių daržovių kakutis būna rudas?

– Jį rudai nudažo tulžis. Bet pabandyk pavalgyti daugiau burokėlių arba mėlynių ir tada pažiūrėk, ką suraityt pavyks!

– Kodėl šiandien yra antradienis?

– Kad visi žinotume, jog iki važiavimo pas močiutę į kaimą liko 3 dienos.

– Iš ko pagaminti produktai, iš kurių gaminamas maistas?

– Iš meilės. Meilės Žemei. Meilės darbui. Meilės pilvui. Ir savo vaikams.

– Kodėl dakatarės kartais vagia mano kraują?

– Vagystė būtų, jei jos tai darytų slapta, tau nežinant. Bet man dar neteko sutikti vaiko, kuris nepastebėtų, kaip jam paimamas kraujas. Daktarės jį paima mainais į sveikatą. Nieko nepadarysi – reikia mokėti, jei nenori eiti į mokyklą.

– Kaip man žinoti, kas yra tikra, o kas ne?

– Viskas, ką tu galvoji ar įsivaizduoji, yra tikra. Mintys, žodžiai, veiksmai – viskas vienodai stipru. Jei manai, kad turi supergalių, taip ir yra.

– Kodėl numirusį žmogų slepia po žeme?

– Tam, kad turėtų, kur uždegti žvakutes per Vėlines.

– Kodėl iš televizoriaus girdime garsą, bet neužuodžiame kvapo?

– Patikėkit, kartais gerai, kad to kvapo neužuodžiat – juk ne visada rodo „Beatos virtuvę“, kartais ir tuos rudus kakus iš daržovių, būna, nufilmuoja.

– Kodėl žmonės kalėjimuose turi sėdėti? Jiems neleidžiama nei vaikščioti, nei miegoti?

– Mano dukrytė sako, kad jei kaliniams leistų grįžti pas mamytę, jie pasidarytų geri. Aš irgi tuo tikiu.
Kai kažko išsigąstame, kai bijome, kad tėveliai ar draugai mūsų poelgių nesupras, mes užsidarome savyje, niekam apie tai nepasakojame. Taip ir su kalėjimais – mes nežinome, kaip geriausiai pasielgti, todėl renkamės uždaryti. Laimei, miegoti, valgyti, o kartais – net žaisti ten leidžiama.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt