– Koks jausmas užplūsta šiandien, kai matote dukrą ant didžiųjų Lietuvos scenų?

– Vienareikšmiškai džiaugsmas. Jaučiuosi laiminga, žinau kaip kryptingai ji šiuo keliu ėjo, tad tiesiog mėgaujuosi jos pasiekimais.

– Kaip dažnai lankotės jos koncertuose?

– Stengiuosi nepraleisti koncertų, smagu stebėti kaip ji tobulėja, auginasi savo sekėjus, artimai bendrauja su savo klausytoju.

Monikos Linkytės mama Rasa
Pramogų pasaulis man niekada neatrodė nuoširdus, patikimas, ten taip pat vyksta kova už išlikimą. Dar ir dabar turiu vilties, kad dainuodama ras laiko užbaigti teisės studijas

– Esate kritiška žiūrovė, ar savo nuomonę pasilaikote sau?

– Monika šiuo klausimu galėtų daug pasakyti. (Šypsosi.) Buvau net labai kritiška, kol supratau, kad ta kritika tik man vienai ir terūpi. Dabar moku išlaukti, kol ji pati pasidomės mano nuomone, ar kreipsis patarimo.

Dainininkės karjera – ne iš lengvųjų. Kaip sutikote žinią, kad jūsų dukra pasirinko šį kelią?

– Pasirinkimą sutikau lydima netikrumo jausmo. Kiekvienas tėvas nori, kad vaikas kurtųsi gyvenimą paremtą stabilumu. Pramogų pasaulis man niekada neatrodė nuoširdus, patikimas, ten taip pat vyksta kova už išlikimą. Dar ir dabar turiu vilties, kad dainuodama ras laiko užbaigti teisės studijas.

– O gal tai paveldėta? Gal muzikantų jūsų šeimoje ne vienas?

– Kapelą suburti tikrai galėtume. Puikiomis muzikinėmis klausomis pasižymime visi keturi šeimos nariai. Pati rinkausi muzikos mokytojos kelią, nes norėjau įrodyti sau ir kitiems šios pamokos reikšmingumą jauno žmogaus formavimuisi, kad šią pamoką galima paversti kūrybinio ieškojimo procesu ir integruoti į kitus mokomuosius dalykus.

– Dėl ko jums, kaip mamai, jums labiausiai skaudėdavo širdį, dukrai žengus pirmuosius žingsnius ant scenos?

– Pasakysiu trumpai ir aiškiai, tik dėl neadekvačių komentarų. Po kelių metų nustojau juos skaityti ir iš karto pasaulis tapo šviesesnis. (Neveltui sakoma, nori keisti pasaulį, pradėki keistis pats).

– Kokia Monika buvo vaikystėje?

– Perliukas. Vienoje vietoje pasodinai, tik apsisuki, jau gaudyk kitame gale. Trejų metų atsisėdus prie pianino svečiams darydavo koncertus ir taip suvaidindavo įsijautusią pianistę, kad šie klausdavo, kaip mes tokią mažą mokome groti, o ji ten tiesiog savo kūrybos melodijas vinguriuodavo. Niekada nepamiršdavo nusilenkti ir tada visiems priminti, kad štai dabar galite paploti.

MOnikos Linkytės mama Rasa
Vaikystėje Monika buvo pakankamai pareiginga: viską padarys, kad tik leistume muzikos mokyklą lankyti ir dainuoti

– Kokie jūsų santykiai buvo su ja? Kokie yra dabar?

– Vaikystėje Monika buvo pakankamai pareiginga: viską padarys, kad tik leistume muzikos mokyklą lankyti ir dainuoti. Ji žinojo šeimos taisykles, Iš paauglių vakarėlių tekdavo leisti būti parvežamai iki 24 val. arba būtų tekę visai jų atsisakyti.

– Ar pamenate, kaip žengė pirmą kartą į darželį? Kaip sekėsi pritapti?

– Džiaugiuosi, kad galėjome Moniką auginti be darželio, kartu su broliu. Jiems netrūko nei dėmesio, nei švenčių, nei visaverčio ankstyvo ugdymo, skaitė, rašė nuo ketverių, be didelių pastangų, nes jau trečius metus einant labai patikdavo dėlioti raides, skaičius iš pagaliukų, akmenukų ypač pajūryje. Pati sau darydavosi lėles iš pienių.

– Kuo anuomet Monika svajojo tapti?

– Galiu pasakyti kuo nenorėjo tapti. Kirpėja, po nesėkmingo lėlės plaukų kirpimo, ir pedagogu, nes sakydavo, kad šis darbas nepalieka laiko sau, gyveni kaip kunigas dėl kitų.

– Kaip sekėsi mokykloje? Buvo pavyzdinga mokinė? O gal kada teko būti iškviestiems pas mokyklos direktorių?

– Mokykloje buvo neišsišokanti, be didelių pastangų gerai besimokanti mokinė. Aš pati mokiausi sustiprintos matematikos klasėje, o Monikos tėtis – fizikos, tad džiaugėmės, kad ir jai puikiai sekėsi matematika, chemija, istorija, lietuvių. Pas mokyklos direktorę dėl jos elgesio neteko lankytis.

– Paauglystę prisimenate su džiaugsmu ar su siaubu?

– Kadangi nuo mažens augo aiškiai žinodama ribas, tai paauglystės tikrai su siaubu prisiminti netenka.

– Gal pamenate kokį didžiausią Monikos nuotykį, pasibaigusį laimingai?

– Monikai buvo penkeri, dalyvavome savo gimtojo Šilutės miesto šventėje. Ji nuo mažumės buvo ekstremalė, panoro viena pati suktis karuselėje, kur gali reguliuotis pakilimo aukštį. Pradėjus suktis, dangų staiga užtraukė juodi debesys, Monika svirtį taip užtraukė, kad pakilo į maksimalų aukštį ir mano siaubui svirtis užstrigo. Bet tai mes supratome, kai ėmė žaibuoti, lyti, o ji kaip kybo ore taip kybo. Vienintelė mintis tada aplankiusi, kad tik iš baimės nesugalvotų daryti neapdairių judesių. Sulaukėme mechanikų pagalbos ir išlaipinus mažąją panelytę, supratau, kad tik man vienai buvo baisu.

Monika Linkytė ir jos vaizdo klipo filmavimo akimirkos/ Foto: Mangusto

– Kokios profesijos pati linkėjote dukrai?

– Profesijos, kuri leistų būti nepriklausomai.

– Ar dabar dažnai skaitote interviu su dukra, žiūrite laidas, kuriose ji dalyvauja?

– Ji žino, kad man įdomu kuo ji gyvena, kaip sekasi, bet savo profesijoje esu nuolatiniame tobulėjime, tad Monikai tenka pasisakyti, kur, kada galėsiu ja pasidžiaugti.

– Naujienas sužinote iš žiniasklaidos ar anksčiau?

– Jei naujienos būtų neigiamos, sužinočiau anksčiau.

– Kokiais auklėjimo principais vadovavotės ir ar jie pasiteisino?

– Galėjo daug norėti, rodyti neigiamas emocijas, galėjo prieštarauti, bet nepamiršti, kad mama ir tėtis yra šeimininkai. Vienintelė klaida, kurią turėčiau pripažinti, pastangos apsaugoti nuo klaidų, todėl manau jai dabar tenka nemažai su savimi padirbėti.