Mia: tai buvo tęstinis, nuolatinis smurtas
Žodžiai žeidžia labiau nei smūgiai, įsitikinusi penkerius metus psichologinį smurtą santykiuose kentusi dainininkė Vilija Pilibaitytė – Mia: „Kai skauda kūną, nemalonius fizinius pojūčius galima numalšinti vaistais, o skaudančią sielą gydyti daug sudėtingiau. Tam reikia labai daug laiko, meilės ir šilumos iš kitų."
Prisimindama buvusių santykių pradžią, atlikėja įspėja kitus – draugystės pradžioje smurtautojai paprastai tvardosi, nes nusižiūrėta auka dar būna stipri ir nepraradusi turėto pasitikėjimo savimi. Tad užgauliojimo atveju, ji turėtų jėgų ir drąsos nieko nelaukus skriaudėją palikti.
Psichologinio smurto epizodai, sako ji, ima dažnėti tada, kai pavyksta auką emociškai palaužti ir įtikinti, kad be smurtautojo šiame pasaulyje ji prapuls.
„Mano atveju jau negaliojo modelis „kažką negražaus pasakiau – atsiprašiau". Prieš mane buvo smurtaujama kasdien. Tai buvo tęstinis, nuolatinis psichologinis smurtas, kai tu jautiesi visiškai nieko vertas, nieko nesugebantis. Aš nemoku kurti, nemoku dainuoti, nieko nemoku. Galiausiai atrodo, kad nemoki net gyventi. Ir tuo visišku savęs nuvertinimu laikui bėgant pradedi tikėti", – skaudžia patirtimi dalijasi Mia.
Įstumti auką į beviltišką padėtį, pasak moters, smurtautojui yra patogu: auka įtiki, kad niekas kitas jos, tokios nevykusios, daugiau nemylės. Ji jaučiasi niekam nereikalinga, yra atribojama nuo išorinio pasaulio, netgi pačių artimiausių žmonių. O kuo stipriau auka jaučiasi priklausoma nuo savo skriaudėjo, tuo sunkiau jai tokius santykius nutraukti.
„Ir tai nebūtinai yra tik finansinė priklausomybė – mano atveju netgi atvirkščiai, tuos penkerius metus aš finansiškai išlaikiau prieš mane smurtavusį partnerį. Tačiau smurtautojas sugeba taip apversti kortas, kad iš tiesų jautiesi daugiau niekam nereikalingas žmogus", – pasakoja Mia.
Slapta krovėsi daiktus ir pabėgo iš namų
Kad tokie santykiai visgi nėra normalūs, moteris teigia supratusi tuomet, kai jos nuolatiniais palydovais tapo depresija ir bloga nuotaika, o buvimas vienuose namuose su smurtautoju kėlė vien slogius jausmus. Mia galiausiai suvokė, kad be smurtaujančio žmogaus jaučiasi daug geriau.
„Kartais užtenka pasižiūrėti į veidrodį ir pamatyti, kaip suvytai, kaip užgeso tavo akys. Kitos gal pradeda daug valgyti, priauga svorio. Jeigu keli sau klausimą, ar tokie santykiai yra normalūs, jau esi teisingame kelyje. Tai yra mažytė pradžia. Bet jeigu būna labai labai blogai, smurtą patyręs žmogus neranda savyje jėgų skirtis, net jeigu to tikrai norėtų", – atvirauja atlikėja.
Suvokusi, kad tokie santykiai ją žlugdo, Mia pasakoja sukaupusi visas jėgas, susidariusi planą ir pasvėrusi visus „už" ir „prieš". Pirmiausia ji kreipėsi į psichologus – profesionali pagalba iš šalies buvo itin vertinga. Sunkiausiu metu moteriai padėjo ir atviri pokalbiai su artimiausiais žmonėmis. Kalbėtis, pasak Mios, yra labai svarbu.
„Nusprendus padėti tašką, svarbu tiksliai suplanuoti, kur eisi, ką darysi. Tam žmogui net nepastebint, aš po truputį iš namų išsivežiau visus savo daiktus. Jeigu jis būtų pastebėjęs, greičiausiai būtų įtikinėjęs neiti. Gali būti, kad tokioje situacijoje būčiau ir pasilikusi. Taigi, aš iš namų pabėgau. Tiesiogine prasme – paslapčia pabėgau", – pasakoja Mia.
Toks elgesys yra pavojaus signalas
Patiriančiam psichologinį smurtą šeimoje, reikalingas ne postūmis ar padrąsinimas eiti, o pagalba, įsitikinusi Neringa Martišienė, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė. „Auka jau ir taip kenčia. Jeigu patyčias mokykloje patiriančiam vaikui pasakytume, kad tu vis tiek eik į tą mokyklą ir nebijok, arba sergančiam depresija sakytume: kelkis iš lovos ir eik, veik, daryk, tokie pasakymai kenčiantį žmogų tik pribaigtų", – sako N. Martišienė.
Paprasčiausias būdas atpažinti patyčias, pasak psichologės, yra atvejai, kai žmogus juokauja, tačiau vienam tai yra juokinga, o kitam – ne. Pamatyti fizinį smurtą taip pat paprasta, o štai psichologinio smurto apraiškas, pasak N. Martišienės, kartais sunku tiksliai įvardinti net ir aukai.
„Kaip ir Mios atveju, daugeliu atvejų santykių pradžioje viskas būna gerai. Žmogus tik paskui suvokia, kad kažkas po truputį keičiasi, nors dar net negali tiksliai įvardinti, kas. Todėl svarbu mokėti psichologinį smurtą atpažinti kuo anksčiau. Akivaizdus ženklas – įžeidžiantys žodžiai. Kiti ženklai: kai pabendravus su žmogumi jautiesi blogai, kai ima siaurėti draugų ratas, kai vyksta neigiami pokyčiai su saviverte", – pavojaus signalus vardija psichologė.
Psichologinis smurtas, pasak jos, paprastai vyksta ciklais. Kai smurtautojas pamato, kad auka yra bepalūžtanti, jis kuriam laikui nurimsta ir elgiasi gražiai. Visa tai tik tam, kad auka nepabėgtų. Tokiomis akimirkomis auka ima svarstyti, kad galbūt viskas nėra taip blogai, gal jie iš tiesų yra graži pora, o smurtautojas vienintelis visame pasaulyje tą auką myli.
Kaip patikrinti, ar santykiai yra normalūs
Tačiau jeigu jau atrodo, kad santykiuose kažkas vis tik yra negerai, abejones verta patvirtinti arba išsklaidyti. Vienas iš būdų patikrinti, ar santykiai yra normalūs – atsitraukimas ir žvilgsnis iš šalies. Atsitraukti, pasak N. Martišienės, galima įvairiai: kuriam laikui pačiam fiziškai pasišalinti iš tokios aplinkos ir apgalvoti, kas tuose santykiuose negerai.
„Savo padėtyje taip pat galima įsivaizduoti draugę. Šiuo atveju reikėtų užduoti sau klausimą, ką patartume sau brangiam žmogui: ar tokie santykiai yra normalūs, ar nenormalūs? Ar taip ir turi būti? Ar ji turi kentėti? O gal ji turi kažką keisti?", – kaip atpažinti psichologinį smurtą, pasakoja N. Martišienė.
Smurtaujančių santykių pasekmės, pasak psichologės, didžiulės ne tik aukai, bet ir šeimoje augantiems vaikams. Kai nuo tokių santykių kenčia vienas iš tėvų, vaikas kenčia ne mažiau, nes visa tai mato.
„Pirmiausia jis mato, kad skaudinamas jo mylimas žmogus. Antra, vaikas yra priverstas svarstyti, kokią susipriešinusių tėvų poziciją turi užimti: palaikyti mamą ar tėtį, ir kaip šioje situacijoje išbūti. Trečia, dar tik besiformuojanti asmenybė gauna pavyzdį, kad tokie santykiai galbūt iš tiesų yra normalūs – kad vienam normalu žeminti, o kitam – kentėti", – apie psichologinio smurto pasekmes visai šeimai kalba vaiko teisių gynėja N. Martišienė.