Verrtindama kasikinės muzikos vaidmenį šių dienų visuomenėje, R. Lipinaitytė pastebi, kad vienoks jis melomano gyvenime, visai kitoks – kasdienybėje žmogaus, kuris niekada neturėjo galimybės apsilankyti gerame koncerte, operoje ar kitame klasikinės muzikos renginyje. Tuo tarpu muzikos pasauliui priklausantys žmonės turbūt mieliau diskutuotų ne apie klasikinės muzikos vaidmenį savo gyvenime, o apie savo gyvenimo vaidmenį klasikinės muzikos pasaulyje.
Apie tai – pokalbyje su Rūta Lipinaityte.
Esate smuikininkė, meno daktarė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos styginių instrumentų katedros vedėja bei profesorė, tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso komisijos narė ir viena iš organizatorių. Jūsų atliekami kūriniai dažnai skamba ir užsienyje. Ką jums reiškia galimybė pasirodyti iškilmingose Europos, Amerikos, Azijos scenose?
Koncertavimas Lietuvoje ir užsienyje skiriasi. Koncertuoti svečioje šalyje man yra lengviau. Kadangi dažnai atlieku lietuvišką muziką, tarptautinė scena man yra puiki galimybė pristatyti lietuvių kompozitorių kūrinius užsienio klausytojams. Norisi, kad kitų šalių publikai lietuviška kūryba paliktų gerą įspūdį, kad jie ją pamiltų, įsimintų.
Koncertuojant Tėvynėje žinojimas, kad tarp klausytojų yra draugų, kolegų, pažįstamų ir studentų, veikia kitaip. Visuomet daug labiau jaudinuosi.
Naujuosius sutikote Taivane – buvote vienintelė lietuvė, koncertavusi su unikaliu šios šalies orkestru. Kas paskatino priimti šį pasiūlymą?
Tai buvo soliniai koncertai su Taivano simfoniniu orkestru (Taiwan Artists Symphony Orchestra), jiems dirigavo Ching-Ming Lu. Su orkestru atlikome Balio Dvariono koncertą smuikui. Priežasčių priimti pasiūlymą buvo ne viena: tai ir malonumas įgyti naujų patirčių, ir galimybė pagriežti su orkestru, su kuriuo nesu iki šiol bendradarbiavusi. Tačiau labiausiai gundė mintis tokioje tolimoje šalyje pristatyti lietuvišką muziką, taip pabrėžti Lietuvos ir Taivano draugystę.
Kaip Taivano publika, muzikantai priėmė lietuvišką muziką?
Publika – labai šiltai ir audringai. Komplimentų negailėjo ir orkestrantai. Jiems tai buvo pirma pažintis su mūsų šalies muzika. Gavau prašymų pasidalinti natomis, parekomenduoti daugiau lietuviškų kūrinių. Tikiuosi, kad ateityje Taivane nuskambės ir daugiau lietuvių kompozitorių muzikos.
Vienas iš didžiausių muzikanto profesijos privalumų yra tai, kad koncertuojant kartais lieka laiko pažinti svetimus kraštus, jų maistą, architektūrą, kultūrą. Ar į keliones pakuodama smuiką, įsidedate ir patogius batelius? Ar pavyko susipažinti bent su maža dalimi Taivano?
Taip, išties, galimybė keliauti – viena iš atlikėjo profesijos privalumų. Tačiau šios patirtys ne visada yra džiaugsmingos. Kartais – netgi labai sunkios ir varginančios.
Aštuoniolika metų dirbau viename ryškiausių Europos orkestrų „Kremerata Baltica“. Su juo išmaišėme beveik visą pasaulį. Pasitaikydavo vienoje vietoje užsibūti kiek ilgiau, tačiau būdavo ir tokių gastrolių, kuomet ryte atskrisdavome, vos spėdavome užkąsti ir iš karto išskubėdavome repetuoti bei koncertuoti. Ryte jau laukdavo skrydis į kitą miestą ar šalį, tad spėdavome pamatyti tik oro uostą, viešbutį ir salę. Ir taip diena iš dienos.
Taivane man pasisekė. Visos patirtys čia, pradedant darbu su orkestru, studentais smuiko meistriškumo kursų metu ir visa kelione, buvo labai malonios, lengvos, sklandžios ir įkvepiančios.
Kas jus labiausiai sužavėjo ir nustebino viešint Taivane?
Šį kartą turėjau kiek daugiau laiko, galėjau šiek tiek pakeliauti, susipažinti su šalies grožybėmis, kurių tikrai gausu. Sužavėjo maistas – Taivane galima rasti ne tik puikių taivanietiškų, bet ir japoniškų, kiniškų, korėjietiškų restoranų.
stebino bendravimo kultūra. Buvo labai malonu kiek artimiau susipažinti su taivaniečiais. Jie – skirtingo mentaliteto, kitokio humoro jausmo žmonės. Ypač mandagūs, pagarbūs, šilti, paslaugūs ir labai nenoriai prieštaraujantys – ištarti „ne“ jiems labai sunku.
Pasauliui Taivanas pirmiausia žinomas kaip technologijų, dirbtinio intelekto lyderis. Ar klasikiniams pasirodymams praverčia technologijos, mokslo pažanga? Gal virtualūs koncertai prie meno priartina daugiau ir įvairesnių klausytojų?
Be jokios abejonės. Virtualūs koncertai, didesnis jų prieinamumas gausina klausytojų gretas. Platesnės galimybės populiarina ir atlikėjus, kūrinius, muziką.
Kita vertus, virtualioje erdvėje netenkame kažko labai svarbaus, galbūt netgi esminio. Manau, kad tai neprilygsta gyvo garso koncertui – norint išgyventi atlikėjo perteikiamas emocijas, neužtenka tik paklausyti ar pamatyti. Dalinimasis viena erdve, kuria koncerto metu teka tam tikra energija, sukelia visai kitus pojūčius, kitas emocijas.
Iš tiesų, juk atlikėjas virtualiai atlieka kūrinius ne publikai, o klausytojui kitapus ekrano, taigi ovacijų negirdi. Kiek atlikėjui svarbūs gyvi klausytojų plojimai?
Labai svarbūs. Bet ne dėl to, apie ką tikriausiai pagalvojame pirmiausia – apie malonumą būti įvertintu ar pajausti klausytojų palaikymą. Nors ir tai svarbu.
Tačiau yra dar viena priežastis, apie kurią kartais net nesusimąstome. Grodamas, atlikėjas viduje tarsi sukaupia visą paletę įvairiausių jausmų, pergyvenimų. Tai ir jaudulys, susijęs su scena, su atsakomybe prieš kompozitorių ir klausytoją. Tai ir įvairiausi jausmai, kylantys iš atliekamos muzikos. Todėl, norėdamas perteikti klausytojui tam tikras emocijas, atlikėjas dažniausiai pats jas išgyvena. Visa tai sukuria tam tikrą vidinę įtampą, kuriai nuslūgti, tarsi „išsikrauti“ padeda būtent aplodismentai.
Kartą dalyvavau koncerte, kuriame po Giuseppe Verdi kūrinio „Requiem“ klausytojų buvo paprašyta neploti. Atlikę šį didžiulį ir emociškai stiprų kūrinį, sceną palikome visiškoje tyloje. Būtent tada supratau, kokie svarbūs yra aplodismentai. Po atlikimo ore pakibusi įtampa, ganėtinai slogios emocijos, apėmusios atlikimo metu, nedingo dar porą dienų.
Tačiau aplodismentai savaime netampa tramplinu į tarptautinę sceną. Ar smuikininkui, norinčiam griežti su žymiausiais pasaulio orkestrais, pirmiausia vertėtų išbandyti savo meistriškumą dalyvaujant įvairiuose konkursuose?
Konkursai vertinami nevienareikšmiai. Daugelis atlikėjų ir kritikų juos lygina su sportu ir peikia, laiko netinkamu reiškiniu muzikiniame gyvenime, kultūroje. Kita vertus, be konkursų tarptautinės karjeros aukštumų pasiekti pavyksta retam atlikėjui. Tačiau reikšmingi tik tikrai rimti, sudėtingi konkursai. Šiandien tokius, skirtus smuikininkams, ko gero, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Tuo pat metu egzistuoja tūkstančiai kitų konkursų – šiais laikais jie rengiami vos ne kiekviename Europos miestelyje. Tokių konkursų pavadinimai puošia beveik visų atlikėjų, net pačių jauniausiųjų, kartais dar tik pradedančiųjų, biografijas. Tobulėjimui naudingas dalyvavimas ir pasiruošimas bet kokiam renginiui. Tačiau tarptautinei karjerai tokie konkursai neduoda jokios naudos.
Prieš keletą metų gavote Auksinio disko apdovanojimą solisto instrumentalisto kategorijoje. Kas, be klausytojų ovacijų ir reikšmingų apdovanojimų, smuikininkės karjeroje jus džiugina labiausiai?
Šiuo metu dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, turiu didelę smuiko klasę. Pedagoginis darbas tikrai labai džiugina. Jis nėra lengvas, reikalauja daug laiko, pasiaukojimo, jėgų. Kartais prieš studentų pasirodymus jaudinuosi net labiau nei prieš savo. Tačiau auklėtinių pasiekimai, jų pelnyti apdovanojimai teikia ne mažiau džiaugsmo nei gauti pačios.
Be to, ši profesija yra prasminga – juk mokytojo figūra yra viena reikšmingiausių jauno žmogaus gyvenime. Dažnam atrodo, kad mokytojas yra žmogus, kuris tiesiog daug žino ir nurodo, kaip ir ką reikia daryti. Tačiau viena pagrindinių pedagogo užduočių yra ne nurodinėti, o atskleisti talentą arba tiesiog jo neužgniaužti.
Be to, neužtenka tik išmokyti griežti smuiku. Mokytojas turi būti ne tik sukaupęs daug profesinių žinių – jis turėtų būti įkvėpėjas, kuriuo norisi sekti. Tuo pat metu, ir pasitikėjimo vertas draugas, kurio reikia ne tik klausyti, bet galima ir pasitarti, padiskutuoti.
Jūsų repertuaras yra platus ir įvairiapusis. Kokios epochos kūrinius atliekate su didžiausiu malonumu?
Man artimiausia yra šių laikų muzika, ją atlieku dažniausiai. Mėgstu pasirinkti nežinomus ar mažai girdėtus kūrinius, nes matau gilią prasmę atlikdama tokią muziką. Manau, kad nuostaba, atradimas ir kitos emocijos išgirdus naują kūrinį yra ne mažiau vertingos, nei malonumas klausytis žinomų melodijų.
Taip pat groju daug lietuviškos muzikos. Tai ir patriotizmas, ir nuoširdi meilė: lietuvišką muziką gerai jaučiu, visada žinau, ką noriu savo grojimu pasakyti.
O kokį vaidmenį muzikoje atlieka vizualika?
Vizualumas yra labai svarbus elementas. Šiais laikais nebeužtenka būti talentingu ir turėti puikią virtuozinę techniką, nes tokių atlikėjų yra labai daug. Šiandien reikia kažkuo išsiskirti. Tam gali padėti būtent vizualūs elementai, pavyzdžiui, įvaizdžio formavimas, apranga.
Tiek klasikinės, tiek popmuzikos atlikėjo vaidmuo dabar yra ne tik muzikinis, bet ir socialinis. Muzikantas, kaip ir šiuolaikiniai nuomonės formuotojai, yra matomas, viešas asmuo, jis daro įtaką žiūrovui. Žinutė, kurią jis nori perteikti, gali būti siunčiama ir per vizualumą – per išleistų kompaktinių plokštelių dizainą, per įvaizdį ar aprangą. Žinutės gali būti pačios įvairiausios – nuo paprasčiausios reklamos iki politinių pažiūrų, protesto ar palaikymo.
Čia norėčiau pasidalinti savo kolegės, muzikologės prof. dr. Linos Navickaitės-Martinelli šypseną keliančia mintimi: „Ką savo potencialiems klausytojams nori pasakyti pianistas, išties giliamintis virtuozas, įspūdingą atlikėjo muskulatūrą atspindinčioje fotografijoje? Veikiausiai panašiais principais vadovaujasi ir dailios smuikininkės, savo meninius įgūdžius reprezentuojančios ne mažiau dailiais paveikslėliais, pavyzdžiui, su instrumentu rankose besimaudanti pusnuogė Vanessa Mae.“.