Su išskirtiniais vaikais dirbanti V. Liaudanskienė: 30 metų kardinaliai pakeitė mūsų požiūrį ir galimybes

Požiūris į specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus kardinaliai pasikeitė

„Kone prieš tris dešimtmečius įsidarbinus centre, kuriame buvo suteikta galimybė ugdytis anuomet „nemokytinais“ laikytiems vaikams, teko įdėti tikrai daug pastangų, mat vien teorinių žinių dirbant su sudėtingus fizinius bei emocinius sutrikimus turinčiais vaikais nepakako. Tai buvo iššūkių kupinas laikotarpis. Nors mokinių buvo vos 18, dauguma jų sėdėjo neįgaliųjų vežimėliuose, verbaliniu būdu negalėjo komunikuoti, o man, kaip ir kitiems, esantiems šalia vaiko, reikėjo rasti būdą, kaip bendrauti su kiekvienu iš jų“, – prisiminimais dalinasi V. Liaudanskienė.

Šiandien iš mokytojos parengtos metodinės medžiagos ir rekomendacijų, skirtų darbui su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, mokosi daugybė Lietuvos specialistų, o vertingą patirtį sukaupusi V. Liaudanskienė galėtų pasidalinti ir ne viena sėkmės istorija. Už kiekvienos iš jų, žinoma, slypi daugybė darbo ir įdėtų pastangų.

© Organizatorių nuotr.

Mokytoja atvirauja – dabartinės galimybės kaip diena ir naktis skiriasi nuo to, kas buvo įprasta prieš kelis dešimtmečius. Anuomet vyravęs akademinis mokymas nebuvo pritaikytas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams, trūko lankstumo. Buvo skiriama pernelyg mažai dėmesio komandiniam darbui, kuris labai svarbus dirbant su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, patys mokytojai stokojo patirties ir kompetencijų.

„Nebuvo nei reikalingų specialiųjų ugdymo priemonių, nei šiais laikais itin padedančių išmaniųjų įrenginių. Bandydavome pritaikyti vis naujus metodus, tačiau tai ne visuomet duodavo norimų rezultatų, o nesėkmės savaime didino ir nepasitikėjimą savo jėgomis“, – prisiminimais dalijasi V. Liaudanskienė. Tokiems vaikams pedagogai turėjo išmokti pritaikyti ugdomąją aplinką, kompensacines priemones, rasti būdų, kaip padėti kiekvienam vaikui įgyti elementarių savarankiškumo, savitvarkos įgūdžių.

© Organizatorių nuotr.

Kiekvienas žingsnelis – maža pergalė

Nors iki pirmųjų pergalių teko nueiti tikrai nelengvą kelią, V. Liaudanskienė patikina – minčių apie profesijos keitimą niekada neturėjusi.

„Visada buvo labai įdomu dirbti su tokiais vaikais, džiaugtis net ir mažais jų pasiekimais. Jei praeinant mokinys tau nusišypso, supranti, kad taip jis parodo su tavimi užmegztą ryšį, norą bendrauti. Kitiems tai – kasdieniai dalykai, o mums – labai reikšmingi pasiekimai. Kiekvienas, net ir mažiausias žingsnis, yra svarbus“, – sako daugiametę darbo su specialiųjų ugdymosi poreikių vaikais sukaupusi specialistė.

Kiekviena istorija, kuria dalinasi V. Liaudanskienė, savaip unikali ir išskirtinė. Vienam milžiniškas progresas yra išbūti klasėje visą laiką, kitam – išmokti dirbti naudojant išmaniąją galva valdomą pelę ar alternatyvią klaviatūrą. Tokie sėkmės atvejai – motyvacija tiek mokytojui, tiek patiems vaikams ir, žinoma, jų tėvams.

© Organizatorių nuotr.

Džiuginantys rezultatai – visos komandos nuopelnas

Sužinojus, kad reikės ugdyti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius mokinius, ne vienam pedagogui kyla daugybė klausimų – kaip reikės pritaikyti ugdomąją medžiagą, sukurti mokiniui patogią bei saugią aplinką, užtikrinti visapusišką jo komfortą?

V. Liaudanskienė pastebi – dabartinė ugdymo sistema yra orientuota ne tik į akademinį ugdymą, bet ir akademinį-funkcinį lavinimą. Mokykloje specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams siekiama suteikti praktinių gebėjimų, mokoma svarbiausių buitinių įgūdžių. Svarbiausia, kad naujoje aplinkoje vaikas gerai jaustųsi ir noriai eitų į mokyklą, būtų motyvuotas stengtis ir tobulėti.

V. Liaudanskienė pabrėžia – dirbant su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais itin svarbus komandinis specialistų darbas, tačiau siekiant rezultatų, ne mažiau svarbu bendrauti ir komunikuoti su vaikų tėvais, mat būtent jie savo vaikus pažįsta geriausiai.

„Pirmiausia reikia pažinti vaiką, žinoti jo galimybes, turimas kompetencijas, o jau tuomet galima planuoti, kokios vaiko naujų kompetencijų įgijimo galimybės ir sunkumai. Šiuo atveju labai svarbu ne tik užsibrėžti realiai įgyvendinamus tikslus, bet ir tinkamai įvertinti vaikų pasiekimus, kiekvienam individualiai parinkti vertinimo kriterijus. Na ir, žinoma, tikėti bei pasitikėti savimi, mokiniais, o iškilusius sunkumus spręsti pasitariant su kolegomis. Tuomet visos kliūtys ir sunkumai įveikiami lengviau“, – sako mokytoja.

Mokyklose dirba švietimo pagalbos specialistų komandos, talkinančios klasėje dirbančiam mokytojui ir mokiniams. Jei yra poreikis, į pagalbą ateina ir mokytojo padėjėjas, kuris padeda specialiųjų ugdymosi poreikių vaikui judėti, naudotis ugdymo priemonėmis. Šiais mokslo metais švietimo įstaigose dirba beveik 4000 švietimo pagalbos specialistų ir 3,5 tūkst. mokytojo padėjėjų. Mokytojo padėjėjų skaičius išaugo dvigubai per pastaruosius ketverius metus.

Per artimiausią laikotarpį, iki kitų mokslo metų pradžios, savivaldybėse planuojama įsteigti iki 10 regioninių specialiojo ugdymo centrų. Jų specialistai dirbs ne tik pačiuose centruose, jie vyks ir į konsultacijų prašančias mokyklas, konsultuos specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių ugdymo klausimais.

Lanksčių ugdymo modelių taikymas ir skirtingų gebėjimų turinčių mokinių įtrauktis atsižvelgiant į šeimų poreikius yra skatinami ES fondų finansuojamomis priemonėmis.