Nuo 2024 m. įsigalios Švietimo įstatymo pataisos, numatančios, kad visos šalies mokyklos ir darželiai privalės garantuoti specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) turinčių vaikų priėmimą, jei to pageidaus vaikų tėvai. Kokie pokyčiai laukia ugdymosi įstaigų, ar išliks specialiosios mokyklos? Į šiuos ir kitus klausimus atsako švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius ir ilgą įtraukiojo ugdymo patirtį sukaupusios Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos atstovai.

Įtraukusis ugdymas – bendra vertybė

Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje jau ne vienerius mokosi ir specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai. Mokyklos direktoriaus pavaduotojos specialiajam ugdymui organizuoti Ritos Ivanauskienės teigimu, įtraukusis ugdymas atveria naujas galimybes šeimoms ir bendrojo ugdymo įstaigoms veikti išvien, užtikrinant vaikams geriausias sąlygas.

„Mūsų visuomenė jau yra pasiekusi raidos etapą, kuomet švietimo prieinamumas kiekvienam asmeniui yra savaime suprantamas dalykas. Galbūt kažkam atrodo, kad apie specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus bendrose klasėse pradėta kalbėti visai neseniai, tačiau Lietuva šiuo keliu eina jau gana ilgą laiką. Mokytojai, specialieji pedagogai ir kiti specialistai jau yra įgiję reikiamų kompetencijų pažinti, suprasti ir dirbti su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais“, – sako R. Ivanauskienė.

Darbas su tokiais mokiniais, anot pašnekovės, neįsivaizduojamas be vieningo visos bendruomenės požiūrio į įtraukiojo ugdymo naudas ir galimybes, mat mokymosi kokybė ir sėkminga įtrauktis nepriklauso nuo pavienių žmonių. Šioje vietoje yra svarbūs visi – tėvai, vaikai, mokytojai ir visas mokyklos personalas. Taikant įtraukųjį ugdymą, turi vykti nuolatinis tėvų, mokytojų ir kitų švietimo specialistų bendradarbiavimas.

Dauguma specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje mokosi bendrose klasėse, kiti ugdomi specialiosiose klasėse dalinės integracijos principu, t.y. dalis užsiėmimų vyksta atskirai, dalis – kartu su visais bendraamžiais. Šiuo metu gimnazijoje iš viso mokosi apie 600 mokinių, iš kurių 99 turi įvairių specialiųjų ugdymosi poreikių.

„Tai intelekto, kalbos, regos, klausos, judėjimo sutrikimus turintys vaikai, mokiniai su kochleariniais implantais, specifiniais mokymosi, emociniais, elgesio sutrikimais, taip pat vaikai, turintys kompleksinius sutrikimus, – vardija direktoriaus pavaduotoja. – Kadangi vaikų, turinčių specialiuosius ugdymosi poreikius, spektras yra gana platus, reikalingos ir jų poreikius atitinkančios priemonės, inventorius, klasės. Taip pat mokykloje dirba ir įvairių kompetencijų turintys specialistai: specialieji pedagogai, logopedai, psichologai, mokytojo padėjėjai, švietimo pagalbos specialistai.“

Svarbiausia – atrasti priėjimą prie kiekvieno vaiko

Beveik du dešimtmečius gimnazijoje dirbanti specialioji pedagogė ir specialiosios klasės mokytoja Nijolė Mileriuvienė patikina – dirbant su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais reikalingos įvairios kompetencijos, tačiau svarbiausia gebėti pažinti vaiką.

„Tam, kad geriau pažintų mokinį, suprastų jo poreikius, stiprybes ir silpnybes, specialieji pedagogai nuolatos bendrauja tiek su šių vaikų tėvais, tiek ir su kitais švietimo pagalbos specialistais. Kiekvienas vaikas yra skirtingas, todėl ir darbas kiekvienu atveju yra vis kitoks. Dažnai net tokį pat sutrikimą turintys vaikai elgiasi labai skirtingai, todėl tik nuoseklus santykio su vaiku ieškojimas yra raktas į pažinimą“, – teigia N. Mileriuvienė.

Bendrose ugdymo klasėse įprastai mokosi tik keli specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai, tačiau klasėje, už kurią yra atsakinga N. Mileriuvienė, išimtinai ugdomi vien tik šie mokiniai.

„Specialiose klasėse kiekvienam vaikui yra sudaromos individualizuotos programos, taigi jeigu dirbame su dešimčia mokinių, turime ir tiek pat skirtingų ugdymosi programų. Žinoma, programos yra lanksčios, rengiamos pagal įvairių specialistų rekomendacijas ir derinamos su vaikų tėveliais“, – pasakoja specialioji pedagogė.

Ugdymo įstaigose, kuriose mokosi specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai, pagalbą jiems bei pedagogams teikia ir mokytojų padėjėjai. Nuo 2006 m. šiose pareigose Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje dirbanti Neringa Rib neabejoja – užtikrinti efektyvų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų mokymą be mokytojų padėjėjų pagalbos būtų kur kas sudėtingiau.

„Mokytojas padėjėjas yra tarsi tarpininkas tarp klasės mokytojo ir specialiųjų ugdymosi poreikių turinčio vaiko. Kai mokytojas paskiria užduotis ir dirba su visa klase, padėjėjas gali skirti didesnį dėmesį konkrečiam vaikui – dar kartą paaiškinti užduotį, padėti suprasti sąlygą, perskaityti tekstą. Tačiau darbas kartu su vaiku vyksta ne tik pamokų metu, bet ir ruošiantis joms, taip pat ekskursijų metu, per išvykas, neformalias veiklas“, – teigia N. Rib.

Mokytojo padėjėja dirba su trimis specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais: intelekto sutrikimą, emocinį sutrikimą ir fizinę negalią turinčiais vaikais. Specialistė pastebi – kiekvieno vaiko poreikiai yra skirtingi, tad ir užduotys parenkamos bei pritaikomos kiekvienam vaikui individualiai.

„Vienam mokiniui tenka padėti fiziškai, kitam pakanka informaciją perduoti žodžiu, o trečiam pagalbos apskritai galbūt gali neprireikti. Dirbant šį darbą kiekviena diena yra kitokia, kažkuo unikali ir įdomi“, – sako mokytojo padėjėja.

Specialiosios mokyklos niekur nedings

Įstatymų pokyčiai, užtikrinantys specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų teisę mokytis bendrojo ugdymo įstaigose, paskatino diskusijas apie specialiųjų mokyklų ateitį. ŠMSM viceministras R. Skaudžius patikina – specialiosios mokyklos išliks.

„Nėra jokio teisės akto, numatančio, kad specialiosios mokyklos būtų naikinamos ir uždarinėjamos. Vienintelis dalykas, kad mažesnės gali tapti bendrosios paskirties mokyklų skyriais, tačiau jos ir toliau veiks“, – sako R. Skaudžius.

Gerųjų pavyzdžių, kai mažos specialiosios mokyklos tampa bendrųjų ugdymo įstaigų skyriais, pasak viceministro, Lietuvoje netrūko dar iki įstatymo pakeitimų.

„Praktika rodo, kad specialiųjų mokyklų skaičius Lietuvoje mažėja – tai nutinka dėl mažėjančio mokinių skaičiaus. Kai jos tampa bendrojo ugdymo mokyklų dalimi, jų gyvenimas pasikeičia. Mokyklos administracija pradeda kitaip žiūrėti į mokyklos gyvenimo organizavimą – nors įtrauktis tik dalinė, tačiau SUP turintys vaikai vis daugiau laiko praleidžia su bendraamžiais, naudojasi bendromis sporto salėmis, bendromis valgyklomis, vaikšto tais pačiais koridoriais, vyksta į ekskursijas, užsiima bendromis veiklomis ir panašiai. Vaikai daugiau laiko praleidžia kartu, ir tai į naudą visiems. Tačiau reikia siekti, kad tokiais atvejais ir kuo daugiau ugdomųjų veiklų vyktų kartu“, – pasakoja R. Skaudžius.

Specialiosios mokyklos vienos pačios retai kada gali pasiūlyti tokias bendras veiklas, tačiau jų stiprybė – didesnė specializuota pagalba, taip pat ir medicininė. Šiose mokyklose ugdomi didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai. Pašnekovo teigimu, tėvai ir toliau galės rinktis, į kokią ugdymo įstaigą jie nori leisti savo vaiką, kas labiausiai atitiks jo poreikius.

Lanksčių ugdymo modelių taikymas ir skirtingų gebėjimų turinčių mokinių įtrauktis atsižvelgiant į šeimų poreikius yra skatinami ES fondų finansuojamomis priemonėmis.



Top naujienos
Pažymėti
Dalintis
Nuomonės