Liubov pažinojo ukrainiečių, kurie iš tėvynės pasitraukė karo pradžioje ir jau buvo radę prieglobstį Lietuvoje. Iki lemtingo sprendimo liepą moteris su vyru nebuvo keliavę į užsienį. Jai buvo labai svarbu patekti į draugišką aplinką ir susirasti darbą.

Pravertė prekybininkės patirtis

Pora apsistojo Alytuje. Liubov gavo darbą „Maximos" parduotuvėje. „Prisitaikyti nebuvo sudėtinga, nes Ukrainoje dirbau mobiliosios įrangos parduotuvėje, supratau veiklos procesus, mokėjau bendrauti su kolegomis. Žinoma, gyvenimas sugriuvo, kai į Ukrainą įsiveržė priešai: jau pirmosiomis karo dienomis parduotuvę Melitopolyje išplėšė marodieriai, o savininkai nematė galimybių atkurti verslo", – pasakoja ukrainietė.

Liubov sako, kad naujoje darbo vietoje Lietuvoje tenka mokytis naujų dalykų, bet jai patinka. Svarbu, kad bendradarbiai yra malonūs, draugiški ir supratingi.

Pabėgėlių šeimą Alytuje labai pradžiugino geraširdis kaimynas lietuvis, pasiūlęs darbą vyrui. „Dabar jiedu kartu apšildo pastatus, dirba oficialiai, moka mokesčius. Darbas mums suteikia pagrindą po kojomis", – dalijasi pašnekovė.

Jaučia nerimą dėl artimųjų

Ukrainietė tvirtina, kad labai stengiasi atsitiesti ne tik dėl savęs, bet ir dėl Ukrainoje likusių savo ir vyro tėvų. Anot Liubov, vyresnio amžiaus žmonės yra linkę karo baisumus ir negandas ištverti gimtojoje žemėje, vengia leistis į tolimą kelionę, nes nemoka gerai naudotis išmaniaisiais telefonais, nesugeba prisijungti prie interneto ir turi įvairių baimių.

„Didžiausia bėda, kad karas ir nelaimės nesibaigia taip greitai, kaip tikiesi, – teigia Liubov, – Mes patys vylėmės, kad šis pragaras baigsis, tris mėnesius sėdėjome be darbo, ištirpo santaupos, o pasiskolinti nebuvo pas ką, nes aplink – visi tokie patys. Priimti sprendimą išvykti buvo sunku", – pripažįsta moteris.

Vis dėlto apsigyvenusi Lietuvoje ji iš priešų okupuotos teritorijos neseniai sugebėjo ištraukti du savo brolius. 27 metų dvyniai iki karo dirbo geležinkelininkais. Kai įsibrovė rusai, geležinkeliai tapo karinės svarbos objektu. Geležinkelių kontrolę teritorijoje perėmę agresoriai įsakė darbuotojams eiti remontuoti apgadintų objektų, užtikrinti traukinių iš Krymo eismą, lįsti po kulkomis ir vaikščioti tarp minų. Liubov broliai atsisakė. Taip jie liko be darbo ir pragyvenimo šaltinio. Ukrainiečiams buvo uždrausta vykti į rusų neužimtas žemes. „Okupantai jiems palinkėjo numirti iš bado", – prasitaria ukrainietė, kurios broliams galiausiai pavyko persikelti į Lietuvą.

Žavi Lietuvos gamta ir supratingi žmonės

„Į Lietuvą anksčiau atvykę draugai ir pažįstami teigė, kad jūsų šalis maža, bet svetinga. Jie buvo teisūs", – dalijasi pabėgėlė. Mūsų šalyje ji nejaučia priešiškumo, atvirkščiai, ją supa palaikymas ir parama.

Taip pat jai labai patinka Lietuvos gamta – upės, ežerai, miškai. „Esu laukų ir lygumų vaikas. Miškus Ukrainoje buvau mačiusi tik pro vagono langą. Upės ir ežerai – man irgi nauji įspūdžiai, nes iki šiol maudydavomės tik jūroje", – atskleidžia Liubov apie Lietuvą daugiau išgirstanti tiek iš kaimynystėje Alytuje gyvenančių ukrainiečių, tiek iš kolegų lietuvių.

Ukrainietė tvirtina, kad dirbdama didelėje parduotuvėje Alytuje jaučiasi saugi ir lygiavertė komandos narė. „Jau suprantu nesudėtingus lietuviškus pokalbius ir pasakymus, pavyzdžiui, kur nueiti, ką paimti ir atlikti. Tik dar atsakyti nesiryžtu", – beveik du mėnesius lietuviškoje parduotuvėje dirbanti ukrainietė.

Liubov dėka „Barboros" klientus pasiekia užsakymai – moteris kruopščiai surenka prekes iš „Maximos" lentynų.

„Esame didžiausias darbdavys Lietuvoje ir visada esame atviri naujiems kolegoms, nepaisant jų tautybės, odos spalvos ar praeities. Mums svarbiausia – jų motyvacija, noras tapti komandos dalimi ir mokytis naujų dalykų. Todėl į „Maximą" sėkmingai jau yra įsilieja daugiau nei du šimtai ukrainiečių – atvėrėme jiems galimybių parduotuvėse, maisto gamybos cechuose, logistikos sandėliuose. Taip pat esame dėkingi ir savo esamiems darbuotojams, kurie šiltai ir draugiškai priėmė naujuosius kolegas iš Ukrainos ir padeda jiems integruotis. Tai yra mums visiems labai svarbi – pastebi prekybos tinklo „Maxima" Personalo departamento direktorė Tatsiana Ihnatovich.

Anot jos, tose parduotuvėse, kuriose dirba karo pabėgėliai iš Ukrainos, klientai informuojami, prašoma pirkėjų supratingumo. „Malonu, kad klientai į šiuos prašymus atsižvelgia ir supranta, kad nuo karo bėgantys žmonės yra atsidūrę sunkioje padėtyje, tad palaikymas jiems yra labai reikalingas", – teigia T. Ignatovich.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje nuo karo pradžios registruota beveik 70 tūkst. pabėgėlių, atvykusių iš Ukrainos.

Tekstas yra socialinės kampanijos „Lygink rūbus, ne žmones" dalis, kuri yra finansuojama Europos Socialinio fondo lėšomis. Kampanija siekiama pakeisti visuomenės ir darbdavių nuostatas bei parodyti, jog darbinės kompetencijos ir kvalifikacijos yra svarbiau nei asmeninė žmogaus praeitis. Kampaniją inicijuoja LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija.