Kokios priežastys lėmė, kad patekote į psichiatrinę ligoninę?
Pagrindinė priežastis buvo ta, kad korporacijos, kurioje tada dirbau, vadovas mane visiškai „sudegino“. Po nesėkmingų bandymų susitvarkyti privataus psichiatro pagalba, viskas baigėsi tuo, kad patekau į valstybinę psichiatrinę ligoninę.
Būdamas šioje įstaigoje dar planavote tęsti ankstesnę karjerą IT srityje? Kaip pasukote link idėjos sukurti psichologijos konferenciją?
Ši istorija įdomi tuo, kad šiek tiek atsigavęs ir galėdamas savarankiškai vaikščioti, ligoninės koridoriuje sutikau savo kolegą - iš to paties skyriaus, kuriam vadovavo tas pats toksiškas vadovas. Tuomet mano galvoje įvyko kritinis lūžis ir supratau, kad reikia kažką daryti ne tik su savo darbu, bet ir bendrai – organizacijomis, jų vadovais bei darbo praktikomis. Kilo noras skleisti informaciją žmonėms apie suvokimą, kas yra emocinė sveikata, kaip ji veikia bei kaip greitai gali būti paveikta ne tik aplinkybių, bet ir aplinkinių.
Tada galvojau – kaip tą padaryti ir apmąsčiau įvairiausias idėjas: leisti žurnalą, įrašinėti tinklalaides, bet turėjau patirties prodiusuojant renginius, tad sugalvojau ją panaudoti surengdamas konferenciją. Ši idėja atsirado lygiai prieš penkerius metus, tad šiemet švenčiame mažą „logOFF“, kuris prieš tai vadinosi „Laimės Forumas“ ir „Pauzė“ jubiliejų.
Kaip manote, ar tam, kad suprastum, kuo nori užsiimti – būtinos sukrečiančios patirtys, esminiai gyvenimo lūžiai? Galbūt esame įpratę tenkintis tuo, ką turime ir neapsunkinti savęs mintimis – o kas, jeigu… ?
Turbūt ne visiems reikia sukrečiančių patirčių. Manau, išmintingiems žmonėms nereikia. Savęs tokiu nelaikau, nes prireikė kardinalių lūžių, kad suprasčiau, jog neinu savo paties gyvenimo keliu. Dariau daug dalykų dėl pinigų ir ignoravau tai, kam esu gabus ir kas suteikia malonumą. Kad suprasčiau esmę, reikėjo stipraus gyvenimo antausio.

Ir tikrai taip, didžioji dauguma žmonių yra įpratusi tenkintis tuo, ką turi ar daro. Tarsi traukiniai – užšokame ant bėgių, pajudame ir pasiekiame didelį greitį, didžiulę inerciją. O tada, ką nors keisti, sustoti, tampa labai sudėtinga. Galima atkreipti dėmesį į socialinius ratus. Atlikdami bet kokią veiklą susiejame save su tam tikrais žmonėmis, jie, tam tikra prasme, neleidžia mums ištrūkti iš tų socialinių ratų, taip įsisukame be sustojimo. Todėl nors ir susimąstome, kad galbūt atėjo laikas kažką keisti, tas reikalauja labai didelio diskomforto bei rizikos toleravimo. Tad dažniau pasirenkame likti ten, kur esame – taip ir nugyvenami daugelio gyvenimai.
Būdamas IT specialistu nėrėte į kardinaliai priešingą veiklą, kaip sekėsi nuo skaičių „pereiti“ prie kūrybos, rašymo ir psichologijos (pirmiausia, pažinti save, paskui – padėti tą atrasti kitiems)?
Akimirką, kai sutikau ligoninėje kolegą, man iš pykčio užvirė žarnos, gal net kilo minčių keršyti ar kitaip pakenkti tai organizacijai, o ypač – vadovui. Bet, po kurio laiko, psichoterapijos pagalba kilusį pyktį pavyko paversti suplanuotais veiksmais savo ir visuomenės naudai. Emocijas pakeičiau konstruktyviais ir racionaliais darbais. Nebijau pripažinti, kad mane išgelbėjo tikrasis psichologijos ir psichiatrijos mokslas. Kadangi patyriau, kaip žmogus, dėl sutrikusios psichikos turėdamas jau mažai gyvybės ženklų, nesugebėdamas net pats atsigerti, atsikelia ir sukuria du verslus - supratau psichologijos galią. Visiškai nelaikau savęs kažkokiu nušvitusiu, mane tiesiog elementariai šis mokslas pradėjo „vežti“. Tada suvokiau, kad daugybei žmonių reikia tų žinių, pagalbos, kad ir kaip sudėtinga tai būtų, galima pateikti viską paprastai, paprasto žmogaus lūpomis ir žodžiais. Galima papasakoti apie psichologiją remiantis mokslu, tačiau nevartojant sudėtingų terminų. Būtent tai man buvo viena iš stipriausių motyvacijų.
Nors IT srityje tuo metu uždirbdavau didžiulius pinigus, pradėjęs švietėjišką veiklą jaučiausi kur kas geriau ir net neplanavau iš jos uždirbti. Stengiausi padaryti viską, kas mano galioje, kad skleisčiau žinią apie mokslą, kuris tiesiogine prasme išgelbėjo man gyvybę.
Nors dirbau, kaip sakote, „su skaičiais“, visada buvau šiek tiek stipresnis kūryboje. Darbas IT man kainavo labai daug vidinių resursų, nes struktūra ir griežtas planavimas nėra mano stiprybės.
Šiuo metu įvairūs mokytojai ir gyvenimo guru – itin populiarūs, ar nesusiduriate su pasipirešinimu, kritika, dėl to, kad pakeitėte karjeros kryptį?
Tiesą sakant, atvirkščiai – gaunu dydžiulį palaikymą. Manau, iš dalies dėl to, kad niekam nesistengiu aiškinti, jog patyriau nušvitimą, tapau guru ar gyvenu nuolatinėje zen būsenoje. Laikau save vidutinioku, kuris tiesiog daro tai, kam jaučia didžiulę aistrą, turbūt dėl to ir sekasi. Viena iš mano misijų – priešintis visokiems „atsivertėliams“, hipokritams, veidoskaitininkams ir visokio plauko pseudo gyvenimo mokytojams, kurie vieną sako, kitą daro. Tokie asmenys yra paprasčiausi sukčiai, imantys pinigus iš sutrikusių ir todėl lengvai pažeidžiamų žmonių.

Emocinė sveikata Lietuvoje vis dar gali būti tabu, ar verslai supranta psichologinės gerovės svarbą darbo vietoje?
Kai pradėjome savo veiklą prieš penkerius metus, dažnai jutau, kad verslininkai jau tada suprato emocinės gerovės svarbą, bet buvo daug stigmų ir mažai pagalbos ar žinių. Žmonės buvo kažkur girdėję terminus, skaitę, kad reikėtų tuo rūpintis darbe, pastebėję, kad ir darbuotojams tai rūpi, bet ne iki galo aišku - kur ir kaip kurti emocine gerove pagrįstą kultūrą. Aš labai vertinu tai, kaip per tokį trumpą laiką Lietuvos verslai prisitaikė prie besikeičiančių dėsnių. Matydamas, kaip stipriai organizacijos domisi ir įsisavina emocinės gerovės žinias, matau labai šviesią mūsų verslo ateitį.
Kitas aiškus to įrodymas - eksponentinis logOFF konferencijos augimas. Nebetelpame į konferencijų sales, labai laukiame naujosios Nacionalinės koncertų salės. Per 5 metus mūsų „logOFF“ renginio dalyvių skaičius gyvai ir nuotoliu perkopė virš 20 tūkst. Dabar jau visiškai aišku, kad emocinė gerovė yra tarsi kūno higiena, kurią visi privalome palaikyti, o verslas – dar ir skatinti ja rūpintis. Nes laimingesni darbuotojai sukuria iki 30 procentų daugiau pridėtinės vertės ir yra gerokai kūrybiškesni. Ir čia vėl – ne mano sugalvoti skaičiai, o visai neseniai atlikto darbuotojų laimės tyrimo Didžiojoje Britanijoje.
Prie jubiliejinės konferencijos jungiasi „Tele2 Verslui“, kuris tęsia savo pažadą rūpintis klientų emocine gerove. Bendrovė skatina sąmoningai stebėti technologijų poveikį sveikatai, atkreipti dėmesį į įpročius socialiniuose tinkluose ir laiką, praleidžiamą skaitmeninėje erdvėje. Siekdamas įkvėpti pokyčius už ekranų ribų, „Tele2 Verslui“ remia konferenciją „logOFF“, kuri vyks vasario 6 d. Ji skirta verslo klientams ir visiems, siekiantiems lengviau įveikti darbo bei asmeninio gyvenimo iššūkius.
Daugiau informacijos apie renginį: www.logoff.lt