Gyvūnų gerovei neabejingi ir socialiai atsakingi verslai
Išmestų, sergančių, niekam nereikalingų gyvūnų prieglaudos namuose apstu – visi jie laukia savo žmogaus, kuris suteiktų šiltus, jaukius ir svarbiausia – saugius namus bei leistų pamiršti patirtas skriaudas. Ištiesti pagalbą mažiesiems keturkojams draugams skuba ne tik rūpestingi gyventojai, bet ir socialiai atsakingo verslo atstovai.
Sukurti jaukius namus prieglaudoje, kur gyvūnas bus išgydytas, pamaitintas ir mylimas iki tol, kol atras savo naujuosius ir tikruosius namus iš kurių nebereikės sugrįžti, „SOS gyvūnai" prieglaudai padeda draudimo bendrovė „If", rinkoje siūlanti augintinio draudimo paslaugą. „Tai stiprus užnugaris siekiant užtikrinti kasdienę pagalbą ir rūpestį beglobiams. Dėkojame už pasitikėjimą ir bendradarbiavimą dirbant dėl gražesnės beglobių gyvūnų ateities", – sako ,,SOS gyvūnai" prieglaudos, suradusios naujus namus šios istorijos herojui Čekui, vadovė Nadezda Makusheva.
Meilė gyvūnams pastūmėjo rinktis ir studijas
Iš Panevėžio kilusi, o dabar Kaune gyvenanti Dovilė pasakoja visuomet mylėjusi gyvūnus, tad namuose turėti ir auginti keturkojį buvo didelė jos svajonė. Būdama trylikos metų mergina jau vedžiojo kaimynų šunis ir puikiai žinojo visų vardus bei poreikius. Natūralu, kad auginti šunį buvo viena iš didžiausių jos svajonių, kuri su metais tik augo.
Šuns namuose idėja ne visai patiko Dovilės tėvams, tad jie merginos norą bandė numalšinti kitais gyvūnais – augino Dovilė ir Džiungarijos žiurkėną, ir Degu pelytę, tačiau noras turėti šunį niekur nedingo.
„Baigusi mokyklą įstojau į Kauno kolegiją. Skatinama tėvų ėmiausi taikomosios komunikacijos mokslų, bet po dvejų metų, supratusi, kad tai ne man, studijas mečiau. Metus laiko paskyriau savęs paieškom ir supratau, kad visos mano mintys sukasi apie gyvūnus. Taigi įstojau į Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Gyvūnų priežiūros specialybę", – pasakoja mergina.
Keturkojį nusprendė paimti iš prieglaudos
Gyvendama Kaune Dovilė susipažino su dabartiniu savo vaikinu Arnu ir neilgai trukus mergina nusprendė – užtenka atidėlioti savo svajonę ir namus suteikti keturkojui.
„Buvau nuo A iki Z viską apskaičiavusi ir apmąsčiusi, turėjau didelį norą, pajamų, vietą, o kas svarbiausia – laiko, kurį galiu skirti naujam augintiniui, – sako mergina.
Pirmąją pažintį su naujuoju šeimos nariu mergina sako prisimenanti kaip vakar. Skaitinėdama socialiniame tinkle įkeltus įrašus, netyčia ji užtiko „SOS gyvūnai" patalpintą įrašą apie Norį – 8-9 metų mišrūną, turintį panašumų su Vokiečių aviganiu ir dėl savo didelių ausų šiek tiek primenantį Korgį. Smalsumo vedama Dovilė susirado ir senesnius įrašus apie šį keturkojį.
Šunelio gyvenimo istorija sujaudino iki sielos gelmių
„Sužinojus, ką jam gyvenimo teko patirti, man tirpo kojos. Mačiau, kad ir Arno emocijos šokinėja veide. Ir staiga atsisukęs į mane jis sako – „gerai, imam". Gerokai nustebau, nes iki šiol parodžius vieną ar kitą augintinį, sulaukdavau tik „gerai, pagalvosime". Nieko nelaukusi parašiau prieglaudai žinutę ir užpildžiau anketą paminėdama, kad noriu Norį paimti laikinai globai. Tai būtų buvęs pirmas mano šuo, tad negalėjau būti tikra, ar tikrai susitvarkysiu", – pasakoja mergina.
Su Dovile susisiekę prieglaudos atstovai pasakė, kad šiam šuneliui dėl jo amžiaus ieškoma ne laikina, o nuolatinė globa. Dovilės tai neišgąsdino, nors pirmasis susitikimas su globos namų gyventoju buvo visai kitoks, nei ji įsivaizdavo – šunytis buvo baikštus, visiškai jos neklausė, nereagavo į kvietimus, atrodė nevaldomas.
„Neslėpsiu, kai atvedė susipažinti Norį, šiek tiek išsigandau, todėl Arnas „paėmė vairą" į savo rankas. Aš jau tada galvojau, kad neįstengsiu susitvarkyti, ėmiau abejoti dėl mūsų sprendimo, nes mačiau nesustojantį, pabrukusį uodegą ir lekiantį į priekį šunelį, kuris net nereagavo į savo vardą. Arnas buvo tas žmogus, kuris ėmė įtikinėti mane pabandyti. Suėmusi save į rankas sutikau. Įsisodinome Norį į mašiną ir išvažiavome atgal į Kauną. Kelionė visiškai neprailgo, Noris buvo idealus – sėdėdamas man tarp kojų, stebėjo pakėlęs galvą greitkelio lempų šviesas", – prisimena mergina.
Vis tik laimingas akimirkas nuolatos keitė nelengvi išbandymai – vedžiojant Norį, šis tempdavo pavadėlį, šokdavo į gatvę, maistą rydavo net nekramtydamas, atrodė, kad bijo žmonių ir tiesiog nori pabėgti.
„Baisu buvo ir man. Turim vaizdo įrašą, kaip jis vaikšto liežuvį iškoręs po kelionės iš prieglaudos, lyžteli tai mano, tai Arno rankas, o pakėlus ranką paglostyti – krūpteli ir trumpam užsimerkia", – prisimena Dovilė.
Nebeįsivaizduoja dienos be savo augintinio
Lapkričio 13 dieną suėjo lygiai metai, kai Dovilės ir Arno namuose bei širdyse apsigyveno Noris. Pasikeitė ne tik šunelio vardas (dėl didvyriškai išgyvento sudėtingo galinių kojų lūžio, kurį jis patyrė gyvendamas su ankstesniais šeimininkais, naujieji šeimininkai suteikė šuneliui pilną Čeko Noriso vardą) bet ir elgesys – jis tapo kur kas paklusnesnis, meilesnis, labai pamėgo pasivaikščiojimus, keliones, naujų vietų tyrinėjimą.
„Šiandien naujasis Čekas nebeprimena senojo Norio. Rytais jis galėtų palysti po oda, neįsivaizduojate, koks jis laimingas, kai pamato mane. Čekas mane sekioja visur, nesvarbu, kad ir koks jis pavargęs būtų. Jei aš pakylu namuose eiti į kitą kambarį – jis eis iš paskos, kur aš – ten ir Čekas. Žinoma, abejoju, ar įmanoma, ypač tokiam amžiuje, ištrinti iš atminties alkio jausmą, todėl maistą jis dievina, dėl jo padarytų viską.
Kadangi Čekas tikras tyrinėtojas, stengiamės atrasti jam vis naujus kelius, vedamės į renginius. Vasarą vežėmės jį į Trakus, specialiai buvau užsakiusi draugišką gyvūnams viešbutį, važiavome į Rygą, aplankėme mano senelius, buvome Policijos dienos šventėje Kaune. Mums patinka rodyti jam pasaulį, rodyti, kad viskas gerai, kad jis yra saugus su mumis, kad niekas jo daugiau niekada neskriaus", – pasakoja Dovilė.
Idėjos įsigyti iš veislyno atsisako – yra tų, kuriems šilumos reikia daugiau
Merginos pasiteiravus, ar dar prieš sutinkant Čeką, ji nesvarstė galimybės įsigyti keturkojo iš veislyno, Dovilė kategoriška – pasaulyje gausu beglobių gyvūnų, tad kam pirkti, jei galima savo meile ir šiluma dalintis su tais, kuriems to trūksta labiausiai. Dovilė įsitikinusi, kad su kiekvienu gyvūnu galima rasti bendrą kalbą, todėl galvojančius apie augintinį namuose, ragina pirmiausia keturkojo paieškoti prieglaudose.
„Jei jums nereikia tam tikrų darbinių savybių turinčio keturkojo ar neketinate dalyvauti parodose, tada tikrai verta apsilankyti prieglaudose. Dažnas vis dar bijo šunų ar katinų su jau įsisenėjusiomis psichologinėmis problemomis, bet tokios problemos, kaip parodė ir mūsų pavyzdys, tikrai išsprendžiamos", – neabejoja mergina.
Pasirūpinkite savo augintiniu, pamirškite finansinius rūpesčius
Rūpinimasis gyvūnais jau seniai yra „If" kasdienybės dalis. Šeštus metus Lietuvoje siūlanti augintinio draudimą, bendrovė siekia ne tik finansiškai padėti šeimininkams, kai jų keturkojams ištinka nelaimė, bet ir šviesti visuomenę, kaip svarbu augintiniui užtikrinti geriausią priežiūrą ir gydymą.
„Suprasdami, kokią finansinę naštą sukuria kiekvienas naujai į prieglaudą atvykęs šuo ar katė, tikimės, kad bendradarbiavimas su „SOS gyvūnais" prisidės prie prieglaudos gyventojų gerovės ir paskatins dar daugiau žmonių priglausti gyvūnus, suteikti jiems saugius ir mylinčius namus", – sako Milda Lomsargienė, draudimo bendrovės „If" Baltijos šalių komunikacijos grupės vadovė.
Draudimo bendrovėje „If" apdrausti galite mišrios ir grynos veislės šunis ir kates, o keturkojai draudžiami nuo 2 mėnesių iki aštuntojo gimtadienio. „If" augintinio draudimas padengia gydymo išlaidas, kai šuo ar katė suserga ar patiria traumą. Taip pat draudžiama gyvybės, dingimo ar vagystės ir civilinės atsakomybės draudimu. Pastarasis itin aktualus augintinių savininkams, nes atlygina aplinkiniams žmonėms ar jų turtui padarytus nuostolius. Galite pasirinkti tinkamiausią draudimo apsaugą savo augintiniui net iš trijų draudimo variantų.