Gydoma skirtingai
Inkstų vėžys yra dešimtoji pagal dažnumą onkologinė liga. Deja, Lietuva pagal sergamumą inkstų vėžiu užima vieną pirmaujančių vietų pasaulyje.
Ankstyvų stadijų inkstų vėžys gydomas gana paprastai – pašalinamas augliukas, ir pacientui daugiau papildomo gydymo nebereikia. Navikas šalinamas arba operuojant, arba taikomos minimaliai invazinės procedūros – radiodažnuminė abliacija, kai navikas sudeginamas, arba krioabliacija, kai jis sušaldomas. Bėda ta, kad ankstyvos stadijos vėžys nustatomas retai, dažniausiai – atsitiktinai, atliekant pilvo organų echoskopinį tyrimą. Taip yra todėl, kad iš pradžių ši liga nepasireiškia jokiais simptomais. Todėl iš 700 žmonių, kuriems kasmet mūsų šalyje nustatomas inkstų vėžys, dviem trečdaliams liga jau būna išplitusi.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytoja onkologė-chemoterapeutė Skaistė Tulytė teigia, kad išplitusio inkstų vėžio gydymas yra iššūkis ir gydytojams, ir pacientui. Jeigu vėžys išplitęs, taikomas sisteminis gydymas vaistais – arba leidžiamaisiais, arba tabletėmis.
Ar ligonį galima operuoti, sprendžiama pagal jo būklę. Jeigu metastazių skaičius nėra didelis, galima ir jas, ir pirminį naviką pašalinti, tačiau jeigu metastazių daug, tuomet operacija negalima. Vis dėlto, po sisteminės terapijos sumažėjus metastazių kiekiui, vėl sprendžiama, ar įmanoma likusią ligą sunaikinti visiškai – atlikti operaciją.
Gydymas pasikeitė iš esmės
Anksčiau inkstų vėžys buvo laikomas ypač pavojinga liga, nes pacientai, sergantys išplitusia liga, mirdavo maždaug per metus. Chemoterapija nėra veiksminga, tad ligoniai buvo gydomi interferonu. Šie vaistai sukeldavo nepaprastai daug sunkių šalutinių poveikių, dėl kurių kai kurie pacientai negalėdavo tęsti gydymo. Tačiau net ir iš tų, kurie ištverdavo vaistų poveikį, gydymas interferonu padėdavo tik apie 10–20 proc. pacientų.
Per pastaruosius dešimtį metų gydant užleistą inkstų vėžį įvyko proveržis, kuris iš esmės pakeitė ligonių, sergančių inkstų šviesiųjų ląstelių vėžiu, gydymą. Atsirado nauja vaistų grupė – taikinių terapija. Šie vaistai veikia tam tikrus vėžinės ląstelės taškus ir, priešingai nei chemoterapija, nežudo ląstelės tiesiogiai, bet neleidžia formuotis naujoms kraujagyslėms, kurios aprūpina auglį krauju. Negaudamas maisto medžiagų, navikas sunyksta.
Kai kurie pacientai išgyja vien tik vartodami šiuos vaistus. Daugumai pacientų liga stabilizuojasi arba pasiekia tokį lygį, kai galima pašalinti pirminį naviką ir metastazes.
„Šis gydymas pacientų gyvenimą prailgino keletu metų“, – teigia gydytoja.
Vidutinis įrodymais pagrįstas išgyvenamumas šiandien yra 36–39 mėnesiai, tačiau, pasak S. Tulytės, yra pacientų, kurie gyvena ilgiau kaip dešimt metų.
Pastaruoju metu buvo sukurta įvairesnių taikinių terapijos vaistų. Naujesnės kartos vaistai veikia kitokius ir daugiau ląstelės receptorių nei senesnieji – veikia tas kraujagyslių augimo šakas, kurių senesnės kartos vaistai neveikdavo. Per pastaruosius dešimt metų atsirado ir kita vaistų grupė. Tai – imunoterapija. Šie vaistai suaktyvina organizmo imuninį atsaką į naviką. Šiuolaikinės imunoterapijos vaistai – monokloniniai antikūnai – prisijungia prie žmogaus organizmo ląstelių receptorių ir taip duoda signalą sunaikinti vėžines ląsteles.
Du vaistai vietoj vieno
Vis daugėja mokslo įrodymų, kad inkstų vėžio gydymo ateitis yra esamų terapijų deriniai, kai skiriami skirtingų veikimo klasių vaistai. Pastebėta, kad, skiriant taikinių terapiją, ilgainiui išsivysto naviko atsparumas, tačiau, po šio gydymo skyrus imunoterapiją, vėl sulaukiama remisijos. Todėl mokslininkams kilo mintis, kad pacientus reikia gydyti vaistų deriniais, nes šitaip ligą galima valdyti daug ilgiau. Šios minties pagrįstumą netrukus patvirtino ir klinikiniai tyrimai.
„Taikinių terapija sumažina ligos tūrį – metastazių kiekį, o imunoterapija skatina patį organizmą kovoti su vėžinėmis ląstelėmis. Ir kartu jie ligą veikia stipriau, taip ilgiau ją galima kontroliuoti“, – teigia S. Tulytė.
Konkretūs vaistai parenkami pagal specialius kriterijus, kurie nustato ligos progresavimo rizikos grupes. Jeigu rizika maža, galima skirti ir vieną taikinių terapijos medikamentą. Yra pacientų, kurie po 5–6-erius metus vartoja tą patį vaistą, ir jis efektyviai kontroliuoja ligą. Tačiau jeigu pacientas priskiriamas vidutinės rizikos grupei, o tokių yra apie 60 proc., arba blogos prognozės grupei, tada neabejotinai turi būti skiriamas vaistų derinys.
Pagal rizikos grupes pacientams parenkami ir tam tikri vaistai. Klinikinių tyrimų metu buvo nustatyta, kokiai pacientų grupei koks vaistas buvo tinkamiausias. Kol kas Lietuvoje šie vaistų deriniai nėra kompensuojami. Kompensuojamas tik atskirai gydymas taikinių terapija ir atskirai imunoterapija, bet ne kartu.
„Jei toks gydymas bus kompensuojamas, jį skirsime atsižvelgdami į paciento būklę, nes ne visi ligoniai galės toleruoti tokį gydymą“, – sako gydytoja S. Tulytė.
Nors taikinių terapijos ir imunoterapijos šalutiniai poveikiai daug mažesni nei anksčiau taikyto interferono, vis dėlto kai kuriems gali būti per sunku. Gydytoja sako, jog, nors minėtų vaistų šalutiniai poveikiai skirtingi, tačiau, juos skyrus kartu, gali pacientą varginti. Kaip tvarkytis su šalutiniais poveikiais, irgi didelis iššūkis onkologams. „Pacientas turi būti pakankamai stiprus, kad galėtų toleruoti tokį vaistų derinį“, – teigia specialistė.
„Naujausi gydymo metodai pas mus pradedami kompensuoti vėliau nei kitos šalyse, tačiau vis dėlto tampa prieinami ir mūsų ligoniams. Tikiu, kad netrukus ir mes galėsime gydyti ligonius vaistų deriniais“, – sako S. Tulytė.
CBZ-LT-000117 Patvirtinta 2022 m. birželio mėn.