Lietuvių šaknimis susidomėta dar 15 a. pabaigoje. Įvairiuose šaltiniuose jie buvo kildinami iš trakų-frigų, hetitų, sarmatų, gotų, indų, graikų, tačiau bene populiariausia romėniškoji versija: romėnų kunigaikštis Palemonas, bebėgdamas nuo Romos tirono Nerono (arba hunų vado Atilos), su sūnumis Kunu, Barku bei Spera ir 500 savo pavaldinių atplaukęs į Dubysos ir Nemuno santaką, pastatęs čia pilį ir davęs pradžią Lietuvos didikams.
19 a. pradžioje Europa paniro į romantizmą, susidomėjo Rytų, ypač Indijos, kultūra bei religija ir labai nustebo, pastebėjusi, kad čia vartojama sanskrito kalba stulbinamai panaši į klasikines graikų ir lotynų kalbas.
Tiesą sakant, šią žinią dar 1786 m. buvo pranešęs seras Williamas Jonesas. Šis jo pranešimas laikomas pirmuoju žingsniu į indoeuropeistiką, tačiau jos pradininkų laurai priklauso Francui Boppui ir Rasmusui Raskui, 19 a. pradžioje išleidusiems pirmąsias lyginamosios kalbotyros knygas. Ne mažiau šiuo aspektu svarbi ir Jacobo Grimmo vokiečių kalbos gramatika, kurios pirmasis iš keturių tomų pasirodė beveik tuo pat metu.
Vis dėlto mūsų plačiajai visuomenei, ko gero, labiausiai žinomas Augustas Schleicheris, 19 a. viduryje susidomėjęs lietuvių kalba, ją studijavęs ir parašęs apie ją ne vieną darbą. Vėliau jis sudarė genealoginį kalbų medį, išleido lyginamąją indoeuropiečių kalbų gramatiką ir netgi pabandė sukurti pasakėčią indoeuropiečių prokalbe. Jei norėtumėte paklausyti, štai įrašas: https://www.youtube.com/watch?v=_6ne-xvC0TU (iškart po jo – kitas įdomus įrašas: gamtos objektų ir reiškinių pavadinimai indoeuropiečių prokalbe).
Mums smagu tokiais atradimais dalytis socialiniuose tinkluose, pasidžiaugti, kad rekonstruotas indoeuropiečių prokalbės žodis skamba panašiai kaip lietuviškas, kad yra kas nors bendra tarp lietuvių kalbos ir sanskrito (pavyzdžiui, https://www.youtube.com/watch?v=1OHrdlX4CjE), tačiau kiek iš mūsų nepasijustų kaip „Klausimėlio“ užklupti leidęsi gilyn į indoeuropiečių prokalbės mišką?
Perbėgus lietuviškus tinklalapius, svetaines ir socialinius tinklus, akivaizdu: romantizmas Lietuvoje neatslūgo ir 21 a., tad pabandykime į lietuvių kalbos išskirtinumą pažvelgti kuo realistiškesnėmis, nešališkesnėmis akimis.
Į mūsų klausimus maloniai sutiko atsakyti laisvai lietuviškai kalbantis ispanų indoeuropeistas dr. Miguelis Villanueva Svenssonas, Vilniaus universiteto docentas, be visų kitų darbų, parašęs ir Lietuvos aukštųjų mokyklų studentams skirtus „Indoeuropiečių kalbotyros pagrindus“, kuriais remiamasi ir šiame straipsnyje.
Kodėl pasaulio kalbininkus domina lietuvių kalba?
Pasak dr. M. Villanuevos Svenssono, lietuvių kalba nėra archajiškiausia, bet ji – labai sena kalba. Visi lietuviai tai žino, ir tai yra tiesa.
Antra vertus, derėtų pabrėžti, kad lietuvių kalba domina tik tam tikrų sričių kalbininkus. „Aš esu indoeuropeistas, tad turėjau su ja susipažinti. Tai gana įprasta, daug indoeuropeistų ėjo šiuo keliu“, – sako docentas, iš pradžių studijavęs klasikinę filologiją, tarp kurios dėstomų dalykų buvo ir lotynų kalba, o paskui nusprendęs specializuotis indoeuropeistikos srityje ir pasirinkęs baltų, slavų, germanų kalbas. „Šios srities specialistai daugiausia dirba su senomis kalbomis – sanskrito, hetitų ir t. t. Viena iš tų kalbų, kurias būtų gerai mokėti, yra ir lietuvių, kaip svarbiausia baltų kalba. Nors ji liudijama tik nuo 16 a. Tai čia ir tas paradoksalumas: lietuvių lyginame su gotų kalba, paliudyta 3 a. po Kristaus.“
Lyginti skirtingas giminiškas kalbas – vienas iš indoeuropeistikos metodų. Kitas metodas – vidinė rekonstrukcija, ji taikoma vienai kalbai.
Pagal įvairius šaltinius, skiriama nuo 10 iki 15 senųjų indoeuropiečių kalbų šeimų, dr. M. Villanueva Svenssonas anksčiau minėtoje knygoje vardija šias: anatolų, indoiranėnų, graikų, lotynų, sabelų, keltų, germanų, armėnų, tocharų, slavų, baltų, albanų.
Visos šių šeimų kalbos yra svarbios, tačiau indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcija daugiausia remiasi seniausiomis kalbomis: hetitų ir kitomis anatolų kalbomis, taip pat senąja indų, ypač vedų (taip pat Avestos), ir senovės graikų, daugiausia Homero, tekstų kalbomis.
Lietuvių kalba, kaip ir lotynų, gotų, senoji bažnytinė slavų, senoji airių, tocharų ir armėnų kalbos, priskiriama antrajai pagal svarbą kalbų grupei.
Domina indoeuropeistiką ir kitos baltų kalbos: nuo 16 a. rašytinių šaltinių liudijama latvių kalba (ji ne tokia archajiška kaip lietuvių) ir, deja, jau mirusi prūsų kalba, kurią liudija pora vokiečių–prūsų kalbų žodynėlių (tarp jų Elbingo žodynėlis, 14 a.) ir trys katekizmai (svarbiausias – 1561 m. išleistas Enchiridionas).
Beje, dr. M. Villanueva Svenssonas skeptiškai vertina teiginius, esą kuo kalba senesnė, tuo jos gramatinė struktūra sudėtingesnė: „Tai yra mitas. Kalbos gali būti sudėtingos arba nesudėtingos gramatikos, bet tai visiškai nesusiję su tos kultūros raida. Tai labai lengvai galima įrodyti remiantis Amazonės džiunglių genčių kalbomis: ten yra absoliučiai visko – ir sudėtingo, ir nesudėtingo, ir paprasto, ir nepaprasto.“
Vadinasi, mitas yra ir teiginys, kad kuo kalba modernesnė, tuo jos kaitymo sistema paprastesnė, tuo žodžių reikšmės platesnės? „Taip, tai taip pat mitas, – patvirtina kalbotyrininkas. – Mes galime daug ką aprašyti ir daryti daug prielaidų, bet tokio bendro principo, kad kuo labiau išsivysčiusi kalba, tuo ji paprastesnė... Ne, taip nėra.“
Kaip lietuvių kalbai pavyko tokiai išlikti?
Paklaustas, kaipgi čia nutiko, kad lietuvių kalboje išliko archajiškos formos, dr. M. Villanueva Svenssonas sako: „Trumpas atsakymas: nežinome. Tiesiog taip yra. Mes galime konstatuoti faktą, o kodėl taip nutiko, mažiau aišku, iš esmės niekada nesužinosime. Daugiau nieko ir nesakysiu, nes tai jau būtų spekuliacija.“
Gal lietuviai gyveno toliau nuo svarbių prekybos kelių, nesimaišė su kitakalbiais?
„Teoriškai galėtų būti tiesa, tačiau nepamirškime: apie tą laikotarpį mes nieko nežinome. Ar tikrai nebuvo kontaktų su kaimynais? Man sunku patikėti. Lietuviai buvo tokie pat žmonės kaip visi, jie tikrai turėjo bendrauti su kitais. Gal jie palyginti ilgai sėsliai gyveno ir nieko per daug nedarė, tik arė žemę? Galėtų būti tiesa, bet reikia pakartoti: mes to nežinome. Mes nežinome, ar, tarkim, 1000–500 metų prieš Kristų čia nebuvo labai žiaurių karų. Galėjo būti. Žinios iš tų laikų mūsų nepasiekė. Mes neturime jokių dokumentų“, – svarsto docentas.
Jo nuomone, tai yra romantinis mitas. Kaip ir versija, kad lietuvių kalbos archajiškumą lėmė tai, kad jos protėviai, prabaltai, nei patys ką nors užkariavo, nei buvo užkariauti, ir taip išvengė kalbų maišymosi: „Baltai turėjo kada nors į šį savo gyvenamą arealą atkeliauti. Žinoma, kad jie čia ne vietiniai.“
Antra vertus, pasak indoeuropeisto, pernelyg supaprastintume sakydami, kad indoeuropiečiai buvo klajokliai. „Mes žinome, kad jie galėjo judėti, bet mes taip pat galime rekonstruoti žemės ūkio terminiją, o tai reiškia, kad jie galėjo užsiimti žemdirbyste, vadinasi, negalėjo būti šimtu procentų klajokliai. Veikiausia buvo pusiau klajokliai – pagal sezoną. Bet čia indoeuropiečiai. Baltai-slavai jau buvo žemdirbiai, tik visiškai kitur. Akivaizdu, kad jie buvo ir geri kariai, jei užkariavo tą teritoriją. Tačiau mes nežinome proceso, nežinome, kas vyko, kur ir kaip. Ar čia buvo nedaug gyventojų, ar buvo žiauru, ar nebuvo. Tai labiausiai priklauso nuo vietos, kaip įsivaizduoju.“
Tad kurgi tas indoeuropiečių prokalbės lopšys?
Vienų teigimu, indoeuropiečių prokalbės lopšys kažkur Azijoje, kiti rodo tiesiai į dabartinę Turkijos teritoriją. O kaip yra iš tiesų?
„Jei buvo indoeuropiečių prokalbė (o faktas, kad ji buvo), kažkas kur nors kada nors turėjo ja kalbėti. Bet čia skirtingi klausimai: kas, kur, kada. Kas – iš esmės nė neverta mąstyti, nes to niekada nesužinosime. Į klausimą kada galima gana tiksliai atsakyti: ketvirtame trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų, nei žymiai anksčiau, nei žymiai vėliau. Čia galime būti gana kategoriški, – sako dr. M. Villanueva Svenssonas. – Ne žymiai vėliau, nes turime jau antrame tūkstantmetyje prieš Kristų paliudytų kalbų, kurios turi turėti savo priešistorę. O ribą, nuo kada, parodo archeologiniai duomenys: mes galime rekonstruoti žodžius, reiškiančius tam tikrus dalykus, kurie, archeologų teigimu, nėra paliudyti anksčiau nei ketvirtą tūkstantmetį prieš Kristų.“
Vieni iš tų žodžių, pasak docento, susiję vežimo technika. „Mes galime rekonstruoti ne tik žodį ‚vežimas‘, bet ir ‚ašis‘, ‚ratas‘. Jei galime juos rekonstruoti, vadinasi, ir ta technika tuo metu turėjo būti. Archeologai mums sako, kad ji negalėjo būti anksčiau nei ketvirtą tūkstantmetį prieš Kristų, tad ir mes negalime atitolinti tos ribos. Nebent archeologai pasakytų kitaip“, – paaiškina jis.
Tačiau pabrėžia, kad archeologija ir kalbotyra – skirtingos mokslo sritys, jos taiko skirtingus metodus, kelia skirtingus tikslus, tad sunku rasti bendrą kalbą. „Paprastai mes nebendradarbiaujame, mums tiesiog to nereikia, mes – savarankiškos šakos“, – sako kalbotyrininkas ir priduria, kad dabar prisidėjo trečias, labai rimtas, žaidėjas – genetika. Trims derintis dar sunkiau, nes genetika ir kalbotyra skiriasi dar labiau nei kalbotyra ir archeologija. Tačiau tam tikrais atvejais susivienyti būtina, nors ir nelengva, – pavyzdžiui, atsakant į klausimus kur ir kada.
Dr. M. Villanuevos Svenssono teigimu, Turkijos versija tarp indoeuropeistų niekada nebuvo populiari. Ji buvo populiaresnė tarp archeologų. Dėl to, kad jie kurį laiką atmetė migracijos faktorių: darė prielaidą, kad viskas vystosi vienoje vietoje. „Man atrodo, kad dabar ta banga, kurį laiką dominavusi, jau slūgsta. Sakyčiau, dabar nedaug kas pritartų Anatolijos hipotezei“, – teigia indoeuropeistas.
Nors esama ir kitų teorijų, daugelis indoeuropeistų, jo teigimu, dabar linkę pritarti archeologės ir antropologės Marijos Gimbutienės versijai, kad indoeuropiečių prokalbė susiformavo dabartinės Ukrainos pietuose, į šiaurę nuo Krymo esančiame miškų ir stepių areale, – Ponto (arba Kipčiakų) stepėje. (Per istoriją ši stepė pakeitusi ne vieną pavadinimą: senovės graikai pagal ten gyvenusias gentis ją vadino Skitija, paskui Sarmatija, LDK laikais ji buvo žinoma kaip Didžioji dykra.)
„Genetikai čia irgi iš dalies pritaria, nes Europoje randa iš ten kilusių genomų. Beje, kai kuriose kapavietėse tas genomas būdingas tik vyrams, moterys tokių neturi“, – pastebi kalbininkas.
Kad ir kur būtų gimusi indoeuropiečių prokalbė, pasaulio kalbų portalo ethnologue.com 2022 m. gegužės mėnesio duomenimis, šiuo metu pasaulyje gyvuoja 7151 kalba, jos sudaro 142 kalbų šeimas, ir iš jų pati gausiausia yra indoeuropiečių šeima, pasklidusi kone po visą pasaulį: 3,3 mlrd. Žemės gyventojų gimtoji kalba yra kuri nors iš 447 gyvų indoeuropiečių kalbų.
Kaip dažniausiai nustatomi kalbų giminystės ryšiai?
„Dažniausiai genetika mums nesvarbi, – šypsosi dr. M. Villanueva Svenssonas. – Nustatome tai vien iš kalbotyros elementų. Mums viskas tinka: ir fonologija [garsyno ypatybių visuma], ir morfologija [kaityba], apimame visą gramatiką, visą žodyną.“
Vis dėlto svarbiausias kriterijus, pasak docento, yra morfologija. Ir būtent lietuvių kalba yra išlaikiusi archajiškiausią iš šiuolaikinių indoeuropiečių kalbų morfologijos sistemą. Ypač senos vardažodžių, daiktavardžių ir būdvardžių kaitybos sistemos, bet veiksmažodžių kaityba atnaujinta.
O kaip lietuviams itin opi baltų ir slavų giminystė? Štai iškilus lietuvių išeivijos kalbininkas Antanas Klimas kategoriškai atmetė bendros baltų-slavų prokalbės tikimybę, vadino tai „kai kurių rusų, lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbininkų teorija“, teigė, kad abiejų šeimų prokalbės vystėsi atskirai, panašumų atsiradę tik dėl kaimynystės, be to, pastaraisiais šimtmečiais.
„Buvo baltų-slavų prokalbė, ir tai yra tvirtas faktas, – teigia dr. M. Villanueva Svenssonas. – Iš jos atsišakojo baltų ir slavų kalbos. Tačiau to nereikėtų tapatinti su indoeuropiečių prokalbės egzistavimu Ukrainos pietuose. Baltų-slavų prokalbė susiformavo dviem tūkstančiais metų vėliau ir visai kitoje Europos dalyje per vieną iš migracijos bangų. Gali būti, kad tarp baltų-slavų ir indoeuropiečių prokalbių buvo dar ir kitų prokalbių laikotarpių. Kai kurie autoriai, tarp jų ir aš, kalbame apie Šiaurės Europos prokalbę, iš kurios kilusios germanų kalbos iš vienos pusės ir baltų bei slavų kalbos iš kitos pusės.“
Kodėl kalbos kinta?
„Pagrindiniai kalbos kaitos iniciatoriai yra kalbėti besimokantys vaikai. Kiekvienas vaikas turi pats sukurti visą kalbos gramatiką pagal tai, ką jis išgirsta iš kitų žmonių. Todėl nenuostabu, kad vaiko kalbos sistema šiek tiek skiriasi nuo tėvų: vaikas „taiso“ tėvų sistemos nenuoseklumus, apibendrina tam tikras taisykles ir t. t. Vėliau vaikas augdamas po truputį adaptuoja savo kalbos sistemą prie tėvų ir kitų bendruomenės narių kalbos normų, bet išlaiko ir vieną kitą nepakeistą naujadarą“, – rašo „Indoeuropiečių kalbotyros pagrinduose“ dr. M. Villanueva Svenssonas.
Jeigu kiekviena karta savaip „patobulina“ kalbą, kada nors ateina laikas, kai ši pasikeičia iš esmės? Paklaustas, iki kurio amžiaus susišnekėtų dabartiniai lietuviai, jis sako: „Man būtų įdomu pažiūrėti, ar tai pavyktų 16 a. Bet tikriausiai dar pavyktų. 14-ame gal jau ne. Bet jei pasiektume 1200-uosius, sakyčiau, kad jau tikrai ne. Rašytinių paminklų nėra, tad nebepatikrinsime.“
Kalbotyrininkas sutinka, kad sparčiausiai kinta žodynas, tik nemano, kad visiškai neatpažįstamas jis tampa, kaip teigia kai kurie šaltiniai, per 5–7 tūkstančius metų: „Per daug. Vienur lėčiau, kitur greičiau, bet per daug.“
Antra vertus, svarbu, koks tas žodynas: „Jei kalbame apie branduolinį žodyną – pagrindinius veiksmažodžius, jų gramatines formas, – tai jis keičiasi lėčiau. Jei kalbame apie nuolat pasiskolinamus žodžius, žargoną, techninę terminiją (pavyzdžiui, nuėję į restoraną iškart gausime daug naujų nežinomų žodžių valgiaraštyje), tada taip. Bet ar jie iš tikrųjų laikytini lietuviškais žodžiais, man kyla rimtų abejonių. Pavyzdžiui, ,pica‘ – argi jis lietuviškas? Na, labai ant ribos.“
Dr. M. Villanueva Svenssonas pabrėžia, kad keičiasi visos kalbos, ne tik lietuvių: „Kai grįžtu į Ispaniją, vienas iš pirmiausių dalykų, kuriuos pastebiu: kaip blogai šitie žmonės kalba! Taigi, ir ispanų kalba keičiasi. Noriu pasakyti, kad nori ar nenori, kai tu jau nepriklausai jaunimui, neįmanoma to nevertinti neigiamai. Bet čia gal visada bus taip. Gal čia labiau mūsų, vyresnių, problema. Čia kartų problema.“
Docentas atkreipia dėmesį ir į žmonijai naują reiškinį, darantį įtaką kalbų likimui įvairiose šalyse: „Jau porą šimtmečių kalba reguliuojama iš viršaus – per mokyklą, televiziją ir t. t. Iki tol taip nebuvo. Tai naujas reiškinys, tad turi praeiti laiko, kol bus įvertinta, kaip tai veikia kalbą: vargu ar jis galėtų visiškai nedaryti jai įtakos, tačiau ar tai lėtina, ar pagreitina jos raidą, mes dar nežinome.“
Indoeuropeistas ir kalbos mirtį prilygina kaitai.
„Kalbos nei miršta, nei nemiršta – jos tiesiog vystosi. Mes sakome, kad mirė, kai žinome, jog tas, kuris, pavyzdžiui, gyveno Prancūzijoje 800-aisiais po Kristaus, tikrai negalėjo suprasti paprasčiausio lotynų teksto. Taip smarkiai kalba jau buvo pasikeitusi. Kita vertus, lotynų kalba paliko palikuonių – romanų kalbas, kurios palyginti sėkmingai gyvena toliau. Tad iš tos perspektyvos ji nemirė – gyvena savo palikuoniuose. Ji ilgai, iš esmės iki 19 a., buvo Europos kultūros kalba – rašytinė ir mokslo. Su sanskritu tas pats nutiko Indijoje“, – paaiškina kalbotyrininkas, paklaustas, kaip vis dėlto vertinti lotynų ir sanskrito kalbas, kurios tarsi mirusios, bet vis dar šmėkščioja gyvenime.
O kas laukia lietuvių kalbos?
Pasak dr. M. Villanuevos Svenssono, 19 a. indoeuropeistai išties baiminosi, kad baltų kalbos gali mirti.
„Ačiū Dievui, per porą šimtų metų taip nenutiko. Polonizavimas, kaip žinoma, niekada nebuvo toks stiprus, nelietė paprastų žmonių. Jie kaip gyveno, taip ir gyveno. Rusifikacija buvo žiauresnė, bet nevyko taip ilgai, vis tiek buvo išsikovota Nepriklausomybė“, – sako kalbininkas.
Jis giria svarų 19 a. lietuvių šviesuomenės indėlį, tačiau labiausiai, jo nuomone, mūsų kalbai padėjo, kad ji tapo valstybinė: „Galima sakyti, kad tai buvo šviesa tunelio gale.“
Paklaustas, kaip įsivaizduoja lietuvių kalbos ateitį, dr. M. Villanueva Svenssonas sako: „Kol priklausys nuo lietuvių, viskas bus gerai. Tikrai. Nėra nė menkiausios baimės.“
Paprašytas įvertinti, kaip artimiausiu metu galėtų kisti lietuvių kalba, docentas svarsto: „Bendrinė kalba reguliuojama, tačiau jos kaitos proceso neįmanoma sustabdyti. Tie pokyčiai nesietini su modernėjimu – kalbos visada keitėsi, tiesiog tokie raidos dėsniai. Kalba nėra stabilus dalykas. O kur link keisis lietuvių kalba... Porą dalykų, man atrodo, jau galime sakyti. Vienas iš kalbininkus dominančių dalykų yra lietuvių kalbos priegaidės. Bendrinė kalba jas dirbtinai dar turi, tačiau realiai, deja, jų kaip ir nebėra, tik kai kuriose tarmėse dar gyvos. Nemanau, kad ilgai.“
Docento manymu, pasikeis ir fonologinė sistema – ilgainiui išnyks ilgumo koreliacija. Gal ne taip greitai, bet optimizmo puoselėti nereikėtų. O štai linksniai ir toliau turėtų išlikti.
Ar negriauna gimtosios kalbos sistemos vis labiau į kasdienę vartoseną besismelkiančios kitos kalbos? „Šiuolaikinę lietuvių kalbą veikia anglų kalba, tai akivaizdu, bet taip yra visur Europoje. Kitos kalbos didelės įtakos nedaro. Antra vertus, mes pasiskoliname tik žodyną – techninę, farmacinę ir t. t. terminiją“, – neįžvelgia didelės grėsmės dr. M. Villanueva Svenssonas.
Jis neabejoja, kad lietuvių kalba turi būti diegiama į kalbines technologijas. Tai, pasak jo, net yra būtina. Tačiau pasaulio mastu mokslo ir technologijų srityje jis mato tik vieną nugalėtoją – anglų kalbą: „Taip yra visame pasaulyje. Nieko čia nepadarysi. Bet tai – tik viena gyvenimo sfera. Yra daug kitų. Yra visa kultūra, kasdienis gyvenimas.“
Ambicinga ateities vizija: labai sena ir labai moderni kalba
„Logiškai mąstant, lietuvių kalba buvo pasmerkta. Mes turėjome išnykti, nes pavėlavome su raštu, pavėlavome su knyga, praradome Didžiąją Kunigaikštystę – iš dalies dėl to, kad neturėjome savo rašytinės kalbos ir savimonė nusilpo. Tad didžiulis ir sunkiai paaiškinamas stebuklas, kad vėl sugrįžome į istoriją ir sukūrėme modernią valstybinę kalbą. Mes unikalūs, nes esame stebuklo vaikai“, – didžiuojasi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkas Audrys Antanaitis.
„Visa Europa pilna kalbų, kurios dar ne taip seniai nebuvo valstybinės, net nebuvo kultūros kalbos, bet dabar gan sėkmingai gyvuoja, pavyzdžiui, slovėnų. Bet taip, iš tokių archajiškų kalbų lietuvių kalba yra vienintelė valstybinė. Antra pagal archajiškumą yra graikų, bet dabartinė graikų kilusi iš senovės graikų, tad čia visai kita padėtis. Graikai savo senąja kalba nesusišnekėtų“, – linkęs VLKK pirmininkui iš esmės pritarti dr. M. Villanueva Svenssonas.
Tačiau A. Antanaitis tiki, kad laiko ūkanose nepradingusi mūsų archajiška valstybinė kalba verta ir dar vieno stebuklo: „Neužtenka didžiuotis, kad turime archajišką kalbą, – na ir kas iš to, jeigu ji būtų mirštanti? Prūsų ne mažiau archajiška, lotynų, sanskritas. Bet kur jos šiandieną? Mūsų kalba diegiama į informacines technologijas ir galbūt ateityje taps tarptautine pasaulio kalba.“
Jo ambicingą ateities viziją palaiko didelis būrys šiuolaikiškų kalbininkų ir kalbinių technologijų kūrėjų.
„Lietuvių kalba turi atsirasti kiekvieno Lietuvos žmogaus kompiuteryje, kiekvieno žmogaus telefone, ir tai turi būti taip pat natūralu, kaip mes dabar naudojamės angliškomis programėlėmis“, – teigia Renata Špukienė, didžiausios mūsų šalyje kalbinių technologijų bendrovės „Tilde IT“ vadovė.
Ji sako besidžiaugianti visomis savo bendrovės sukurtomis kalbinėmis technologijomis, tačiau ypač besididžiuojanti mašininiu vertimu, sukurtu taikant giliųjų neuroninių tinklų mokymo metodą. Jos teigimu, pasauliniai mašininio vertimo maratonai, kuriuose dalyvaujanti jų bendrovė, įrodo, kad tai jau yra brandi technologija, niekuo nenusileidžianti pasaulinio lygio technologijų gamintojų – „Google“, „Amazon“, „Microsoft“ – produktams.
Lieka tik pačiai valstybei patikėti, kad ji gali tapti unikalios – modernios, konkurencingos ir kartu archajiškos – kalbos valstybe, ir visomis išgalėmis prie to prisidėti.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.