Gimtąją kalbą gauname su pirmu motinos pieno lašu. Ši frazė mums, lietuviams, taip pakiliai skamba ir taip mus įkvepia, kad kartojame ją iš kartos į kartą. Pernelyg nesukdami sau galvos, tiesa tai ar mitas. Lygiai taip pat italai, beje, pirmieji pasaulyje įkūrę kalbos instituciją, laikosi įsikibę tarpukario išgyvenimų kalbos tabu. Ir jiems visiškai nė motais, į naudą tai jų kalbai ar ne. Kaip mūsų kalbinį sąmoningumą veikia istorinė praeitis ir kaip jį keičia nūdienos globalizacija, suprasti padeda italų kalbininkas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas ir lietuvių kalbos filologijos mokslų daktaras Stefano M. Lanza, pasaulinės organizacijos „Società Dante Alighieri“ Kauno skyriaus pirmininkas.
Dr. S. M. Lanza, Kauno VDU docentas ir pasaulinės organizacijos „Società Dante Alighieri“ Kauno skyriaus pirmininkas. Asmeninio archyvo nuotr.
Dr. S. M. Lanza, Kauno VDU docentas ir pasaulinės organizacijos „Società Dante Alighieri“ Kauno skyriaus pirmininkas. Asmeninio archyvo nuotr.

Dr. S. M. Lanzos nuomone, kalbos ir motinos pieno vaizdinys – toli gražu ne lietuvių kūryba. Kalbininko spėjimu, jis atėjęs mažų mažiausiai iš lotynų laikų.

„Juo tikriausiai norėta pasakyti, kad tai prigimtinis dalykas – iš motinos ir gyvybė gaunama, ir maistas, ir kalba. Pirmykštėje bendruomenėje vaikus augino vien motinos ar moterys, nes vyrai išeidavo į medžioklę ar į karą. Aš įsitikinęs, kad kalba yra moterų išradimas. Vyrų žodynas turėjo būti labai ribotas, – svarsto jis ir iš dalies su minėtuoju romantiniu teiginiu sutinka: – Tai svarbu pabrėžiant tautos identitetą ir tautos išminties perdavimą iš kartos į kartą."

Tačiau moksliniu požiūriu, pasak dr. S. M. Lanzos, šis teiginys yra nesąmonė. Jei kūdikis bus atimtas iš mamos ir perduotas auginti kitataučiams, jis, nors ir gavęs savo mamos pieno, jos kalba nebekalbės.

Taigi, tiesa tokia: vaikas tikrai pirmiausia su kalba susiliečia šeimos aplinkoje. Ir jeigu, anot docento, „mamos pienas sugižęs" – tėvai nemoka gerai kalbėti savo gimtąja kalba (šiuo atveju lietuviškai), – vaikas iš jų perims tokias pat klaidas, žargonybes.

Italų, kaip tautos, savimonėje kalbos mitų, dr. S. M. Lanzos manymu, nėra. „Negaliu laiduoti už visus, bet neturiu jokių įrodymų, kad taip būtų", – sako jis. Kadangi italų bendrinė kalba neegzistuoja, kiekvienas savo identitetą sieja su savo regiono, srities, miesto ar rajono kalba.

Pasak docento, italai kalbos mitų nekuria gal ir dėl to, kad Italijai neteko tiek metų kęsti okupacijos kaip Lietuvai ir jų kalbai niekada nebuvo kilęs toks pavojus kaip lietuvių (apie mūsų kalbos erškėčiuotą kelią į valstybingumą skaitykite „Išskirtinė plunksna erškėčių vainike, arba Kodėl kalbos valstybingumas svarbu kaip Nepriklausomybė ir litas").

„Kam daryti iš kalbos savasties simbolį, jeigu man niekas negresia. Kalba yra kaip duotybė, jos nereikia paaukštinti", – paaiškina italams būdingą kalbos sampratą dr. S. M. Lanza.

Kita vertus, pasak jo, visi italai tiki, kad italų kalba yra gražiausia, melodingiausia, darniausia. „Aš pavadinčiau tai mitu, bet iš tiesų tai tiesa. Vienintelis mitas apie italų kalbą yra tiesa", – šypsosi docentas.

Nėra kalbos mitų – yra tabu

Spalio viduryje per Europos nacionalinių kalbų institucijų federacijos (EFNIL) konferenciją Vilniuje (apie ją skaitykite „Kaip reguliuojamas kalbų eismas Europoje, arba Kalbų institucijų mūsų žemyne yra!") seniausios pasaulyje kalbos institucijos „Accademia della Crusca" atstovė ir EFNIL viceprezidentė dr. Cecilia Robustelli, paklausta, kokios kalbos politikos laikomasi Italijoje, atsakė: kalbos politikos jos šalyje nėra. Bet kokie nurodymai kalbos klausimais laikomi fašizmo apraiškomis: „Kas primetama, tas atmetama. [Todėl] mes nesakome, ką vartoti, o ko – ne."

„Accademia della Crusca" atstovei pritaria ir dr. S. M. Lanza: „Iš tiesų negalima teigti, kad Italijoje yra kalbos politika."

Pasak jo, „Accademia della Crusca" 1583 m. Florencijoje įkūrė keletas savo miesto kalbos grynumu susirūpinusių draugų, kuriems magėjo traukti per dantį mokslininkus lotynistus. Tačiau ilgainiui ši kompanija taip įniko į kalbos reikalus, kad ėmė leisti žodyną. Jų pradėtas darbas tebetęsiamas, akademija tebegyvuoja, bet ji niekada nebuvo ir iki šiol nėra valstybinė kalbos institucija. Tokių Italijoje išvis neegzistuoja, todėl negalima ir teigti, kad Italijoje yra kalbos politika.

„Accademia della Crusca“ atstovė ir EFNIL viceprezidentė dr. Cecilia Robustelli ir dr. S. M. Lanza. VLKK archyvo nuotr.
„Accademia della Crusca“ atstovė ir EFNIL viceprezidentė dr. Cecilia Robustelli ir dr. S. M. Lanza. VLKK archyvo nuotr.

Vienintelis dalykas, kurį dabar stengiamasi primesti „iš viršaus", – tai mėginimas įpiršti moteriškąją giminę ten, kur tradiciškai ji nebuvo vartojama.

„Italų kalboje, skirtingai nei lietuvių, nebėra tokios griežtos morfologinės sistemos, kuri automatiškai pritaikytų abi gimines: jeigu yra vadas, tai bus ir vadė, profesoriusprofesorė, mokytojasmokytoja. Lietuvių kalboje net ir nevartojamas žodis teoriškai visada egzistuoja, – aiškina dr. S. M. Lanza. – O štai italų kalboje tokie žodžiai kaip medico (,gydytojas') arba avvocato (,advokatas') nuo seno apibūdina vyro profesiją, todėl neegzistuoja medica arba avvocata, moterys taip pat yra medico, avvocato. Dabar bandoma įvairiomis priemonėmis primesti, kad būtų medica, avvocata, nors to žmonių kalboje ir nėra."

Kalbininko nuomone, tie, kurie to siekia, visiškai neišmano kalbos ir prievartauja ją jos pačios įrankiais. Kalba pati parodo, kad žodžio giminė nebūtinai sutampa su lytimi: nieko keisto, kad avvocato (su vyriškąja -o) gali būti ir moteris, taip pat kaip moteriškosios giminės daiktavardis guida gali žymėti ir vyrą, ir moterį (t. y. ,vadovas' arba ,vadovė'). Moteris gali save vadinti gramatiškai įmanoma forma avvocata (čia toli gražu vis dar retenybė), bet negalima priversti visų kalbėtojų taip daryti. Čia, pasak docento, jau fašistinis dalykas.

Kodėl italai prieš kalbos politiką?

Dr. S. M. Lanza nurodo tris pagrindines priežastis, kodėl Italijoje nėra kalbos politikos.

Pirma, Italija iki XIX a. antrosios pusės nebuvo vieninga šalis, čia kiekvienas kalbėjo savo tarme. Aiški buvo tik literatūrinė kalba, kuri vystėsi nuo XIV a. Toskanoje ir Florencijoje, kur gyveno trys italų genijai – Dantė Aligjeris (Dante Alighieri), Frančeskas Petrarka (Francesco Petrarca) ir Džovanis Bokačas (Giovanni Boccaccio).

„Šita trejybė (mes ją vadiname karūna – corona) iš esmės parodė, kokia turi būti gera [Apeninų] pusiasalio kalba, jeigu kalbėtume apie literatūrą", – sako dr. S. M. Lanza.

Tačiau italams, pasak kalbininko, jų gimtoji tarmė vis tiek buvo aukščiau už kokią nors bendrą kalbą. Jie visada buvo „romiečiai", „siciliečiai" ir t. t., sąvoka „aš esu italas" neegzistavo. Ne šiaip sau žinomas italų politinis veikėjas Masimas d'Adzeljas (Massimo d'Azeglio) suvienijus šalį pasakė: „Italija sukurta, dabar reikia sukurti italus."

Antroji priešiškumo kalbos politikai priežastis – liberalizmo idėjos, XX a. pradžioje ėmusios sklisti ir kalbos baruose. Dėl to, anot dr. S. M. Lanzos, „piršosi nuomonė, kad kalba yra visų turtas, todėl ir mano turtas, ir aš galiu su ja daryti, ką noriu, nes esu to turto dalininkas. Niekas negali varžyti mano kalbinės raiškos draudimais ir reikalavimais vartoti kalbą taip, o ne kitaip." Tokios nuostatos pradininkas – filosofas Benedetas Kročė (Benedetto Croce), teigęs, jog kiekvienam turi būti suteikta laisvė pasirinkti „kad ir tarmę, mūsų sielos dalį", nereikia kištis į kalbos vystymąsi.

Trečioji ir svarbiausia kalbos politikos atmetimo priežastis – nuostata, jog bet koks kalbos norminimas arba valdžios institucijų įsikišimas į kalbą yra fašizmo apraiška.

„Taip yra dėl to, kad iš tiesų pirma ir vienintelė nuosekli kalbos politika Italijoje egzistavo fašizmo laikais, – sako dr. S. M. Lanza. – Senovės imperijos šlovę atkurti užsibrėžęs fašizmas buvo nusistatęs kovoti su tarmėmis, svetimžodžiais, kalbinėmis mažumomis, nes visi šie trys elementai, jo supratimu, ardė vientisą valstybės – imperijos kalbą."

Kalbininko teigimu, nors fašizmas taikė griežtas priemones, draudimus, jam nepavyko pasiekti svarių rezultatų. Tiesa, buvo pradėta nuosekliai keisti svetimžodžius itališkais atitikmenimis.

Ypač atkakliai fašizmas ravėjo anglybes, pavyzdžiui, iš itin populiaraus futbolo terminijos. Buvo stengiamasi sukurti kalbinę vienybę siūlant ne tik prie kalbos sistemos pritaikytus, bet ir vaikui suprantamus naujadarus. Dėl to netgi futbolas, prigijęs kone visame pasaulyje, itališkai yra calcio (,spyris').

Pasak docento, Benitas Musolinis (Benito Mussolini) pirmasis sumojo, koks galingas propagandos įrankis gali būti žiniasklaida, ir ypač dėl tos pačios priežasties liaupsino kiną.

„Štai kodėl bet kokia užuomina apie instituciją, kuri pasako, kaip tu turi kalbėti, – tai fašizmas, ir viskas, – apibendrina dr. S. M. Lanza. – Įdomu, kas dabar nutiks, nes kaip tik dešinieji, netgi, sakyčiau, radikalūs dešinieji, laimėjo rinkimus ir gal vėl bus teikiamas įstatymo projektas dėl Italų kalbos vyriausiosios tarybos – Consiglio superiore della lingua italiana sukūrimo. Nors italas jau vien šį pavadinimą iškart susieja su fašizmu."

Keisis ar nesikeis požiūris į kalbos politiką Italijoje, pamatysime ateityje, tačiau praeities įtaka požiūriui į kalbos norminimą akivaizdi: Italijoje niekada neegzistavo ir dabar neegzistuoja bendrinė kalba.

„Taigi, kalbos politika neegzistuoja, nes neegzistuoja bendrinė kalba, – prieina išvadą dr. S. M. Lanza ir priduria: – Italai iki šiol pirmiausia save laiko gimtojo miesto piliečiais, paskui italais, o tada jau gali laikyti ir europiečiais."

Antra vertus, per pastaruosius 80 metų italų kalba labai suvienodėjo. Akivaizdžiai skiriamos tarmės nuo netarminės kalbos, kuri susiformavo iš populiariosios literatūros, televizijos, spaudos ir netgi priverstinio bendravimo, t. y. skirtingų regionų šauktiniams tarnaujant kariuomenėje.

„Kai reikėjo kariauti, žmonės suplūdo iš visų Italijos kraštų ir reikėjo kokios nors bendros kalbos, nes sicilietis su friuliečiu nesusikalbės, tai ir paskatino bendros kalbos, ne bendrinės, atsiradimą. Tą bendrą kalbą dabar galima vadinti standartine italų kalba", – paaiškina dr. S. M. Lanza.

Ar reikia kalbai svetimų žodžių?

Kalbininko nuomone, polinkis į kalbą įterpti svetimžodžių yra grynai sociolingvistinis, netgi psicholingvistinis reiškinys.

„Štai iškart po Antrojo pasaulinio karo italams reikėjo gerti sodą, šokti rokenrolą, žaisti beisbolą, ir visa tai netgi įėjo į labai žinomą dainą, ne politišką dainą, kuri vadinasi „Tu vuo' fa' l'americano" – „Tu nori dėtis amerikonu", – pasakoja dr. S. M. Lanza. Žmonės, vartodami prestižinės, vyraujančios pasaulyje kultūros žodžius, ir patys jautėsi kultūringesni.

Neišsiverčia italai be anglų kalbos ir šiais laikais – ji Italijoje tapo kompiuterijos kalba, mokytų žmonių kalba.

„Tačiau pastebėta, kad tos anglybės ne visada būna aiškios ir suprantamos, o tada sunkiau žmogui liepti ką nors padaryti – kaipgi jis padarys, jeigu nesupranta. Todėl italų kalbos gryninimo procesas vyksta būtent teisėkūros srityje – kad nebūtų tokių žodžių, kurie iš esmės nesuprantami. Prie šios veiklos ypač ir prisideda kalbos institucijos, tokios kaip „Accademia della Crusca", – sako docentas.

Pavyzdžiui, per pandemiją pradėta kalbėti apie smart working – išmanųjį darbą, kai užuot ėjus į darbą, liekama dirbti namuose. Bet žmonėms nebuvo neaišku, kodėl jis „smartesnis" negu paprastas darbas darbovietėje, todėl buvo pasiūlyta ir įstatymų tekstuose prigijo lavoro agile – ,lankstus darbas'.

Kalbininko manymu, globalizacija nori nenori mus supažindina su naujais reiškiniais, ir anglybės įsitvirtina dėl susikalbėjimo.

„Bet aš esu iš puristų [kalbos grynumo šalininkų] – manau, kad kalba turi visas priemones sukurti naują žodį. Jeigu jį reikėtų iš kitur pasiimti, ji nebūtų visapusiškai funkcionali kalba", – sako dr. S. M. Lanza, XIX a. pabaigoje karaliaus įsakymu įsteigtos italų kalbos ir kultūros sklaidą visame pasaulyje remiančios nevalstybinės ir ne pelno organizacijos „Società Dante Alighieri" („Dantės Aligjerio draugija") Kauno komiteto pirmininkas.

Galiausiai jis su kartėliu priduria: „Koks absurdas – mes, italai, puoselėjame savo literatūrą, istoriją, meną ir nepuoselėjame kalbos. Pripažįstame, kad turtas yra mūsų kulinarija, mada, sportas, istorija, bet kalba negali būti saugoma. Mes patentavome picos „Margaritos" receptą, bet negalime norminti kalbos. Absurdas. Tai reiškia, kad kalba – mažesnis turtas, ne toks vertingas? Kas labiau negu kalba pristato Italiją pasaulyje? Jūs galite gerti kapučiną, bet pirmiausia jūs jį pavadinsite kapučinu."

Lietuvoje kalbos politika yra, bet ar išties pakanka pagarbos kalbai?

Šiemet sukako šimtas metų, kai lietuvių kalbai buvo suteiktas valstybinės kalbos statusas, jos politiką formuoja specialiai įsteigta Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), politikos įgyvendinimą prižiūri Valstybinė kalbos inspekcija (VKI), tačiau trečią dešimtmetį Lietuvoje gyvenantis dr. S .M. Lanza pastebi, kad lietuviai, deja, praranda savo kalbos išskirtinumą, pačius jos pamatus, – jie praranda priegaidžių nuovoką: painioja ilguosius ir trumpuosius balsius, nemoka kirčiuoti ir netgi nėra skatinami mokytis tą daryti.

Docento nuomone, kai tautos kalbos jausmas nyksta, norminti ir net reguliuoti kalbą privalu. Jeigu žmogus nemoka naudotis įrankiu, reikia jį pamokyti. Juk neleistume sienų mūryti tam, kuris nemoka nė mentelės laikyti rankose.

Tačiau, pasak kalbininko, negalima dėl to visos kaltės suversti dabartinei mokyklai. Pati tauta praranda kalbinį sąmoningumą. Nebesuvokia, koks turtas jai yra perduotas, nemoka jo nei vertinti, nei išlaikyti. Čia ir yra didžiausia bėda.

Kad ir kokie gabūs būtų VLKK ir VKI vadovai, daugiau negu pasistengti jiems nepavyks, nes šios institucijos yra valstybinės ir galiausiai visus sprendimus vis tiek tvirtina Seimas, kitaip tariant, joms yra privalu šokti pagal politikų dūdelę.

O politikai gali priimti įvairių sprendimų. Dr. S. M. Lanza neatleistina skriauda lietuvių kalbai laiko jau vien tai, kad nėra nė vieno žodžio lietuviškai valstybinės valiutos banknotuose („kas tie penki euro?!"), o šių metų pradžioje priimtas vadinamasis „trijų raidžių" įstatymas, jo nuomone, išvis yra nepataisoma žala lietuvių kalbai.

Pasak jo, „VLKK šiuo atveju buvo pažeminta iki patariamojo organo".

„Ji priešinosi, bet jai nesuteikta įgaliojimų kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT), tai gali tik Seimas", – apgailestauja dr. S .M. Lanza dėl politikų delsimo išsiaiškinti, ar šių metų pradžioje priimtas minėtasis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. (Beje, grupė parlamentarų dėl šio įstatymo neseniai vis dėlto kreipėsi į KT.)

„Nelieskite lietuvių kalbos. Išsilaikė gražiai netgi per okupacijos metus, tai dabar būkite sąmoningi – nežudykite jos savo liberalumu, – įspėja docentas. – Jei paleisite kalbą – tegul eina, kaip eina, – ji, kaip ir lotynų kalba, liks tik knygose. Nesakau, kad lietuvių kalba neišgyvens, – sakau, kad ji praras savo esminius, išskirtinius bruožus. Mano manymu, tai ne tik nepagarba savo protėviams, bet ir atsainus požiūris į savo turtą."

Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.

Reklama
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(16 žmonių įvertino)
4.7500

Kada paskutinį kartą tikrinote augintinio sveikatą? 9 priežastys, kodėl tai reikėtų daryti kasmet

Daug darbų, nėra laiko, o ir šiaip gerai jaučiuosi – tai kone vieni dažniausių pasiteisinimų,...

STEAM centruose veiklų netrūksta – nuo formalaus ugdymo iki darbo su dirbtiniu intelektu

Skirtinguose Lietuvos miestuose jau kiek daugiau nei metus veikia atvirosios prieigos STEAM centrai,...

Jaunuosius talentus Vilnius kviečia nominuoti „Mažojo Šv. Kristoforo“ apdovanojimui

700-ąjį gimtadienį švenčiantis Vilnius tradiciškai skelbia „Mažojo Šv. Kristoforo“...

Medienos ir jos gaminių tiekimas rinkai: kaip tinkamai įvertinti rizikas?

Europos Sąjungos reglamentas, kuriuo nustatomos medieną ir jos gaminius rinkai tiekiančių...

Diskusijos dėl švietimo organizacijų įtraukties

2022 metais Nacionalinis švietimo NVO tinklas kartu su partneriais surengė 6 apskritojo stalo...

Top naujienos

Paaiškėjo, kas iš TS-LKD skambino į Čilę (27)

Antradienį, po to, kai Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen prisipažino, kad sausio 20...

Buvęs užsienio reikalų ministras: prieš I pasaulinį irgi buvo sakančių, kad tai neprotinga ir karo nebus (1)

Karas Ukrainoje , galimas karas su Kinija, Irano bombardavimas, Artimųjų Rytų reikalai, raginimai,...

Daiva Žeimytė-Bilienė, laida „Iš esmės“, Virginija Spurytė

Konservatorius plauna Seimo mundurą dėl Bartoševičiui nutekintos informacijos: iškėlė dvi kitas versijas (34)

Nors valdantieji kaltina Seimo opoziciją, kad ši dėl neeilinės „Bartoševičiaus sesijos“ tik...

Latvijoje – didžiulis gaisras: pranešta apie degančią dronų gamyklą papildyta (11)

Antradienį po pietų Marupės regione, Latvijoje, kilo didelio pavojaus gaisras – užsidegė...

Karas Ukrainoje. Rusijos pajėgos smogė Charkivui, sugriaudėjo šeši sprogimai Iš Vokietijos – svarbus žingsnis (7)

JAV karinio jūrų laivyno analizės centro ekspertas Michaelas Kofmanas teigė, kad Rusijos...

Sniego pilys

„Stalino šešėlis“ nė piršto nepajudino, kai jo žmona buvo tremiama į lagerį, užtat lengva ranka patvirtino Lietuvos ir kaimynių naikinimą (2)

Viačeslavą Molotovą vadino „Stalino šešėliu“, nes, tiesiogiai daręs įtaką pasaulio...

Delfi Kelionės

Neįtikėtini Europos gamtos lobiai: senajame žemyne jų išties nemažai, tačiau šių dar neatrado minios turistų

Ilgi pasivaikščiojimai, grožėjimasis aplinka ir mūsų akims neįprasti kraštovaizdžiai –...

Dingusio 15-mečio paieška: mama išplatino jautrią žinutę, policija tiria, ar jaunuolis netapo nusikaltimo auka savanoriai darbą baigė (4)

Vilniuje antradienį buvo tęsiama šeštadienį dingusio nepilnamečio Mykolo Davidonio paieška....

Garsias moteris dažanti vizažistė: makiažas yra meno forma, o lietuvės daro kelias klaidas (2)

Kokios makiažo spalvos šiemet madingos? Ir kaip dažydamasi galite vizualiai išdidinti akis? Kuo...