Senovės baltams, kaip ir daugeliui pasaulyje, sugrįžęs paukštis simbolizuodavo pavasarį, o kartu ir išsigelbėjimą nuo šalčio gniaužtų. O ką atneša paukštis? Kiaušinį. Tai pabrėžė ir archeologė Marija Gimbutienė. Anot jos, labai svarbu, kad kiaušiniai būtų dažomi raudonai. Simboliška, kad archaiškiausi margučių raštai primena paukščio pėdas, minimas pasaulio medis, gyvatėlės, saulytės. Beje, pastebima, kad pasaulyje tik baltai iki šiol velykinius kiaušinius dažniausiai margina tradiciniais, nuo seno žinomais simboliais.
Dabar baltai Velykas švenčia kartu su krikščionišku pasauliu. Visai tikėtina, kad baltų būgnų triukšmą po tam tikros pilnaties ilgainiui pakeitė patrankų salvės po mišių. Velykines gamtos nubudimo dainas – Kristaus prisikėlimą šlovinančios giesmės. Tačiau net ir dabar per Šv. Mišias šventinami margučiai, druska, duona. O šis pašventinimas gali apsaugoti nuo gaisro ar derliaus netekimo.
Ar žinojote, kad Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties, skaičiuojant nuo pavasario lygiadienio (kovo 20 d.). Šventės pavadinimą kalbininkai kildina nuo žodžio „vėlė“ arba nuo slaviško žodžio, reiškiančio kažką didingo. Margintų kiaušinių archeologai randa dar gerokai iki Kristaus eros.
Gelžuonis – ypatingas nakties juodumas
Kas gali būti didingesnio už gyvybę? O kas, jei iš tiesų, sudaužius kiaušinį, nugriaudėjus Perkūnui, po saule staiga atsiranda daugiau gyvybės? Gal iš tiesų ant spalvoto kiaušinio išskutinėtos žvaigždės padeda užpildyti mūsų gyvenimus šviesa? Gal tikrai raudona spalva ir dabar simbolizuoja gyvybę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją, geltona – javus, duoną, o juoda – žemę?
Dažniausiai anglies juodumo margučio spalvą palydi marginimas vašku arba skutinėjimas. Pirmiausia kiaušinis yra išmarginamas lydytu vašku įvairiausiais raštais, o jau tuomet dedamas į legendinį dažą, vadinamą gelžuonimi.
Kaip jo pasigaminti? Tam reikės surūdijusios geležies, juodalksnio tošies, druskos. Viską užpilti vandeniu, šiek tiek acto, pakaitinti arba palaikyti keletą dienų. Gausis savotiška rūgštis, kuri kiaušinius ar net medines detales nudažo iki anglies juodumo. Vašku papuoštus margučius reikia sumerkti į jau minėtą rūdžių ir juodalksnio tošies mirkalą. Palaikyti keletą valandų ir ištraukti jau anglies juodumo. Nuplovus vašku padengtas vietas, lieka ryškūs išpiešti raštai. Ten, kur buvo padengta vašku, gelžuonis neįkanda.
Po šventinių pietų – į kelią: prisiliesti prie istorijos ir baltiškų tradicijų
Jei kyla noras plačiau pasidomėti Velykų tradicijomis, apsilankykite Šiaulių „Aušros“ muziejui priklausančioje Žaliūkių malūnininko sodyboje? Paprastai čia vykdomos lietuviškoms tradicijoms aktualios edukacijos: švenčiamos Užgavėnės, kepama tradicinė duona. Žinoma, atėjus laikui, marginami velykiniai kiaušiniai.
Beje, ilgąjį savaitgalį dirbs ir baltų kultūros pažinimo centras Šiauliuose „Baltų kelias“ (šeštadienį, pirmadienį – antrą Velykų dieną). Kviečiame atvykti ir pažinti baltiškuosius ženklus mūsų krašte ir išbandyti interaktyvias pramogas.
Jei norite labiau pažinti mūsų protėvių pasaulėjautą, aplankykite „Baltų kelio“ Sėlių rate esantį Lietuvos etnokosmologijos muziejų (Molėtų raj.). Štai čia tikrai galima sužinoti, iš kokio „kiaušinio išsirito“ mūsų pasaulis, išgirsti daug su dangaus kūnais susijusių mitų, padavimų.
Jei apsilankytumėte Biržų muziejuje, turėsite galimybę sužinoti apie Stasį Paliulį – nenuilstantį skudučių ir medinių ragelių (lumzdelių), ragų ir unikalių daugiabalsių giesmių rinkėją ir saugotoją. Ragų ir visokių birbynių garsai – ne tik baltų pavasario atributai. Norite patys giedoti su paukščiais ir pažinti Sėlių tarmę ir daugiabalsių giesmių margumyną – galima apsilankyti sutartinių dainų festivalyje Kupiškyje.
Kuršių rate esančiame Grobinios (Latvija) architektūriniame ansamblyje, kuris įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, galima pajusti ir pavasarinį kuršių kultūros atgimimą. Paskutinį gegužės šeštadienį čia vyksta gyvosios istorijos festivalis „Seeburg“, kur galima pamatyti senųjų kovų rekonstrukcijas, išbandyti senuosius amatus.
Žinoma, jei norisi pajusti natūralios gamtos pakilimą, visada galima aplankyti pažintinius pelkių takus. Kuršiai turi Dunikos pelkių taką (Latvija), o žiemgaliai – Mūšos Tyrelio (Joniškio raj.). Beje, pastarajame takas veda pro didžiulį akmenį, ant kurio, tikėtina, kadaise galėjo vykti mūsų protėvių religinės apeigos.
Sėlių rate galima rasti vienintelį Baltijos šalyse Dauguvos kanjoną – tikrą gamtos stebuklą. Tiesa, jį slepia Dauguvos upės užtvankos vanduo. Štai kodėl Sėlpilio piliakalnis šiuo metu yra Dauguvos upės saloje, o Kuoknesės pilis yra ne ant skardžio, bet prie pat upės kranto.
Visuose „Baltų kelio“ maršrutuose gausu tokių vietų, kuriose laukia žinios. Jus gali sutikti kultūrą išmanantis žmogus, amatininkas, etnologas, muziejininkas. O štai Palangos pasakų parke pakaks paspausti mygtuką ir jums viską papasakos garso įrašas. Tiesa, tai bus padavimas arba sakmė.
