Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, 2022 m. pasaulyje veikė per 240 lituanistinių mokyklų, jose mokėsi apie 9000 vaikų, dirbo apie 1000 mokytojų, dažniausi dėstomi dalykai buvo lietuvių kalba, literatūra ir etnokultūra.
Jeigu lyginame su užsienyje gyvenančių lietuvių skaičiumi – nedaug vaikų lanko, vos 6–7 proc. Jeigu įvertiname, kad jie į lituanistines mokyklas važiuoja gal net ne vieną dešimtį kilometrų, ir dar šeštadieniais, kai kiti bendraamžiai pučia į akį, – įspūdį daro.
Dar įspūdingiau, kad dauguma iš to tūkstančio mokytojų ne iš mokymo lituanistinėse mokyklose duoną valgo: darbo dienomis jie visu etatu kur nors kitur triūsia, o namo grįžę kniaubiasi į kompiuterius ir iki gilios nakties internetą naršo, informaciją lesioja – ieško idėjų mokymo metodams ir užduotims. Nors lituanistinėms mokykloms yra sukurta programa, yra ir skaitmeninis vadovėlis, skaitmeninių metodikų, mokymo procesą turi vadelėti pasitelkęs savo kūrybingumą, nes nėra, kas tiktų visiems, – pernelyg jau skirtingi lituanistines mokyklas lankančių vaikų poreikiai ir gyvenimo aplinkybės, o susitikęs su klase vos kelias valandas per savaitę ar dvi, gal dar rečiau negali kalbėti bet ko, stengiesi, kad pamoka būtų kokybiška.
Iš kur lituanistinių mokyklų vadovai ir mokytojai semiasi idėjų? Kas juos įkvepia? Kas motyvuoja vaikus? Ir jų tėvus. Koks vaiko kelias į savo tapatybę?
Apie savo mokomosios lituanistinės veiklos iššūkius pasakoja Pasaulio lietuvių bendruomenės švietimo komisijos narė, Lituanistinių mokyklų asociacijos įkūrėja Donata Simonaitienė, nuo 2008 m. vadovaujanti Kavano (Airija) lituanistinei mokyklai „Gintarėlis“, ir 2012 m. Kroidone (Londonas) lituanistinę etnokultūros ir dramos mokyklą „Bitė“ įkūrusi ir iki šiol jai vadovaujanti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) narė, Jungtinės Karalystės (JK) lituanistinio švietimo tarybos pirmininkė Virginija Stukaitė-Laniauskienė.
Kas motyvuoja vaikus
Lituanistinę mokyklą „Gintarėlis“ paprastai lanko 60–80 vaikų nuo ketverių iki 18 metų. Pasak Donatos, Kavanas – nedidukas miestelis, tad tikrai nemažai. Dar labiau ją džiugina, kad atvyksta vaikų ir iš aplinkinių miestelių, net Šiaurės Airijos.
„Gintarėlio“ vadovės nuomone, lankyti lituanistinę mokyklą pirmiausia vaikus skatina tėvai. Arba patraukia aplinka, jie mokykloje susiranda draugų ir ateina šeštadieniais su jais susitikti. Treti ketina laikyti lietuvių kalbos egzaminą ir nori jam pasirengti, ketvirti galbūt planuoja stoti į užsienio universitetus, kur už papildomų kalbų mokėjimą pridedama balų. Penkti svarsto apie darbą, pavyzdžiui, Europos Sąjungos (ES) institucijose, o lietuvių kalba – viena iš oficialių ES kalbų.
Pradinukų klasės dažniausiai gausesnės, tokio amžiaus vaikai veržiasi į mokyklą, entuziastingai mokosi lietuvių kalbos, kad susikalbėtų su Lietuvoje gyvenančiais seneliais, kitais giminaičiais.
5–6 klasėse dalis jų nubyra, nes padaugėja pamokų anglų mokyklose, pasikeičia rutina, dažnai koją pakiša ir mėgstami savaitgaliniai sporto būreliai. Vaikai aptingsta ir sako tėvams: „Taigi aš jau susikalbu, o žinutes telefonas ištaiso, kam čia man dar mokytis?“ Netrukus prasideda paauglystė, ir vaikų lieka dar mažiau.
„Jeigu pavyksta 7–8 klasėse ledus pralaužti, tai ir baigs mokyklą, jeigu pasiduosi, nusileisi – nieko nebebus“, – sako Donata. Tokiu metu, pasak jos, tėvams reikia atlaikyti vaikų spaudimą. Vienose šeimose dėl to diskutuojama, kitose, kaip jos pačios, tai nediskutuotinas klausimas: eini, ir viskas.
Ji džiaugiasi, kad yra vaikų, kurie geba viską suderinti: šeštadienį iš ryto sėdi pamokose, o po pietų, žiūrėk, jau laimi medalį kokiose nors sporto varžybose. Vaikai, lankę mokyklą ištisus 14 metų, jai išvis herojai. Ji neatsistebi jų ir jų tėvų sąmoningumu, motyvacijos stiprumu.
Virginijos nuomone, ne tik vaikus, bet ir tėvus motyvuoja bendra veikla, todėl „Bitėje“ visada kas nors vyksta.
Susitinkant kartą per savaitę, nepavyksta švęsti visų švenčių, tačiau visada kepami Užgavėnių blynai išsinuomotoje skautų miško stovyklavietėje, visada ridenami kiaušiniai per Velykas, degamos žvakutės per Vėlines. Tie pasibuvimai labai suartina ir vaikus, ir tėvus.
„Bitė“ apskritai orientuota į šeimą. Tėvai sėdi su vaikais per pirmąją pamoką, šeštadieniais drauge sveikina einamosios savaitės solenizantus, visi kartu šoka kokį „Gransverą“, eina ratelius, žaidžia žaidimus, todėl švenčiant šventes nebelieka žiūrovų – dalyvauja visi.
„Bitėje“ vaikai taip pat gali mokytis nuo mažumės iki pilnametystės, tačiau ir čia kai kurie vienuolikamečiai, perėję į vidurinę anglų mokyklą, traukiasi dėl padidėjusio darbo krūvio. „Tačiau tiems paaugliams, kurie lieka, ėjimas į mokyklą įgyja naują prasmę – jie jau yra „Bitės“ bendruomenės nariai“, – sako Virginija.
„Bitės“ vaikus motyvuoja ir jau aštuntus metus rengiamos dešimties dienų edukacinės stovyklos Lietuvoje. Apkeliauti visi regionai, senosios Lietuvos sostinės, šiais metais bus susipažįstama su dvarų kultūra. Pasak Virginijos, į lietuvių kalbą įdedama labai graži istorija.
„Lietuvoje vaikai prisiliečia prie to, apie ką kalbėjome, susipažįsta su kulinariniu paveldu, o ruošti maistą jiems patinka, mes ir virtuvėlę turime“, – pasakoja Virginija ir pasidžiaugia, kad projektas pamažu surimtėjo: iš pradžių buvo dvi mokyklos – „Bitė“ ir viena iš Lietuvos, o dabar susitinka jau 100 žmonių iš Škotijos, Airijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo, Lietuvos mokyklų.
„Ir bendravimo daug, ir motyvacijos, ir vaikai supranta, kad ne jie vieni šeštadieniais eina Londone į mokyklą. Tai irgi motyvacija“, – juokiasi Virginija.
Kas stabdo tėvus
Ir „Gintarėlyje“, ir „Bitėje“, kaip ir kitose lituanistinėse mokyklose, aktualios dvikalbystės, net trikalbystės problemos. Jos sprendžiamos palaikant glaudų ryšį su tėvais.
Abiejų mokyklų vadovių nuomone, jei šeima dvikalbė, svarbu, kad tėvai gerbtų vienas kito kalbą ir sutartų, kaip bendraus su vaiku: pavyzdžiui, jei mama lietuvė, ji gali kalbėti su juo tik lietuviškai, o tėtis – tik savo gimtąja kalba. Tokiu atveju vaikas gerai išmoks abi kalbas.
Geriausių rezultatų, Donatos teigimu, pasiekiama, kai kalba vaikui diegiama iki 4–5 metų, tačiau jeigu kas trečias žodis bus angliškas, nieko nepavyks – vaikui viskas susimaišys, strigs ir anglų, ir lietuvių kalba. Jeigu šeimoje aktyvi dvikalbystė, nuolat vartojamos dvi kalbos, tėvams patartina ieškoti informacijos, domėtis, ką tokiu atveju daryti.
„Mes išklausome visus, kurie į mus kreipiasi, dalijamės knygomis, patariame. Čia yra darbas ir lenkiu galvą prieš visus tėvus, kurių vaikai užaugę puikiai kalba lietuviškai“, – sako „Gintarėlio“ vadovė. Tačiau ji pastebi, kad kartais, tarkim, mama kalba su vaiku lietuviškai, o kitakalbis tėtis reikalauja: „Ne, kalbėkite taip, kad ir aš suprasčiau.“
Virginija su džiugesiu pateikia priešingų pavyzdžių – kai į lituanistinę mokyklą atvedamas vaikas iš dvikalbės šeimos: „Čia toks didelis paskatinimas vaikui – sakyti, kad tu mokykis šitos kalbos, kuri yra ne mano, o tavo mamos arba tėčio gimtoji kalba.“
Dažniausiai tokie vaikai iš pradžių sunkiai kalba lietuviškai, tačiau, pasak Virginijos, svarbiausia, kad tėvai matytų vaikų pažangą ir ja džiaugtųsi. O problemos – tiesiog problemos, ir viskas. „Jos – kaip sãvo vaiko paauglystė: ateina, tu tiesiog joje gyveni, gyveni, ir ji baigiasi“, – juokiasi Virginija.
Donata pritaria – kad ir kokios įvairios būtų vaikų motyvacijos, kad ir kokie kūrybingi būtų mokytojai, kad ir kaip stengtųsi mokyti kuo įdomiau, praktiškiau, suprantamiau, be tėvų paramos ir postūmio vaikai vargu ar įstengtų kas šeštadienį lankyti lituanistinę mokyklą, tačiau konstatuoja: „Deja, statistika liūdina: lituanistines mokyklas lanko vos 6–7 proc. užsienyje gyvenančių lietuvių vaikų, taigi, tos motyvacijos, matyt, vis dėlto trūksta.“
Virginijos manymu, nereikėtų piktintis tėvais, kurie, užuot kalbėję su vaikais lietuviškai, šneka su jais angliškai. Mes nežinome, kodėl jie taip elgiasi, todėl negalime jų ir smerkti.
„Gal kas nors jiems patarė kalbėti angliškai, kad nesusimaišytų dvi kalbos. Ir jie nori vaikams paties geriausio dalyko – kad nesimaišytų tos kalbos. Ateis laikas, ir vaikas turbūt kalbės lietuviškai“, – svarsto „Bitės“ vadovė.
Mokyti vaikus lietuvių kalbos kitakalbėje aplinkoje – ne žaidimas
Pasak Donatos, anksčiau Lietuvoje žmonės ne ką ir žinojo apie lituanistines mokyklas, teko įdėti daug pastangų, kad visuomenė pagaliau suvoktų: tai ne kokie nors būreliai, kur vaikai susirenka pašokti, padainuoti, papiešti, – čia vyksta labai rimtas darbas. Mokytojai stengiasi, kad mokymasis būtų kuo įdomesnis, praktiškesnis ir suprantamesnis, kitaip vaikams tikrai bus labai sunku.
Nors Europos mokytojai semiasi patirties iš gilias tradicijas puoselėjančių Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) lituanistinių mokyklų ir kūrybingai ją pritaiko modernioje aplinkoje, nėra visiems tinkamų vadovėlių, kitų mokymo priemonių, nes metodikas kaskart tenka pritaikyti prie gyvenamos aplinkos, prie bendruomenės poreikių, kurie gali skirtis priklausomai nuo šalies.
Maža to, net tos pačios bendruomenės vaikai labai skirtingi, jie tai ateina į pamokas, tai neateina, tad lituanistinių mokyklų mokytojai turi būti itin lankstūs – kartais ir prieš pat pamoką jiems tenka greitai pergalvoti, ką šiandien veiks, jeigu susirenka tik pusė klasės.
Skiriasi ir mokyklų darbo organizavimo principai: vienos dirba kontaktiniu būdu – kiekvieną savaitgalį, kas antrą ar kartą per mėnesį, kitos yra virtualios, trečiose vaikai sėdi klasėje, o mokytojai veda pamokas internetu iš Lietuvos.
„Dėl tokios įvairovės mums reikia skirtingų metodikų, vieno visiems tinkamo kurpalio nėra. Metodika priklauso ir nuo kartos, nuo to, kiek laiko užsienyje gyvenama, kiek namuose kalbama lietuviškai. Yra akademiškų mokyklų, kuriose stengiamasi dirbti su vadovėliais ir siekti rimtesnių akademinių rezultatų. Dar kitos mokyklos vaikus moko per geografiją, maisto ruošybą, kultūrą, teatrą ir vaidybą“, – pasakoja Donata.
Virginijos vadovaujamoje „Bitėje“ mokoma per etnokultūrą ir dailę, per tapatybės suvokimą.
„Aišku, mokytis lengviausia tada, kai nesimokai, o nesimokai kada? Dainuodamas, vaidindamas, – sako mokyklos vadovė, galiausiai priėjusi mokymo principą „manykime, kad ne mokomės, o pažįstame, prisiimame, patiriame“. – Nežinau, ar tai žaidimas. Turbūt rimtas darbas, tik mes, suaugusieji, atitolę nuo to žaidimo, manome, kad žaisti yra nieko rimta.“
Kalba yra pirštų galiukuose
Virginija pritaria, kad žaidimais lavinama mažesnių vaikų kalba, plečiamas jų žodynas, bet, pasak jos, visi lituanistai ir logopedai žino, jog kalba yra pirštų galiukuose.
„Ne galvoje, ne lūpose – pirštų galiukuose, todėl „Bitėje“ ir į miško mokyklą einame, ir per kiekvieną pertrauką vaikams privalu būti lauke, žaidžiame labai daug sensorinių žaidimų – su smėliu, medžiais, lapais. Per tą lietimą. Taip, tai yra žaidimas, bet kartu ir kognityvinis ugdymas. Vyresni vaikai irgi žaidžia, tik tas žaidimas jau kitoks“, – pasakoja „Bitės“ vadovė.
Jos manymu, ar suaugusįjį, ar vaiką kalbos mokytum, turbūt vis tiek geriausiai įsimenama tai, kas neįprasta tuo metu. Galima, pavyzdžiui, paprašyti suploti išgirdus veiksmažodį: „Žaidimu to nepavadinčiau, bet tai žaidybinis elementas.“
Pasak Virginijos, mokant kalbos labai svarbu metodikų kaita, nes vienas mokosi girdėdamas, kitas matydamas, trečias rašydamas.
Ji pasitelkia ir piešimą. Štai per Lietuvių kalbos dienas priėmusi Pižamų dienos iššūkį savo grupei, besiruošiančiai lietuvių kalbos egzaminui, davė po juodą lapą, baltų dažų ir paprašė nupiešti savo sapnus. Kai vaikai nupiešė, uždavė per tris minutes papasakoti trijų dalių istoriją. Vaikai nė nesuprato, kad rengiasi lietuvių kalbos testui.
„Kas tai buvo? Žaidimas ar dailė, lietuvių kalba, dar kas nors? – šypsosi Virginija. – Mes jau kokius penkerius metus kuriame istorijas pagal metaforines korteles emociniam intelektui ugdyti. Arba vaikai traukia jas po vieną ir sako, kaip tą dieną jaučiasi, kokios jų emocijos. O čia kas yra – psichologija ar žaidimas, žodyno plėtra? Viskas kartu.“
„Bitėje“ pamokų metu nėra išimčių – visi kalba tik lietuviškai, švenčiamos lietuviškos šventės, rašoma lietuviškai, viskas vyksta lietuviškai, net lietuviška trispalvė kas šeštadienį iškeliama, tad vaikui tarsi paprasčiau suvokti savo tapatybę.
Antra vertus, Virginijos manymu, tie laikai, kai tapatybė buvo siejama su klausimais „kaip būti lietuviu“, o jeigu kas nors nenori – tai ir „kaip priversti būti lietuviu“, jau išgyventi: reikia kalbėti, „kaip būti ir lietuviu“, nes tapatybės sąvoka kinta kartu su gyvenimo aplinkybėmis.
Tačiau kad ir kaip ten būtų, labai svarbu, kad ir tėvai suteiktų vaikams kuo daugiau lietuviškos aplinkos, per maža vadovėlių ir lietuviškumo vien šeštadieniais – reikia ir muzikos, ir filmų, ir pokalbių bei susitikimų su giminėmis, lietuviškai kalbančiais draugais gyvenamoje šalyje.
Vis dėlto klasika nepakeičiama
„Tu negali kiekvieną šeštadienį tik žaisti, žaisti ir žaisti. Todėl mes ir planšečių panaudojame, ir mankštą padarome, ir piešiame, pasakojame. Ir diktantų rašome. Pavyzdžiui, mano grupė labai juos mėgsta. Kodėl? Todėl, kad anglų mokyklose neleidžiama rašyti lentoje, o mes turime tų mažų statomų lentų ir jie gali jose rašyti, – pasakoja Virginija. – Jungtinėje Karalystėje yra apie 60 lituanistinių mokyklų ir visos taip dirba.“ Ji apskritai yra už tai, kad vaikai kuo daugiau rašytų ranka, užuot naudojęsi kompiuteriais.
Virginija labai vertina ir atpasakojimo užduotis. Pasak jos, kurti istoriją nėra taip sunku, o atpasakoti – gana sudėtinga. Dėl to ji vyresniems „Bitės“ vaikams užduoda per mėnesį perskaityti po vieną knygą. Nesvarbu, patiks jiems ta knyga ar nepatiks, jie turi mokėti glaustai, apibendrintai atpasakoti įvykį.
„Net trumpiausias atpasakojimas moko vaikus apibendrinti. Vaikas iki kokių dešimties metų atpasakos kiekvieną veiksmą, dvylikametis jau gali veiksmus apibendrinti ir pasakyti, kas įvyko, tad atpasakojimas, mano manymu, ne nereikšmingas dalykas ir kokia nors techninė užduotis, o kognityvinis ugdymas, labai stiprus atminties ir mąstymo lavinimas“, – sako Virginija.
Atmintis lavinama, žodynas turtinamas ir mintinai mokantis eilėraščių. Kartu su vaikais juos mokosi ir Virginija. Anot jos, eilėraščiai padeda suvokti kalbos muziką, ritmiką ir sukelia daug emocijų. Ji apgailestauja, kad vaikai nebeperpranta netgi klasikinio eiliavimo, jų žodynas nėra toks gausus, kad rastų derantį žodį, todėl pačiam eiliuoti dažnam yra per sunku.
Lituanistinėje mokykloje „Gintarėlis“ taip pat skamba tik lietuvių kalba, vyresnių klasių mokiniai taip pat skaito knygas ir kartu atlieka su jomis susietas įvairias užduotis. Privaloma knygas skaityti ir savarankiškai, namuose. Mokykla gali iš projektinių lėšų įsigyti grožinės literatūros, tad per daugelį metų čia sukaupta nemaža biblioteka, be to, ir vaikai atneša lietuviškų knygų, dalinasi jomis. Donata nė namų darbų neužduoda, kad tik jie skaitytų namuose.
Pradinukų mokytojai taip pat skatina vaikus skaityti namuose, per mesendžerį klauso, kaip jie garsiai skaito. Netgi kiekvienam mokyklos naujokui įteikiama knygutė, kurią jis turi perskaityti namuose, jeigu pats skaityti dar nemoka, ją skaityti jam turi tėvai.
„Skaitymas sudaro gal 80 proc. viso mokymo, nes tai turtina žodyną, o jo labiausiai mūsų vaikams ir trūksta. Jei nelavinsime, jis ir liks tik buitinis, koks dažniausiai vartojamas namuose. Pasiekęs paauglystę, vaikas ir norėdamas nebeįstengia su tėvais pasikalbėti rimtesnėmis temomis lietuviškai, nes jam paprasčiausiai trūksta žodžių“, – Virginijai antrina Donata.
Pasak jos, auksiniai laikai baigėsi – prieš kelerius metus jau keturmečiai puikiai kalbėjo lietuviškai, o dabar kone pusė jų ne ką supranta, ypač jeigu turi vyresnių sesių ar brolių ir su jais dažniau kalba angliškai. Vis dėlto nėra tokių, kurie išvis nieko nesuprastų.
Mažiems vaikams pirmiausia ugdomi įgūdžiai natūraliai įdėti žodį į sakinį ir reikšti mintį, bet reikia pakloti ir gramatikos pagrindus, nori nenori – tam tikri dalykai turi būti išmokti. Pradinukų mokytojai stebi nuotaikas: jeigu tris pamokas buvo galima dirbti rimčiau, bandys ir ketvirtą, jei vaikai nesupranta, kas jiems aiškinama, keis kryptį ir laviruos. Nuo ketvirtos klasės prasideda rimtesnis ir griežtesnis mokymas, vaikų projektai, kūryba.
„Mūsų toks nusistatymas: griežtumas ir aukščiausių rezultatų reikalavimai ne visada tuos rezultatus padeda pasiekti. Lietuvių kalba turi būti lengva kaip bitės skrydis, sakydavau aš. Tai ne visada ji kaip tas skrydis yra“, – juokiasi Virginija.
Pasak jos, kas yra visiškai paprasta ir aišku Lietuvos mokykloje, lituanistinėje mokykloje nei paprasta, nei aišku. Vis dėlto dirbant su vyresniais vaikais reikia to akademiškumo, juolab kad Lietuvos valstybė suteikė lituanistinių mokyklų mokiniams galimybę laikyti lietuvių kalbos testus, o neišmanant taisyklių vargu ar pavyktų juos įveikti.
Idėjų šaltiniai
Lituanistinių mokyklų mokytojai negali mokyti lietuvių kalbos kaip gimtosios kalbos, antra vertus, netinka jos mokyti ir kaip užsienio kalbos, reikia patiems kurti tarpinį variantą, tad jie semiasi patirties iš visų įmanomų šaltinių.
Donata, darbo dienomis einanti vidurinio mokslo inspektorės pareigas Airijos švietimo ministerijoje, ką nors vis perima iš airių švietimo sistemos, nes inspektuodama airių mokyklas iš arti mato, kaip ji veikia.
Virginijai dėl savo darbo pobūdžio tenka dažnai lankytis anglų mokyklose, bendrauti su mokytojais. Anglų mokyklose filmuoti ir fotografuoti draudžiama, tad ji ištempusi ausis klauso, ką mokytojai sako, akimis skenuoja visas demonstracines lentas, stengiasi kuo geriau įsiminti, kaip lavinami vaikai.
Kaip JK lituanistinio švietimo tarybos pirmininkė, ji kuruoja visas šios šalies lituanistines mokyklas ir kartą per metus Lietuvos ambasados suteiktose patalpose maždaug 100 mokytojų rengia seminarą, į jį pasidalyti metodikos naujovėmis atvyksta ir prelegentų iš Lietuvos. Be to, jau trejus metus vieną kiekvieno mėnesio ketvirtadienį Virginija pakviečia Amerikos ir Europos lituanistinių mokyklų mokytojus padiskutuoti ir pasidalyti patirtimi internetu.
Donata sako, kad pastaruoju metu visos lituanistinės mokyklos išgyvena pakilimą, nes Lietuvos valstybėje įvyko joms svarbių permainų.
Pirma, pagaliau baigta nuo 2015 m. kurta lietuvių kalbos testavimo (kalbos lygių egzamino) sistema užsienyje gyvenantiems lietuvių kilmės vaikams ir suaugusiesiems, patvirtintas Lietuvių kalbos mokėjimo lygio ir egzaminų organizavimo tvarkos aprašas, tad lituanistinių mokyklų mokiniai jau gali laikyti šį egzaminą.
Antra, ėmė veikti MOODLE – nuotolinio ir kontaktinio mokymo sistema, kurioje pateikiamos pagal lituanistinio švietimo integruotą programą sukurtos priemonės nuo užduočių ir žaidimų ikimokyklinukams iki medžiagos dešimtokams. Mokytojai gali išsispausdinti reikiamą medžiagą, pateikiama ir interaktyvių užduočių.
Sistemos turinį parengė Vilniaus lietuvių namai kartu su lituanistinių mokyklų mokytojais ir vadovais, tarp jų buvo ir lituanistikos bakalauro ir literatūrologijos magistro studijas baigusi Donata – ji dirbo ties priemonėmis devintajai klasei.
Pasak Donatos, ir ši medžiaga vieniems bus per lengva, kitiems per sunki, mokytojai turi pasiimti tai, ko reikia, atsižvelgdami į vaikų amžių, kalbinę aplinką ir kalbines galimybes.
Lietuvių kalbos ir etnokultūros studijas baigusi Virginija giria naująją sistemą – darbui jau yra pagrindas, o dar prieš dešimtmetį reikėjo rankioti po sakinuką iš interneto, nes Lietuvoje naudojami vadovėliai netiko. Giria Virginija ir kitą sistemą – skaitmeninio edukacinio turinio ir inovatyvaus ugdymo platformą EDUKA, joje taip pat yra dėmesio vertų vadovėlių ir užduočių.
Be abejo, abi vadovės džiaugiasi, kad 2023 m. sausį įsigaliojo 2021 m. priimtas Švietimo įstatymo 25 straipsnio pakeitimas (prie jo rengimo darbo grupės, beje, yra prisidėjusi ir Virginija): nuo šiol visos užsienyje veikiančios lituanistinės mokyklos, dalyvaujančios lituanistinio švietimo integruotoje programoje, gali gauti valstybės finansinę paramą, o tai reiškia, kad bus daugiau mokomųjų priemonių, daugiau kūrybinių sumanymų ir mažiau nerimo dėl rytojaus.
Lituanistinių mokyklų asociacija – mokytojų ugnelei kurstyti
Mokytojai nori bendrauti, dalytis patirtimi, informacija, ieško pagalbos, tačiau nebuvo tokios organizacijos, kuri vienytų visų mokyklų bendruomenes, sako Donata. Nors Pasaulio lietuvių bendruomenės švietimo komisija daug nuveikia, vis dėlto ji neįstengia visko aprėpti. Dėl to ir šovė prieš porą metų mintis kurti Lituanistinių mokyklų asociaciją – tai ir daugiau rankų, ir ypač daug dėmesio mokytojams.
Asociacijos tikslas – vienyti mokytojus, kad jie kuo daugiau bendrautų ir drauge ieškotų vis naujų būdų ugdyti vaikams meilės lietuvių kalbai jausmą, sudominti kalba ir paskatinti lankyti mokyklą. Šio tikslo vedama, Donata daug keliauja, štai prieš kelias savaites skaitė paskaitas lietuvių diasporoje Lemonte (JAV).
Iš visos asociacijos veiklos ji išskiria tris labiausiai vykusius savo sumanymus.
Pirmas – gruodį šaukiamas kasmetis vadovų susirinkimas, per kurį aptariama, kaip sekasi įgyvendinti asociacijos tikslus.
Antras – jau antrą vasarą Lietuvoje vyksianti Lituanistinių mokyklų asociacijos stovykla mokytojams.
„Pasaulio lietuvių bendruomenės švietimo komisija organizuoja stovyklas vaikams, o aš pamaniau – mokytojai juk irgi žmonės“, – juokiasi Donata ir pasakoja, kad į savaitės stovyklą susirinkę mokytojai iš viso pasaulio lituanistinių mokyklų ir mokysis, ir pramogaus, keliaus, baidarėmis plauks, taip stiprindami savo bendrystę.
„Kartais jautiesi šiek tiek izoliuotas, tad kuo daugiau susirandi bendraminčių, tuo geriau. Ir kokių idėjų tada mums gimsta! Taip kurstome vieni kitų ugnelę, nes ji tikrai kartais prigęsta“, – sako Donata.
Lituanistinės mokyklos daugelį metų jose dalyvavo, prizų laimėjo, tačiau Donatai, žiniasklaidoje perskaičiusiai apie renkamą Lietuvių kalbos dienų sostinę, dingtelėjo: o kodėl kasmet nėra renkama vis nauja mažoji Lietuvių kalbos dienų sostinė užsienyje?
VLKK, vienai iš Lietuvių kalbos dienų organizatorių, Donatos idėja patiko, ir Kavanas tapo pirmąja mažąja Lietuvių kalbos dienų sostine, tuo pat metu įsipareigodamas pakviesti lituanistines mokyklas ir jų mokinius į visus vienijantį projektą, kuris lietuvybės banga nuvilnytų per pasaulį.
„Susirgusi gripu, gulėjau lovoje, ir staiga nušvito: lietuvių kalba niekada nemiega. Juk mūsų, lituanistinių mokyklų, yra, ko gero, visose laiko juostose – Azijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikose... Iš tos minties išsirutuliojo Pižamų dienos idėja. Ji vaikams labai patiko – gavau labai daug ir nuotraukų, ir vaizdo įrašų, visi labai geranoriškai įsitraukė į projektą“, – pasakoja Donata.
Jos iniciatyva „Lietuvių kalba nemiega niekada“ tapo šiųmečių Lietuvių kalbos dienų šūkiu ir išties banga nuvilnijo per visą pasaulį skelbdama, kad lietuvių kalba gyva – ja šnekama, dainuojama, net ir pykstamasi.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų