Tai, ką išvydo per bombardavimą apleistame ūkyje, atėmė žadą – nutaręs išgelbėti likusius gyvulius ukrainietis tapo socialinių tinklų pasididžiavimu

Kiekvienam savo. Taip būtų galima pasakyti klausantis 39 metų ukrainiečio Vasilijaus Boiko pasakojimo. Jis su broliu rūpinasi šeimininkų kariaujančioje Ukrainoje paliktais gyvūnais ir gyvuliais. Nors Vasilijaus darbas – šviesmečiais nutolęs nuo žemės ūkio, vyras jau kone du mėnesius kasdien rūpinasi nelaimėliais beglobiais. Socialiniuose tinkluose jis – Vaso Boiko (taip ir prašo jį vadinti) ir jo gerbėjų gretos sparčiai auga, mat apie skaudžius ir itin sunkius momentus vyras pasakoja su humoru, šypsena veide. „Nes kitaip jau nebeįmanoma“, – nutęsia.

Gatvėse atsidūrė ir veisliniai gyvūnai

Ir aš apie Vaso Boiko sužinojau iš socialinių tinklų, kai vienoje Lietuvos beglobių gyvūnų organizacijoje savanoriaujanti pažįstama pasidalijo Vaso filmuotais video, kuriais jis iliustruoja, kokioje situacijoje atsidūrė galybė naminių gyvūnų ir kaip jie su broliu šiems padeda.

Susisiekusi paklausiau Vaso: kas jį paskatino rūpintis benamiais gyvuliais.

„Kai Kijevą ėmė atakuoti raketomis, žmonės ėmė masiškai bėgti. Važiuodami su broliu, dirbančiu baldų įmonėje ir išvežiojančiu baldus, pamatėme, kiek daug gatvėse šunų – su antkakliais, veislinių, visokių – ir jie visi valkatavo. Kažkas paliko, kažkas gal nesuspėjo pagauti. Pamaniau, nupirksiu jiems maisto, pamaitinsiu vienur kitur sustojęs. Maitindamas juos filmavau – norėjau ir kitiems parodyti, kiek daug gatvėse vargšų beglobių“, – Boiko video pasakojimai sulaukė didžiulio susidomėjimo.

Po kiek laiko Vaso sulaukė žinios, kad netoli Bučios esančiame kaimelyje Mykhailivkoje-Rubezhivkoje šeimininkai paliko ūkį, kuriame – galybė niekieno neprižiūrimų gyvulių.

Iš 7 ožkų liko tik viena

„Tai, ką pamatėme, buvo baisu. Kritę paršiukai, nugaišusios ožkos – kiaulės jau bebaigiančios juos suėsti. Iš 7 ožkų bebuvo likusi viena, o kiek paršelių ar vištų nudvėsė ir buvo suėsta, niekas nežino. Palaidojom kritusius gyvūnus ir ėmėm rūpintis išlikusiais. O jie neturėjo net vandens. Tikra katastrofa! Suprantu, kad niekas jų nežiūrėjo, nes vyko bombardavimas, žmonės mažiausiai 10 dienų rūsiuose slėpėsi“, – pasakojo Vaso.

Vyras pasakojo, kad jam buvo skaudu matyti, kaip ištroškę gyvūnai puolė prie vandens. Pagirdė ir tris ūkyje buvusius šunis, kurių vienas visą laiką išbuvo pririštas. Šunys nemaži, pasak Vaso, du jų didžiuliai – panašūs į senbernarus.

„Ir nors po kiemą vaikščiojo mes – du visiškai svetimi žmonės, gyvūnai suprato, kad esame nepavojingi ir leidosi glostomi – jiems visiems reikėjo priežiūros ir meilės“, – nufilmuotą fermoje vaizdą Boiko parodė savo sekėjams. Sulaukė įvairių reakcijų – nuo siūlymo padėti pinigais iki patarimo parduoti gyvulius ar paleisti juos į laukus.

Tačiau Vaso norėjo išgirsti ūkio savininko planus. Sužinojo, kad sprukdamas nuo karo šeimininkas su šeima atsidūrė Ispanijoje – greičiausiai šeimoje auga trys nepilnamečiai vaikai, svarsto Vaso – tokiu būdu vyrui leidžiama kirsti sieną, jis nelieka kariauti. Per aplinkinius rastas ūkininkas žadėjo grįžti į namus po savaitės pusantros.

Taigi, iki tos dienos nieko bendro su žemės ūkiu neturėjęs Vaso ėmė kasdien važinėti į ūkį ir rūpintis apleistais gyvuliais: apie 50 kiaulių, 10 vištų, 1 ožka, 20 žasų, trimis šunimis. Ir nors Vaso labai sunku prašyti, teko priimti ir aplinkinių paramą – gausiam būriui pašaro reikia labai daug. Vieni žmonės padėjo sausu pašaru, kiti – daržovėmis, treti siuntė pinigų.

Šeimininkas grįžti nenori

Štai jau greitai bus du mėnesiai, o Kyjive gyvenantis Vaso su broliu kasdien vis dar darbuojasi ūkyje. Susisiekę su šeimininkais sužinojo, kad jie persigalvojo ir kol kas grįžti neketinantys – sako, gal po mėnesio pusantro. Vaso siūlė parduoti gyvūnus, tačiau šeimininkas nesutiko – niekas neturėsiąs tiek pinigų. Kyjivietis prašo bent šunis laikinai atiduoti žmonėms, kurie jais pasirūpintų iki šeimininkams sugrįžtant, tačiau ūkininkui svarbu, kad šie liktų ir ūkį saugotų. Vaso pyksta: šeimą saugiai palikęs ūkininkas galėtų grįžti ir pasirūpinti savo gyvuliais – negi širdies dėl paliktų neskauda!

Tačiau kad ten bebuvę – Vaso ūkio be priežiūros nepaliks.

„Tie gyvūnai man jau kaip savi, negaliu aš jų numesti. Juk be manęs ir mano brolio niekas jiems net vandens neįpils. O čia dar ne tik maisto, bet ir veterinaro prireikė – vienas šuo švokščiančiai kvėpuoja. Suradome ir atsivežėme specialistą, apžiūrėjo, sako, lyg ir nieko baisaus, bet kasdien reikia leisti vaistus“, – sako vyras, turėjęs išmokti ir tai daryti.

Vaso su broliu kasdien vien iki šio ūkio ir atgal važiuoja 100 kilometrų. Tiltai sugriauti, aplinkiniais keliais važiuojant baiminamasi minų, tačiau nevažiuoti, sako, negali.

„Ir vis tik, žinote, kad ir kaip tai liūdnai ar sunkiai beatrodytų, aš nuo viso to kaifuoju. Bedirbdamas ten pafilmuoju, naujienomis su sekėjais pasidalinu, o šiems rūpi to ūkio istorija. Kasdien sulaukiu padėkos ir palaikymo žinučių iš visiškai nepažįstamų žmonių – tai mane labai motyvuoja“, – dalijasi Vaso, vildamasis, kad gal jo pavyzdys ir kitus užkrės pasirūpinti be globos likusiais keturkojais.

Viena ūkyje, kurį prižiūri Boiko, gyvenanti katė laukiasi, ir, kaip patikino veterinaras, netrukus gimdys. Vaso žada sekėjus informuoti, kai gims kačiukai, ir, žinoma, juos parodyti.

Benamiai gyvūnai vaikšto bandomis

Broliai Boiko rūpinasi ne tik apleistos fermos gyvuliais. Važiuodami iki ūkio ar sukinėdamiesi po apylinkes jie visur aptinka valkataujančius gyvūnus. Sustoja, paduoda maisto, jei leidžia, šunis ar kates paglosto, siekia jiems bent kiek švelnumo ir meilės suteikti.

„Labai daug benamių šunų ir kačių. Hostomelis, Bučia, Borodyanka – kas 100 metrų išvysi benamius šunis ar kates. Bandomis po penkis septynis. Ir visi sulysę, persigandę, bijo net prisiartinti. Žinoma, tai normalu, kai aplink vyksta karas, aidi sprogimai“, – sako Vaso. Pakelėse sutiktus gyvūnus Vaso taip pat filmuoja.

Pasiteiravus, kaip pavykta apie liūdnus ir skaudžius dalykus pasakoti su humoru ir šypsena, ukrainietis atsako: „O kitaip ir neišeina. Taip, visa tai skausminga, bėdos ištikti žmonės paliko namus, verslus, mylimus augintinius. O aš mėgstu gyvūnus, esu auginęs ne vieną. Ypač myliu šunis. Visi gyvūnai nori meilės ir švelnumo, ir kai man pavyksta jiems tai suteikti, aš laimingas. Iš prigimties esu smagus žmogus, ne piktas.O pasidalindamas smagiais vaizdais ir kitus palinksminu. Žmonės rašo, kad mano filmuotus video rodo vaikams – lyg filmukus prieš miegą, – nusijuokia Vaso, – ir prašo jų vis daugiau.“

Restoranas turės dar palaukti

Pasiteiravus, kokia yra tikroji Vasilijaus profesija, ukrainietis nusijuokęs atsako: kuo tik jis nebuvęs. Gamino baldus, šoko balete, dirbo garsaus ukrainiečio, pasivadinusio Verka Serduchka, grupėje, vėliau sukūrė savo baleto grupę ir ilgus metus gastroliavo užsienyje. O kai pavargęs nuo koncertų grįžo į Kyjivą, atidarė savo barą. Tris metus dirbo be išeiginių, net maistą gaminti išmoko, dalyvavo TV projektuose. Pasibaigus nuomos sutarčiai barą pardavė ir nusipirkęs patalpas ėmėsi remonto – ketino atidaryti barą-restoraną, tačiau čia planus sugriovė karas.

„Įdomus mano gyvenimas. O štai vakar nutariau išmokti tatuiruotes daryti. Pradėjau nuo savęs ir nufilmavau, kaip man sekėsi. Draugai juokaudami klausia, ko dar imsiuosi. Aš daug ko nemoku, tačiau gyvenimas priverčia, o kai bandai, tai ir pavyksta“, – pasakoja.

Vaso atviras: iki karo visos jo pastangos buvo skirtos restorano įrengimui, dabar – gyvūnams. Kyjive vis dar gaudžia sirenos, tad nežinia, kas dar gali nutikti, sako pašnekovas, šiuo metu remonto darbus sustabdęs.

Kopūstai žąsims – per brangu

„Dabar visi prioritetai – gyvūnams ir gyvuliams. Į ūkį važiuojame kasdien ir ten praleidžiame po 3-4 valandas. Reikia ne tik maistą išdalinti, bet ir vandens prinešti, vaistus šuniui suleisti. Maknojame po tą purvą ir vis tik sunkiausias ten ne fizinis darbas, o psichologinis krūvis – labai gaila gyvulių“, – atsidūsta.

Kokios pagalbos reikia broliams Boiko? „Baigiasi kiaulių pašaras – sausi kukurūzai ir avižos. Žąsims pirkau kopūstus, tačiau jie brangūs. Ūkio teritorijoje – vien purvas, nėra jokios žolės ir aš nežinau, iš kur joms paimti žalėsių. Tad jei būtų galimybė perduoti gyvūnams tinkamo maisto, būtume labai dėkingi“, – sako.

Pagalbos Vaso reikia ne tik pašaru. Reikalingi ir medikamentai gyvūnus gydyti. „Veterinaras, su kuriuo bendravau, sakė, kad apylinkėse visiems jiems jau baigiasi medikamentų atsargos, o naujų paimt nėra iš kur. Sako, kad maždaug 90 proc. žmonėms skiriamų vaistų tinka ir jų augintiniams. Pasidalijau veterinaro pagalbos prašymu socialiniuose tinkluose, tad sulaukėme vaistų iš vienos ukrainietės. Atsiliepė ir žmonės iš Lietuvos, jau renka pagalbą“, – informuoja.

Skubiai ieško drono

Beglobių gyvūnų organizacijoje „Puma“ savanoriaujanti panevėžietė Rita Skavičienė, sužinojusi apie Boiko rūpesčius, pakvietė draugus ir pažįstamus prisidėti prie pagalbos ukrainiečiams, kurie rūpinasi šeimininkų paliktais augintiniais. Medicininės priemonės, tvarsčiai, švirkštai ir pan., kurių labai reikia gydant gyvūnus, ir kurie jau tapo deficitiniais Ukrainoje.

„Surinkome nemažą paramą, tačiau mums dar trūksta lašinių sistemų. Ieškojome vaistinėse Panevėžyje, tačiau išgirdome, kad net sandėliuose nėra. Tad jei kas nors turėtų ir galėtų paaukoti, labai lauktume. Planuojama, kad siunta išjudės penktadienio rytą – kartu su vieno Panevėžio verslininko organizuojama parama Ukrainos kariuomenei į Donbasą. Pakeliui sieks Kyjivą ir perduos mūsų daiktus Vasilijui“, – norintieji prisidėti lašinėmis sistemomis kviečiami kreiptis tiesiai į Ritą.

Gyvūnų mylėtojai pervedė ir pinigų į V. Boiko sąskaitą ir tikina, kad tokių pavedimų dar bus ne vienas – maisto gyvuliams ir benamiams gyvūnams reikia labai daug. Jei norite padėti ukrainiečiui Boiko, rekomenduojama susisiekti su juo per socialinius tinklus.

„Karo metu pagalba itin reikalinga žmonėms – maistu, vaistais, tačiau negalime pamiršti ir mažųjų brolių – o kas jais pasirūpins? Ukrainoje be globos likusiems gyvūnams padedantieji sako, kad maisto trūksta tonomis – tiek daug gyvūnų liko be šeimininkų. Maistas gabenamas į gyvūnų globos įstaigas, paliekamas tiek valkataujantiems gyvūnams, tiek visus kaimo katinus šeriančioms močiutėms“, – pasakoja Rita.

Naudodamasi proga R. Skavičienė turėjo dar vieną prašymą – galbūt kas nors gali paaukti droną Ukrainos kariuomenei – to dar trūksta siuntinyje, penktadienį keliausiančiame į Donbasą.