Leisti vaiką į valstybinę ar į privačią mokyklą? Tai klausimas, kamuojantis vis daugiau tėvų. Kokie yra abiejų mokyklų pliusai ir minusai? Į kokius kriterijus atsižvelgia tėvai rinkdamiesi mokymosi įstaigą? Kodėl kai kurie iš jų pradeda svarstyti apie privačias mokyklas? Su kokiais sunkumais mokykloje susiduria specialiųjų poreikių turintys vaikai bei jų tėvai? Ir kas turi prisiimti atsakomybę, kad mokyklos bendruomenės nariai jaustųsi gerai?

Apie tai laidoje „Ateities karta“ diskutuoja trys mamos – Veronika Montvydienė, Jurgita Pocienė ir psichoterapeutė Daiva Jasiulaitienė.

Montvydienė: privati mokykla lūkesčius pateisina 100 proc.

V. Montvydienės dukra eina į privačią mokymosi įstaigą, idėja vaiką leisti į valstybinę mokyklą šeimoje greitai atkrito. Kaip teigia dviejų vaikų mama, valstybinei mokyklai tu negali atrasti kažkokių kriterijų.

„Valstybinė mokykla yra valstybinė mokykla, tai yra senas labai didelis mechanizmas. Tu tikrai neturi jokių galimybių ateiti ir pasiklausti jų, kokia yra mokyklos idėja ir pan. Aš nelabai įsivaizduoju, kad tai būtų įmanoma. Ten yra paprasta – nepatinka, nevesk vaiko“, – sako moteris.

Veronika Montvydienė
Veronika Montvydienė
© DELFI / Laimonas Jankauskas

Ji įvardija pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos rinkosi privačią mokyklą.

„Rinkomės pagal mokyklos idėją, kiek ji jau gyvuoja, taip pat pagal žmonių, kurie ten arba kitose mokyklose dirba, atsiliepimus. Labai svarbu, kad tai būtų ne verslas ir ne tik geras marketingas, kas labai greitai pasimato, taip pat, kad nebūtų didelės kolektyvo rotacijos. Susidėlioji pagrindinius taškus ir tikrai yra labai didelė tikimybė, kad pataikysi“, – patirtimi dalijasi dviejų vaikų mama.

„Vaikas, kuris tau nesumeluos, keliasi ryte ir nori eiti į mokyklą, tu jį pasiimi iš ten ir jis yra laimingas, myli mokytojus, klasiokus, pačią atmosferą“. Veronika Montvydienė

Ji patikina, kad rinkdama mokymosi įstaigą dukrai dėmesį kreipė ir į jos akademinį lygį. Moteris sako, kad mitas yra tai, kad privačiose mokyklose akademinis lygis yra žemesnis: „Taip nėra, akademinis lygis yra aukštesnis už valstybinių mokyklų“.

V. Montvydienė taip pat prabrėžia, kad mokykla, kurią lanko jos dukra, lūkesčius pateisina 100 proc., o paklausta, ar joje nėra kažkokių blogų dalykų, užtikrintai atsako: „ne“.

„Mano vaikas labai džiaugiasi eidamas į mokyklą, ryte keliasi su šypsena. Gal ir kvailai skamba tas „ne“, bet vaikas, kuris tau nesumeluos, keliasi ryte ir nori eiti į mokyklą, tu jį pasiimi iš ten ir jis yra laimingas, jis myli mokytojus, klasiokus, pačią atmosferą“, – įvardija ji.

Laidos „Ateities karta“ vedėjas Juozas Gaižauskas sako, kad kartais susidaro toks įspūdis, jog yra vaikų, kuriems ne taip svarbu, kurioje mokykloje jie mokosi. Anot jo, tokie vaikai gali eiti į pačią blogiausią mokyklą ir išaugti nuostabiais talentingais žmonėmis. Jis įsitikinęs, kad ne tik mokykla viską nulemia, bet ir tėvai, pats vaikas, aplinka – yra daugybė veiksnių.

„Man svarbu, jeigu kažkas nepavyks, pažiūrėti sau į akis ir pasakyti, kad aš padariau viską, kad jam padėčiau, o kaip išėjo, taip“. Veronika Montvydienė

„Tik noriu pasakyti, kad turbūt yra tam tikra dalis žmonių, kuriems tarsi nesvarbu, – sako jis ir pabrėžia, – tačiau yra jautrių nuostabių asmenybių, kurioms – atvirkščiai – reikia ypatingo požiūrio, matymo, auginimo, kad jos galėtų atsiskleisti“.

V. Motvydienė pasidalija ir savo įžvalgomis šiuo klausimu. „Galiu pasakyti, kad tu niekada nežinai, koks yra tavo vaikas, kiek jis yra stiprus ir kiek jam bus svarbu. Man svarbu, jeigu kažkas nepavyks, pažiūrėti sau į akis ir pasakyti, kad aš padariau viską, kad jam padėčiau, o kaip išėjo, taip. Ši motyvacija gal yra svarbiausia“, – sako ji.

Jurgitos vaikai sako susilaužys ranką, kad tik nereikėtų eiti į mokyklą

Šešių vaikų mama Jurgita Pocienė pasakoja, kad tuo metu, kai leido pirmąją dukrą į mokyklą, nebuvo net svarstymų apie privačias mokyklas. Anot jos, tai paprasčiausiai buvo per brangu. Šiuo metu keturi moters vaikai yra mokyklinio amžiaus, tačiau kalbėdama apie likusius du, ji jau galvoja ir apie privačią mokyklą.

Jurgita Pocienė
Jurgita Pocienė
© DELFI / Laimonas Jankauskas

„Mano dukra jau yra vienuoliktokė, mums tuo metu, kai ji pradėjo eiti į mokyklą, tikrai atrodė, kad leisti vaiką į privačią mokymosi įstaigą yra prabanga ir mes negalime sau to leisti. Tačiau dabar, matydama visą situaciją ir pati truputėlį būdama toje švietimo „košėje“ (studijuoju su tuo susijusį dalyką), aš labai svarstau, kad mano mažieji turbūt keliaus į privačią mokyklą. Todėl kad aš nenoriu, jog mano vaikai vakarais ateitų verkdami ir sakytų: mama, aš nenoriu rytoj eiti į mokyklą, aš susilaužysiu ranką, kad tik nereikėtų ten eiti. Iki tokio lygio“, – teigia J. Pocienė.

„Mokiniai yra nematomi, matomi tik asmenys, kurie turės laikyti egzaminus. Egzaminas yra pats svarbiausiais dalykas“. Jurgita Pocienė

Moteris sako, kad prie tokios jos vaikų savijautos prisideda klasės atmosfera, santykis tarp mokytojų ir mokinių, taip pat tai, kad mokytojas nemato mokinio problemos, nemato mokinio, koncentruojasi tik į egzaminus.

„Jis mato masę vaikų, kuriems su šaukštu reikia pridėti žinių į smegenis. Todėl, kad ten yra masė. Realiai, valstybinėse mokyklose aš pastebiu, kad mokiniai yra nematomi, matomi tik asmenys, kurie turės laikyti egzaminus. Egzaminas yra pats svarbiausiais dalykas“, – įsitikinusi ji.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
© DELFI / Kiril Čachovskij

Mokytojai, anot Jurgitos, neturi laiko

Viena iš J. Pocienės dukrų turi disleksiją. Moteris sako matanti, kad vaikai su specialiaisiais poreikiais yra tiesiog apvagiami, todėl kad negauna teisės į kokybišką išsilavinimą.

„Vaikai su specialiaisiais poreikiais, ar tai būtų disleksija, ar disgrafija, o galbūt lengvi autizmo spektro sutrikimai, kada dar einama į bendrojo lavinimo mokyklą, iš principo reikalauja, kad juos pastebėtų ir pamatytų. Nes jeigu jų nepastebės ir nepamatys, greičiausiai jie bus nurašyti, atsidurs viso mokymo paraštėse, net ir tokio, kuriame žinias į galvas kaip košę dedame, jie ir šito negaus“, – įsitikinusi šešių vaikų mama.

Moteris pabrėžia, kad vaikams su specialiaisiais poreikiais mokyklose turi būti suteikiamas specialus ugdymas. Anot jos, kiekviena mokykla turi vaiko gerovės komisiją, ji savo ruožtu privalo suteikti visą paketą paslaugų, kurios numatytos rekomendacijose, kai vaikas jau ateina su specialistų išvadomis apie savo sutrikimus.

„Ir va toliau labai įdomus dalykas. Tos visos išvados atkeliauja į vaiko gerovės komisiją ir dažniausiai nusėda stalčiuose“, – teigia J. Pocienė.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

Moteris sako, kad du kartus – šiais metais ir pernai – pati savo iniciatyva kartu su vaiko gerovės komisija organizavo visų savo dukros mokytojų susirinkimą.

„Į susirinkimą atėjo pusė mokytojų. Nedalyvavo pagrindiniai – lietuvių kalbos, anglų kalbos, matematikos, bet užtai atėjo kūno kultūros mokytoja. Tokie dalykai, iš tiesų, užmuša. Aš jiems visiems pravedžiau paskaitą apie disleksiją – ką reikia pamatyti, į ką reikia atkreipti dėmesį, ko neklausti tų vaikų, kas galima, kas negalima“, – patirtimi dalijasi J. Pocienė.

Ji įsitikinusi, kad taip yra todėl, kad mokytojai neturi laiko. „Ta mokykla, kurią lanko mano vaikas turi specialiąją pedagogę ir logopedę viename asmenyje. Mokykla yra tūkstantinė. Iš tiesų, kiekvienoje klasėje yra mažiausiai vienas vaikas su specialiais poreikiais. Tai ką gi man pasako ta specialioji pedagogė? Ji pasako, kad gali dirbti tik su pradinukais“, – sako moteris.

Išsilavinęs žmogus – pirmiausia yra sąmoningas, emociškai brandus

Trijų vaikų mama, psichoterapeutė Daiva Jasiulaitienė įsitikinusi, kad mokykloje labai svarbu galvoti apie santykį ir žmogų.

„Mokykla turi padėti žmogui bręsti, augti, ne tik pridėti į jį žinių ir išleisti į gyvenimą, nelabai besiorientuojantį, kaip jame būti“. Daiva Jasiulaitienė

„Ar tai būtų valstybinė, ar privati mokykla, vis tiek mokykla yra – žmonės. Labai svarbu yra pačios mokyklos vertybės, idėja, kad tai nebūtų tik verslas. Jeigu ateina mokytojai, kurie patiki ta idėja ar tomis vertybėmis, kurios yra svarbios tiek tėvams, tiek pačiai mokyklai kaip organizacijai, tuomet vyksta darbas. Tai nereiškia, kad viskas vyksta savaime. Dėl didžiulių asmeninių pastangų yra kuriamas santykis“, – įžvalgomis dalijasi D. Jasiulaitienė.

Daiva Jasiulaitienė
Daiva Jasiulaitienė
© DELFI / Laimonas Jankauskas

Ji mano, kad viena iš problemų yra ta, kad bendrai visuomenė praranda ar prarado jautrumą kito žmogaus skausmui. „Kita vertus, ji prarado tikėjimą ir savo potencialu, kad aš galiu kaip mokytojas įsigalinti ir įgalinti vaiką, kuris ateina į mokyklą ne tik žinių. Jeigu manome, kad išsilavinęs žmogus yra kažkoks tai žinių bagažas, tai tikrai ne. Išsilavinęs žmogus, mano akimis, pirmiausia yra sąmoningas žmogus, kuris yra emociškai brandus. Taigi, mokykla turi padėti žmogui bręsti, augti, ne tik pridėti į jį žinių ir išleisti į gyvenimą, nelabai besiorientuojantį, kaip jame būti“, – įvardija psichoterapeutė.

Kalbėdama apie mokyklas, ji išskiria žodį bendruomenė. „Aš manau, kad iš esmės kažką tvaraus sukurti mes galime tik bendruomenėje. O bendruomenėje yra visaip. Yra labai gabių vaikų, yra pažeidžiamų vaikų. Bendruomenėje – taip kaip šeimoje: vienas vaikas gimsta vienoks, kitas – kitoks, būna visaip. Bendruomenė yra apie tai, o vertybės kažkaip kyla iš jautrumo, žmogiškumo, klausimo, ką reiškia būti žmogumi“, – sako trijų vaikų mama.

Mokykloje kiekvienas turi prisiimti atsakomybę

D. Jasiulaitienė įsitikinusi, kad tikslas, jog visi vaikai mokykloje jaustųsi gerai. O jeigu taip nėra, reikia klausti, kodėl. Ji taip pat pabrėžia, kad reikėtų atskirai žiūrėti į kiekvieną individualią situaciją. „Mes čia diskutuodami užčiuopiame labai daug sluoksnių, tačiau taip apibendrintai ir vienareikšmiškai negalime kalbėti“, – teigia ji.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
© Shutterstock

Psichoterapeutė akcentuoja, kad nederėtų nuvertinti absoliučiai visų valstybinių mokyklų ir sakyti, kad ten nėra gerų mokytojų.

„Tikrai, manau, kad yra. Tikrai yra asmenybių, kurios gali pastebėti, matyti, kurti santykį, patys degti aistra, tuo dalyku, kurį dėsto ir kurį myli. Iš esmės, vėl grįžtame prie to, kad į bendruomenę turi įsitraukti visi. Nėra taip, kad, atėjo vaikas ir mokykla turi padaryti stebuklą. Vaikas ateina iš namų, jis ateina iš aplinkos, jis ateina jau su kažkokia nuotaika, galbūt su kažkokiu skausmu ar džiaugsmu. Labai svarbu, kad tam viskam būtų vietos. Ir kai viskam yra vietos, o tam, aišku, reikia dėmesingų mokytojo akių, dėmesingų draugų akių, einame į tą vertybinį lygmenį“, – mintimis dalijasi ji.

D. Jasiulaitienė įsitikinusi, kad mokykloje kiekvienas turi prisiimti atsakomybę, o santykis ir ryšys gali būti kuriamas tik bendruomenėje.

„Kai mes kalbame apie mokyklą, visame tame yra kiekvieno asmeninė atsakomybė ir kiekvieno asmeninis išgyvenimas, ką man reiškia čia būti, ką man reiškia būti mokytoju, ką man reiškia būti spec. pedagogu, ką man reiškia būti mama. Ir jeigu tikrai labai skauda, svarbu kalbėti apie tai, neužsidaryti, kelti, eiti ir mamoms įsijungti. Vėlgi grįžtam prie bendruomenės, kad iš esmės mes galime sveikti ir gebėti mokytis kurti ryšį bendruomenėje“, – įsitikinusi ji.

www.DELFI.lt