XXI amžius kiekvieną mūsų uždaro į tylų ir vienišą gyvenimą virtualioje erdvėje. Galime kaltinti pačią epochą, greitą gyvenimo tempą ar karantiną, tačiau aišku viena – anksčiau lietuvių kasdienybė buvo daug pilnesnė džiaugsmo, draugų susibūrimų ir savitarpio pagalbos. Laidoje „Ateities karta“ Lietuvos istorikai kviečia prisiminti užmirštas mūsų tautos vertybes ir skatina atsikratyti vienišiaus gyvenimo būdo.

Vienas lauke ne karys

„Šventasis Raštas, kuriame randame visas mums, krikščionims, pačias svarbiausias tiesas, sako: „Negera žmogui būti vienam“. Ta patirtis, tiek mūsų tautos, tiek asmeninės patirtys, gali paliudyti, kad kai mes izoliuojamės vieni nuo kitų ir tolstame vieni nuo kitų, kai konkuruojame vieni su kitais – ne į gerą“, – sako kunigas, bendruomenės „Aš esu“ vadovas Kęstutis Dvareckas.

Kunigas atkreipia dėmesį, kad anksčiau lietuviai augdavo didesnėse šeimose ar giminėse, kuriose žmonės vienas be kito nebūtų išgyvenę tiek dvasiškai, tiek fiziškai, „o dabar mes galime po vieną, izoliavęsi, per ekranus, po kaukėmis (medicininėmis ar šiaip kokiomis rolėmis) pasislėpę visai gyventi ir labai kaukti iš vienišumo, net jeigu esame socialiai aktyvūs ir sulaukiame daug „laikų“ ar aplodismentų.“

Kęstutis Dvareckas
Kęstutis Dvareckas
© DELFI / Andrius Ufartas

Žmogus be kito žmogaus išgyventi nebūtų galėjęs, tarkime, tarpukario laikais. Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Artūras Svarauskas pastebi, kad lietuviai tuomet buvo ypač priklausomi nuo kaimynų ir aplinkinių valsčių kaimų gyventojų. Pasak istoriko, vienas žmogus dirbti negalėjo, nes visas darbas buvo rankinis, nebuvo jokių technologijų: „Visko vienas negalėjai padaryti, todėl reikėjo kooperuotis.“

Tarpukario Lietuvoje didesnė bendruomeniškumo pajauta egzistavo, visų pirma, dėl to, kad kitokia buvo to meto visuomenės sankloda, akcentuoja dr. A. Svarauskas. XX a. žmonės gyveno nepalyginamai sunkiau nei dabar, o „kai gyvenimas yra sunkus, vienas individas pasiekti asmeninio ar bendro gerbūvio (...) negali.“

Anot istoriko, XIX–XX a. iš baudžiavos išsilaisvinę ir savo valstybę įkūrę lietuviai didelį džiaugsmą išreiškė burdamiesi į įvairias organizacijas ir draugijas. „Atskiras individas buvo net laikomas šiek tiek keistuoliu – kaip tu nepriklausai valsčiaus ar miestelio bendruomenei, ar katalikiškai, ar tautiškai organizacijai?“, – pasakoja dr. A. Svarauskas.

Jeigu ne tas idealizmas, jeigu ne bendruomeniškas gyvenimas ir supratimas, kad viską galima atlikti tik kartu, tik vieningai dirbant, tai turbūt ir tos nepriklausomos Lietuvos nebūtų atsiradę. Ingrida Jakubavičienė

Atstumas draugystei – ne problema

Tarpukario laikais neegzistavo komunikaciją, rodos, palengvinti turinčios priemonės kaip elektroniniai laiškai ar SMS žinutės, tačiau žmonėms bendrauti tai nekliudė. „Komunikavimas buvo be telefonų, bet jis buvo ganėtinai sklandus ir aiškus“, – sako dr. A. Svarauskas.

Sklandų tarpusavio bendravimą lėmė ir tai, kad lietuvių gyvenimo būdas turėjo aiškias pagal sezoniškumą, savaitės dienas ar paros laiką sudėliotas taisykles, pastebi istorikas: „Pavyzdžiui, sekmadienį, po darbų, visi eina iki miestelio bažnyčios, paskui į turgų, vyrai – į karčiamą. Buvo sudėliotas aiškus gyvenimo būdas.“

Artūras Svarauskas
Artūras Svarauskas
© DELFI / Andrius Ufartas

„Rudens ir žiemos vakarais buvo aptariami ne tik asmeniniai, ūkio reikalai, bet ir politika, visuomeninis gyvenimas, ateities perspektyvos svarstomos“, – pasakoja istorikas. Anot jo, socializacija vykdavo nuolatos, o gyventojus vieną nuo kito skyręs nemažas atstumas nebuvo problema – lietuviai buvo įpratę daug vaikščioti.

Turbūt sunku net pagalvoti, ar krizės atveju šiandien valdininkai sutiktų, kad štai, tris mėnesius dirbkime Lietuvai nemokamai. Ingrida Jakubavičienė

Dėl bendro tikslo dirbo už dyką

Bendruomeniškumas būtinas ne tik mūsų kasdieniniame asmeniniame gyvenime, bet ir sėkmingai svarbiausių visuomeninių bei valstybinių procesų eigai. Be kita ko, būtent bendruomeniškumas buvo prielaida įsikurti mūsų valstybei, pabrėžia istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė: „Jeigu ne tas idealizmas, jeigu ne bendruomeniškas gyvenimas ir supratimas, kad viską galima atlikti tik kartu, tik vieningai dirbant, tai turbūt ir tos nepriklausomos Lietuvos nebūtų atsiradę.“

I. Jakubavičienė tvirtina, kad jei ne žmonių susitelkimas dar iki Vasario 16-osios, dabar nepriklausomoje Lietuvoje galimai negyventume: „Viskas galėjo baigtis vien tik Nepriklausomybės aktu. Juk ne dokumentas yra valstybė. Valstybė yra tada, kai ją kuria piliečiai.“

Pasak istorikės, aplink Lietuvos Tarybos pirmininką Antaną Smetoną susitelkusi lietuvių bendruomenė brandino pagrindines idėjas, kaip turi atrodyti moderni valstybė. Būtent kryptingas bendruomenės darbas, išreikštas diskusijomis ir netgi konfliktais, atvedė mus į nepriklausomą Lietuvą, sako I. Jakubavičienė: „Susitelkimas yra būtinas – kito kelio nėra.“

Ingrida Jakubavičienė
Ingrida Jakubavičienė
© A.Aleksandravičiaus nuotr.

Taip pat istorikė pastebi, kad ankstesniais laikais žmonės būdavo bendruomeniškesni nei dabar. Jos teigimu, 1928 m. vykusi Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio šventė buvo itin džiaugsminga – prezidentas kiekvieną miestą ir miestelį kvietė paminėti šventiškus metus, vyko daug renginių, gyventojai tryško džiaugsmu. Tuo tarpu šiais laikais matome kitokį vaizdą: „Mes neseniai šventėme šitos Lietuvos trisdešimtmetį ir tikrai nebuvo tiek daug renginių ir tokios emocijos, kokia buvo 1928 m.“

Šventasis Raštas sako: „Negera žmogui būti vienam“. Kun. Kęstutis Dvareckas

I. Jakubavičienė primena, kad besikuriant pagrindinėms Lietuvos valstybės institucijoms žmonės iki pusės metų valstybės labui dirbo negaudami jokio atlyginimo: „Turbūt sunku net pagalvoti, ar krizės atveju šiandien valdininkai sutiktų, kad štai, tris mėnesius dirbkime Lietuvai nemokamai.“

„Turbūt to jau nebepakartosime, bet būtent tie žmonės, kurie pradėjo kurti Lietuvą (...), iki pusės metų gyveno iš savo santaupų ir tikrai nemitingavo ir nestreikavo, neklausinėjo, kada išmokėsite atlyginimus. Jie tiesiog dirbo, nes to reikalavo tos sąlygos. Čia turbūt irgi bendruomeniškumas, kai tu supranti, kad visų bendros pastangos yra nukreiptos didesniam tikslui“, – sako istorikė.