Nors psichoterapeutė pati kol kas tiesiogiai su pabėgėliais iš Ukrainos nedirba, tačiau daug bendrauja su ukrainiečiais psichoterapeutais iš Kijivo, Charkivo, taip pat susiduria su psichologais ir psichoterapeutais, atvykusiais gyventi į Lietuvą.
Specialistė LNK sakė, kad šis darbas yra visiškai kitoks nei darė ligi šiol: „Nors pati esu psichoterapeutė, bet karo laikais labiau yra reikalingas krizinis ir psichologinis konsultavimas, psichoterapija bus reikalinga jau po karo. Šiuo metu svarbiausia yra padėti žmonėms atsistatyti, geriau jaustis, atstatyti savo psichologinę ir fizinę būsenas. Tik karui pasibaigus bus galima kalbėti, kas čia buvo ir kaip su tuo gyventi“.
Paprašyta daugiau papasakoti apie Ukrainos specialistus ir kaip jie gali padėti aktyviai karo veiksmuose dalyvaujantiems žmonėms, nuolat matantiems, kaip ant namų krenta bombos ir kitus žiaurius vaizdus, B. Kaleckaitė buvo atvira: „Kartais norisi kolegoms sakyti, kad jie su tuo geriau tvarkosi būdami ten, nei aš būdama Lietuvoje. Kai jie dirba Ukrainoje, yra labiau mobilizuoti, yra toje būsenoje, kuri sako, kad reikia išgyventi. Jie dirba su kareiviais, su šeimomis, suaugusiaisiais ir vaikais. Tai jų pagrindinis tikslas yra padėti išgyventi, išbūti, atsigauti po bombardavimo, nes yra tam tikros technikos: pakvėpuoti, atsigerti, pavalgyti. Visi šie dalykai juk yra patys svarbiausi. Taigi, jų darbo specifika tikrai yra visiškai kitokia nei tų, kurie jau yra išvykę į Lietuvą ar kitas šalis. Ten specialistų darbas jau yra daugiau terapinis, nors pačioje pradžioje jiems irgi reikia palaikymo, po to jau žiūrima, kaip žmogus tvarkosi“.
Psichoterapeutės teigimu, norint dirbti karo zonoje psichologu, reikia specialaus pasiruošimo: „Tie, kurie yra pabaigę psichologines ar psichoterapines studijas, turi išklausyti specialų kursą, kas su mumis vyksta fiziologiškai, kaip atstatyti pagrindines mūsų būsenas, kaip grąžinti žmogų į gyvenimą. Nes tarkime, kaip kolegė iš Charkivo, kuri dažnai patenka į bombardavimą, pastebėjo, kad po bombardavimo žmonės dažnai dreba, juos apima nevaldomas tremoras, drebulys. Ji teigia, kad kaip tik reikia leisti žmogui išsidrebėti, nes tokiu būdau galima atsikratyti įtampos. Tokias ir panašias smulkmenas reikia žinoti, ir šiaip tai yra naudingi dalykai žinoti ne tik karo akivaizdoje, tai gali būti ir cunamis, avarijos, katastrofos. Karo psichologai ir yra tie žmonės, kurie yra apmokyti, kaip suteikti būtent tą pirmąją emocinę pagalbą“.
Ne paslaptis, kad nemažai emocijų patiria ir žmonės Lietuvoje, stebintys karo baisumus per televiziją, socialiniuose tinkluose.
„Jausmų ir emocijų paletė yra didžiulė. Jeigu anksčiau buvo šokas, pyktis, neviltis, tai dabar, ypatingai po Bučos įvykių, daugelis išgyvena ne tai kad pyktį, bet jau neapykantą, kyla daugybė klausimų. Emocijų yra įvairiausių. Išvykę ukrainiečiai irgi nesijaučia gerai. Jie dažnai išgyvena kaltės, gėdos jausmą, kad va, aš gyvenu Lietuvoje, turiu šiltą pastogę, o kaimynai ar giminaičiai liko bombarduojamose vietose“, – LNK sakė B. Kaleckaitė.
Deja, yra žmonių, žiūrinčių ir sekančių tik tai, ką transliuoja Kremlius, kurie teigia, kad visa informacija iš Bučos yra melagiena, netikra. Kaip su jais bendrauti?
„Tai yra vienas sunkiausių klausimų. Reikėtų žiūrėti, kiek žmogus yra paveiktas propagandos. Žiūrint iš psichologinės pusės, man propagandos paveiktas žmogus yra panašus į sektantą. Jų smegenys tikrai yra labai stipriai praplautos ir jiems, tarkime, bandant įrodyti faktais, kad taip nėra, jie dažniausiai nepatikės. Tai yra ilgas darbas, ne visada sėkmingas. Geriausia apie tai kalbėti iš to žmogaus pozicijos: o kaip tai atsiliepia tavo ateičiai? O ką tu darysi, jei negalėsi išvykti niekur iš Rusijos? O kaip tai padės tavo vaikams? Reikia kalbėti grynai iš jo pozicijos, kaip jis mato pasaulį, nes, tarkime, mūsų liudijimai iš Lietuvos ar karo nuotraukų nusiuntimas, teigiant, kad tai yra netiesa, jo dažniausiai neįtikins“, – LNK pasakojo psichoterapeutė.
Visą LNK reportažą žiūrėkite čia:
