Smalsumas dingsta, kai vienas suolas taikomas visiems
Švietimo ekspertė, edukologė, Seimo narė Vilija Targamadzė įsitikinusi, kad visų pirma turime susitarti, kas yra išsilavinęs žmogus. Anot jos, tai tas, kuris moka priimti sprendimus, žinias paversti į žinojimą –būtent jas transformuoti į praktinę veiklą ir kt. Ji taip pat įvardija vieną iš svarbiausių ugdymo problemų.
„Praktiškai mes skęstame žinių pakrovime – atrodo, atidarai mokinio galvą ir pridedi daug žinių, savarankiai galvoti nemokame, reiškia, turime pereiti iš reprodukcinio lygmens – kai paimi ir atkartoji. Tai yra pats svarbiausias dalykas. Kai dirbau profesore, su studentais didžiausia bėda buvo ta, kad jie negali galvoti savarankiai, gal net bijo“, – teigia ji.
Į klausimą, kodėl smalsų pasauliui, viskuo besidomintį vaiką, atėjusį į mokyklą, sistema, kuri turėtų jį ugdyti ir jam padėti, tiesiog paverčia žinių saugykla, o ne kritiškai mąstančiu žmogumi, V. Targamadzė atsako lakoniškai. Anot jos, taip įvyksta todėl, kad nežadinamas mokinio smalsumas. Švietimo ekspertė įsitikinusi, kad mokymo procesą reikia organizuoti kitaip.
„Šiandien nuolat kalbama, kiek vaikų klasėje turi būti, apie reorganizavimą, kad 2022–2023 m. gimnazijos klasėje turėtų būti 21 vaikas, vėliau 31 ir taip toliau. Tad aš visą laiką klausiu, kodėl mes nekuriame kitokios mokyklos? Kodėl kalbame tik apie tai? Iki tų metų jau yra pasiūlyti net keturi modeliai. Vienas iš jų – išplėsti bendrojo ugdymo mokyklos sampratą, daugiau eiti į bendruomenes, taikyti daugiau technologijų ir svarbiausia akcentuoti personalizuotą ugdymą, nes kiekvienas yra asmenybė ir reikia padėti tai asmenybei ugdytis. Smalsumas ir dingsta, jeigu vieną suolą taikai visiems“, – įžvalgomis dalijasi edukologė.
Ji įsitikinusi, kad svarbu nepamiršti, iš kur mes atėjome, nes, anot jos, labai gaju yra unifikacija. „Mes matome žmogų, koks jis turėtų būti – sugalvojame, kad toks arba toks ir tuomet visus klonuojame pagal vieną. Taip neturėtų būti. Jeigu personalizuojame, reikia padėti jam augti, nes ugdymas tai ugdyti, auginti daigą. Tai visiškai skirtingos prieigos“, – sako švietimo ekspertė.
Jeigu daug dirbi, tikiesi, kad atlygis bus atitinkamas
Dažnai įvardijama problema – per žemi mokytojų atlyginimai. Užupio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Alius Avčininkas teigia nežinantis, ar iš esmės egzistuoja tokia profesija, kurioje vyksta lygiava (lygaus mokėjimo už darbą sistema – aut. past.) – kai tiek, kiek atiduodi, tiek ir gauni, jis taip pat sako nežinantis, ar teoriškai tai yra įmanoma.
„Bet dabar matai, kad sąnaudos yra vienokios, o finansai yra visai iš kitos operos ir prasilenkia su gyvenamuoju laikotarpiu“, – įsitikinęs jis.
A. Avčininkas, atsakydamas į klausimą, ar jaučiasi pakankamai įvertintas, teigia, kad jis pats save vertina, remdamasis sąžine – kiek įdėjo darbo, stebėdamas, ar pamoka pasisekė ar ne, taip pat mokinius – ar jie pamokoje jaučiasi gerai, ar miega, o gal bėga iš pamokų ir kt.
„Jeigu lauksi įvertinimo iš išorės, tai tuomet iš karto susirink daiktus ir bėk kuo toliau neatsigręždamas. Bent jau mano patirtis tai leidžia pasakyti. Jeigu lauksi tam tikrų išorės veiksnių, ar kokio nors paskatinimo, tai gali niekada nesulaukti. Ir tada, aišku, labai liūdna, tu visą laiką lauki, kad tau kas nors ką nors duotų, o kaip niekas neduoda, taip niekas ir neduos. Bet dirbi ne todėl, kad duotų“, – sako jis.
Pamokų vedimas – ne vienintelis mokytojų darbas
Pedagogams ne tik pats mokymo procesas, bet ir pasiruošimas pamokoms, popamokinė veikla, konsultacijos ir kt. pareikalauja nemažai laiko.
„Kiekvieno mokinio, grupių konsultavimas, visa užklasinė veikla. Yra mokyklų, kurios geba tinkamai paskirstyti finansus – tai jau yra atskiros mokyklos sugebėjimai, finansai ir vadybiniai dalykai. Į tai, kiek trunka pasirengimas pamokai, jeigu noriu parengti ją šiuolaikiškai, įtraukiai, turinį personalizuoti, po to pasiekimus išmatuoti ir visa kita, niekas nežiūri, – sako A. Avčininkas.
Pedagogas taip pat papasakoja apie profesinį tobulinimąsi. Jis teigia, kad oficialiai mokytojai turi penkias apmokamas kvalifikacijos kėlimo dienas per mokslo metus, kai ugdymo proceso metu, gali vykti bet kur. Tačiau problema, anot jo, yra ta, kad nėra, kur vykti.
„Kiek nuvažiuoji į seminarus, kiek nueini į visokius užsiėmimus, jie dažniausiai arba neatitinka ugdymo programos, arba teoriškai yra labai dailūs, bet praktiškai ne visuomet įgyvendinami, pagal kuriuos turėtum dirbti individualiai su pora mokinių, – teigia lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ir akcentuoja, – mes neturime tokios rimtos, galėtume sakyti, mokytojų kompetencijos ar kvalifikacijos kėlimo nei programos, nei struktūros, nieko. Dabar gal po truputėlį universitetai padeda šiek tiek, tačiau vėlgi, nežinau net, kaip čia pavadinti, bet nėra tinkamos tinklaveikos“.
A. Avčininkas sako, kad jam kartais tenka išvažiuoti į užsienį su įvairiai Europos Sąjungos projektais. „Kadangi esu programos „Renkuosi mokyti“, kuri yra pasaulinio tinklo „Teach for all“ dalis, narys, man tenka kvalifikaciją šiek tiek kelti išvažiuojant į tokias į švietimą orientuotas valstybes, kuriose švietimas yra prioritetas, tačiau ne Lietuvos švietimo sistema šiuos dalykus užtikrina“, – pabrėžia jis.
Prisidengiama skambiais lozungais
Pedagogas teigia, kad teoriškai viskas skamba labai gražiai, valstybė ar tam tikri asmenys labai gražiai prisidengia, kaip jis pats sako, tokia galbūt frazeologija, kad švietimas yra prioritetas, kad išsilavinimas yra labai svarbu, kad turime kurti ateities visuomenę, gerovės valstybę.
„Teoriškai labai daug gražių lozungų yra – mokytojas profesionalas, bet gauna minimalų arba vidutinį atlyginimą ar pan. Iš esmės lengva sakyti tokius dalykus, tokiu būdu tarsi esi užliūliuojamas. Mokytojas – prestižinė profesija, tai yra toks pat keiksmažodis kaip ir gerovės valstybė. Visi laukia, visi tokiomis butaforinėmis, teorinėmis sąlygomis gyvena, bet praktiškai nieko panašaus nevyksta“, – pastebėjimais dalijasi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas.
Švietimo ekspertė V. Targamadzė su tuo sutinka ir sako: „Yra labai daug deklaratyvių dalykų, įvairių lozungų“.
A. Avčininkas įsitikinęs, kad kol švietimas bus skylė biudžete ir nacionaliniu mastu nebus transliuojama žinutė, kad vis dėlto išsilavinęs žmogus yra vertybė ir mes rūpinamės švietimu, nes tai yra ateitis, tol pokyčių nebus.
„Koks požiūris valstybės yra į švietimą, į tokią ateitį ir eisim, – sako jis ir priduria, – kadangi požiūris dabar yra toks skiestas, tai, vadinasi, mūsų ateitis, nepasakyčiau, kad atrodo labai šviesi ir graži“.
Atlyginimai augs, bet ne tai yra esmė
Vis girdime apie švietimo sistemos krizes ir reformas. V. Targamadzė įsitikinusi, kad pirmiausia reikėtų keisti požiūrį į švietimą.
„Visą laiką kalbama apie išlaidas švietimui, kiek procentų skirti ir panašiai. Reikėtų žiūrėti į švietimą kaip į investiciją į ateitį, nes tai iš tiesų yra raktas – ne tik švietimas, bet ir mokslas. Šiemet teko gerokai pakovoti, kad būtų nemažai investicijų į švietimą. Padidėjo šiek tiek, bet ne tiek, kiek norėtųsi“, – įžvalgomis dalijasi ji.
Vis dėlto edukologė priduria, kad pinigai kokybės nesukuria. Pirmiausia, anot jos, reikia investuoti į žmones.
V. Targamadzė teigia, kad šiemet mokytojų algos didės: „Jau yra priimtas ir patvirtintas biudžetas, atlyginimas kils apie 10, kitiems galbūt 12,5 proc.“. Tačiau ji pabrėžia, kad ne tai yra esmė. Esmė, anot jos yra kita, edukologė įsitikinusi, kad trūksta pagarbos mokytojo profesijai.
„Žiūrėkite, man regis, jūs turėjote per dvi savaites persiorientuoti į virtualų mokymą ir viskas vertėsi per galvą, kiti neturėjo nei feisbuko, apie instagramą jau nekalbu, nemokėjo normaliai įsijungti kompiuterio. Tačiau viską padarė, kaip galėjo, – prisimena ji, – o kas jiems padėkojo, kas padėjo, kiek yra pagalbos, pažiūrėkit, kokios investicijos ateina į švietimą, iš tikrųjų labai didelės, o skaitmeninio ugdymo turinio tai nėra“.
Edukologė taip pat sako, kad švietimo sistema yra išbalansuota, vis dėlto jos griauti nereikia, reikia keisti, tačiau tariantis.
„Matote, negali žiemai atėjus sugriauti namo, jeigu neturi net palapinės, ar ne? Aš manau, kad reikia modeliuoti naują sistemą, tariantis su žmonėmis. Negali būti, kad vieni žiūri iš kairės, kiti – iš dešinės, kiti deklaruoja, kad iš centro pozicijos, kiekviena jėga, žmogus, ar grupė per ketverius metus vis bando kažką kitaip daryti, nesitardamas su kitais. Šitaip negali būti, švietimo sistema nėra politinės partijos, žmonių grupės ar kažkokio individo nuosavybė. Turi būti bendras susitarimas, ko mes siekiame. Todėl aš ir sakiau, kad turi būti tikslas“ – įžvalgomis V. Targamadzė.
Jos supratimu, viena iš didžiausių problemų yra, kai priemonės sumaišomos su tikslais. „Švietimo sistema yra priemonė tikslams pasiekti, o visą laiką yra reformuojama tai struktūra, tai programos ir kt., pamiršus pagrindinį siekinį“, – teigia ji.
Mokytojų mokyklose sparčiai mažėja
Daugiau nei pusė – 57 proc. Lietuvos mokytojų yra vyresni nei 50 metų amžiaus, o iš visų mokytojų Lietuvoje daugiau nei 7 proc. yra senjorai.
Vis dėlto V. Targamadzė teigia, kad svarbu žiūrėti ne į amžių, o į kompetenciją ir asmenybę. „Jūs nepamirškite, kad niekas negali pasakyti, ko pedagogikoje yra daugiau – mokslo ar meno“, – sako ji.
Edukologė įvardija, kad tik apie 40 proc. baigusių pedagogikos studijas pasirenka pedagoginį darbą, taip pat daug mokytojų yra garbaus amžiaus.
„Aš truputį ciniškai pasakysiu, bet ačiū Dievui, kad dar yra mokytojų mokykloje, nes jų labai mažėja. Jeigu ir toliau taip bus, mokytojų dar labiau sumažės. Alius tai dirba didmiestyje, kur yra perkrautos mokyklos, o kitur jos mažėja“, – nuogąstauja ji.
Vis dėlto V. Targamadzė pabrėžia, kad švietimo sistemoje vyksta ir teigiamų pokyčių. „Labai gerai, žinokite, kad atsiveria daugiau iniciatyvų, atsiranda ugdymo sistemų įvairovė. Šiandien iš tiesų reikėtų kalbėti ne apie visokių tinklų optimizavimą, bet apie įvairias ugdymo sistemas ir jų įvairovę. Labiau gal tą iniciatyvą rodo nedidelės privačios mokyklos. Bet ir bendrojo ugdymo valstybinėse mokyklose, kurios priklauso savivaldybėms, tikrai yra labai daug gerų dalykų – kalbama apie įvairias technologijas, apie skaitmeninį ugdymo turinį ir kt.“, – įvardija švietimo ekspertė.
Aliui mokytojo profesija – pati geriausia
Kad ir kokia švietimo situacija Lietuvoje būtų, A. Avčininkas mano, kad mokytojo darbas yra pats geriausias, koks tiktai gali būti civilizacijoje ir sutinka, kad ši sritis turi ir misionieriškumo atspalvio.
„Nesakau, kad praktiškai tai visuomet pavyksta, bet svarstant, manau, kad tai tikrai pats gražiausias, labiausiai žmonijos lūkesčius atitinkantis, jeigu žvelgiame į ateitį, darbas, profesija, ar misija, net nežinau“, – mintimis apie mokytojavimą dalijasi jis.
A. Avčininkas sako, kad pamačius savo mokinius, jam pasidaro gera. „Aišku, negalėčiau pasakyti, kad taip yra visą laiką 100 proc., bet ateini, pamatai, žiba tos akys arba jie kokį gerą sąmojį numeta, tai man labai patinka“, – patirtimi dalijasi jis, – neseniai vienas mokinys sako: mokytojau, aš norėčiau turėti jūsų iškamšą. Tai man iš karto lengva, gera pasidaro. Mes tuo metu kaip tik kalbėjome apie Baroką, gyvenimo laikinumą ir tai man buvo kaip komplimentas. Džiaugiuosi, kai surandame bendrą buvimo kartu vardiklį“.
A. Avčininkas pabrėžia, kad labai padeda ir kolegų palaikymas. „Jeigu neturėčiau puikių kolegų šalia savęs, tai tikrai būčiau tris kartus, jeigu ne daugiau, susirinkęs daiktus ir ėjęs į visas puses, kiek tik jų yra, bet ačiū Dievui, kad yra kolegų. Ačiū Dievui, kad dar yra tų mokytojų, kurie yra šalia tavęs – vieni dėl kitų“, – sako jis.
Laidą „Ateities karta“ žiūrėkite kiekvieną pirmadienį 20.00 val. per Delfi TV kanalą ir portale delfi.lt.
