Šiemet Krizių įveikimo centras ir KOG institutas pirmą kartą apskaičiavo lietuvių tarpusavio palaikymo indeksą, kuris parodė, kaip Lietuvos gyventojai dažniausiai palaiko vieni kitus, kokio palaikymo trūksta ir iš kurių artimųjų palaikymo sulaukia daugiausia.
Vienas iš esminių krizės įveikimo būdų – žmonių palaikymas
Ketvirtadienį spaudos konferencijoje Krizių įveikimo centro direktorė Kristina Lymantaitė teigė, kad tarpusavio palaikymas yra svarbus visiems žmonėms ir visais gyvenimo laikotarpiais, bet jis yra ypač svarbus tuomet, kai ištinka krizė.
„Krizė tai – įvykis, kuris išmuša iš vėžių, žmogui sunku adaptuotis, jam nesaugu, jis praranda galios ir kontrolės jausmus. Kyla daugybė ir kitų jausmų, kurie tikrai yra sudėtingi išgyventi vienam. Tai gali būti sielvartas, pyktis, gėda, neviltis, stiprus beprasmybės jausmas“, – įvardija ji.
K. Lymantaitė pabrėžia, kad įprastai žmogus turi savo vidinių resursų ir jeigu tai yra nesudėtinga krizė, jis gali ją išgyventi. Tačiau neretai tokių vidinių resursų žmogui nepakanka. Ir jeigu jis neturi ankstesnės teigiamos patirties įveikti krizę, tuomet tarpusavio palaikymas gali būti kaip resursas, padedantis ją išgyventi.
„Dabar labiau kalbu apie asmeninę krizę, bet krizės gali būti tiek bendruomenėse, tiek tautos mastu, pavyzdžiui, tai, ką dabar matome Ukrainoje“, – dėmesį atkreipia Krizių įveikimo centro direktorė.
Įtaką daro užsitęsusi pandemija ir prasidėjęs karas
Ji pabrėžia, kad šiuo metu matyti, jog žmonių, esančių psichologinėje krizėje, skaičius stipriai auga. Pagal tyrimo duomenis, jis išaugo 12,5 proc. nuo tada, kai pradėti atlikti tokie tyrimai. 2019 m. dar prieš pandemiją atlikto tyrimo metu krizę patiriantys nurodė 31,1 proc. respondentų, 2020 m. toks tyrimas neatliktas, praėjusiais metais skaičius išaugo iki 37,5 proc., o šiemet jau iki 42,2 proc.
Tyrimo autoriai kaip vieną iš priežasčių, kodėl pernai augo krizę išgyvenančių žmonių skaičius, įvardija pandemiją, o šiemet – prasidėjusį karą. Mat šiais metais tyrimas atliktas pirmosiomis karo Ukainoje savaitėmis, kai net 8 iš 10 gyventojų, KOG instituto duomenimis, jautė nerimą dėl prasidėjusio karo.
„Pandemija dar nesibaigė, tad čia matome akumuliuotą rezultatą tiek besitęsiančios pandemijos, tiek prasidėjusio karo. Turime keletą vykstančių krizių. Be to, kad žmonės patiria savo individualias asmenines krizes, dar turime ir tas, kurios vyksta bendruomenėje ir valstybėje“, – teigia K. Lymantaitė.
Tyrime krizės patyrimas fiksuotas, jei respondentas patyrė bent vieną sukrečiantį įvykį ir pasižymi bent vienu prastos savijautos požymiu. Tai gali būti ir nerimo simptomai, kankinanti nemiga, dažnas susierzinimas, negalėjimas susikoncentruoti ir kt.
K. Lymantaitė teigia, kad tyrimas atliekamas periodiškai, jo metu pastebimas krizę patiriančių asmenų skaičiaus augimas, todėl, anot jos, ypač svarbu pasimatuoti, koks Lietuvoje yra tarpusavio palaikymo indeksas – tai yra, kiek aš gebu priimti ir palaikyti kitą ir kiek aš pats drąsiai jaučiuosi, kai reikia palaikymo ir pagalbos.
Labiausiai į palaikymo tinklą įsitraukusios moterys
Tarpusavio palaikymo indeksas matuotas pirmą kartą, bet tyrimai, kuriais vertinama, kiek Lietuvoje žmonių patiria krizę, daromi jau trečią kartą.
Tyrimas atskleidė, kad tarpusavio palaikymo indeksas Lietuvoje siekia 47 balus (skalėje nuo - 100 iki + 100). Anot K. Lymantaitės, jis parodo, kokiose srityse vieni kitus galėtume palaikyti, suprasti, išklausyti geriau.
Anot jos, šios sritys – tai vienas kito išklausymas, turėjimas žmonių, su kuriais galėtume dalintis baimėmis, nuogąstavimais, kurių patarimais pasitikėtume ir žinotume, kad jų žinios mums vertingos.
Tyrimas taip pat parodė, kad didžioji dalis (55 proc.) lietuvių savo gyvenime turi 2–3 žmones, kuriais gali pasitikėti ir iš kurių gali sulaukti pagalbos ištikus nelaimei. 1 iš 4 apklaustųjų turi 4–8 žmones, 4 proc. respondentų – daugiau nei aštuonis. Tačiau 14 proc. gyventojų turi vieną tokį žmogų, o 4 proc. – nė vieno.
„Labiausiai į tarpusavio palaikymo tinklą įsitraukusios moterys – mamos, partnerės, dukros, seserys, draugės. Lygiai pusė – 50 proc. – apklaustųjų minėjo, kad dažniausiai palaikymo sulaukia iš mamų. 1 iš 3 apklaustųjų daugiausiai palaikymo sulaukia iš gyvenimo partnerės (35 proc.) arba partnerio (32 proc.). Įdomu tai, kad tarp esančių santuokoje šis skaičius pakyla atitinkamai iki 45 proc. ir 40 proc.“, – sako KOG instituto direktorė dr. Eleonora Šeimienė.
Iš tėčių palaikymo sulaukia kas ketvirtas (25 proc.) respondentas. Tokie apklausos dalyviai dažniausiai gyvena didžiuosiuose miestuose.
Krizių įveikimo centro direktorė K. Lymantaitė sako, kad moterys ne tik labiau linkusios kreiptis pagalbos į artimuosius, bet ir į specialistus.
„Dešimties metų patirtis konsultuojant krizėse parodo, kad moterys greičiau identifikuoja, jog patiria krizę, daugiau reiškia savo jausmus, dažniau kreipiasi pagalbos. Matome, kad vyrų tikrai kreipiasi mažiau, bet šis skaičius nežymiai po keletą procentų per metus – jau penkerius metus – auga. Džiugina tai, kad turime vis daugiau besikreipiančių vyrų“, – teigia ji.
Tyrimas parodė tam tikras lyčių skirtumų tendencijas – ne tik tarp tėčių ir mamų. Daugiau apklaustųjų paramos sulaukia iš artimų draugių nei draugų (26 proc. vs. 16 proc.), dukterų nei sūnų (25 proc. vs. 21 proc.).
„Matome, kad tarpusavio palaikymas stiprus pačiame mažiausiame, artimiausių žmonių rate. Tačiau jei žvelgtume į visuomenės atsparumą, būtų svarbu, ar sugebame jo turėti ir iš kiek didesnės bendruomenės ir visuomenės struktūrų. Čia tikrai yra kur augti ir stiprėti: iš bendruomenės narių (4 proc.) ir specialistų (2 proc.) palaikymo sulaukia mažiausiai gyventojų“, – kalbėjo K. Lymantaitė.
Susidūrus su sunkumais, palaikančiųjų sumažėja
Pastebėta, kad tarp gyventojų, kurie paskutiniu metu yra patyrę kokį nors sukrečiantį įvykį ar turėję sunkumų, tarpusavio palaikymas yra statistiškai reikšmingai žemesnis nei tarp jų nepatyrusių. Susidūrus su problemine situacija, palaikančiųjų ratas tampa mažesnis, nei tikėtasi.
Tarpusavio palaikymui įtakos turi ir pajamų dydis. Žemiausias tarpusavio palaikymas yra tarp mažiausias pajamas šeimos nariui gaunančių žmonių (iki 500 Eur per mėnesį), didžiausias – tarp gyventojų, gaunančių 1200 Eur ir daugiau šeimos nariui.
Krizių įveikimo centro psichologė Gintė Jasienė sako, kad tokius rezultatus jai matyti yra liūdna. Aot jos, krizės įveikai labai svarbūs resursai, tai reiškia, kad kuo daugiau žmogus jų turi, tuo jis stipresnis krizėje.
„Regis, toks resursas kaip palaikymas, kuris galėtų būti prieinamas žmonėms, turintiems mažesnes pajamas, pasirodo, jiems irgi yra mažiausiai pasiekiamas“, - sako ji.
Svarbūs kokybiški, stabilūs santykiai
G. Jasienė primena, kad krizė yra patiriama kaip įvykis, kuris viršija žmogaus gebėjimą susitvarkyti savarankiškai. Tuomet turimų įgūdžių nebepakanka, dėl to, anot jos, labai svarbi yra išorinė pagalba.
Psichologė pabrėžia, kad krizė yra patiriama aštriau, išgyvenamas nepriklausymo jausmas. „Žmogui yra labai svarbu priklausyti. Yra įgimtas didelis poreikis būti susijusiam, būti dalimi. Ir vien pojūtis, kad kažkam priklausau (nebūtinai kažkokia pagalba), sąryšis su kitais žmonėmis jau yra tai, kas padeda atlaikyti. Tai veikia paradoksaliai – net teikdamas kitiems pagalbą bendros, kolektyvinės krizės akivaizdoje žmogus padeda ir sau, nes taip aiškiai yra atliepiamas jo poreikis priklausyti“, – paaiškina ji.
G. Jasienė atkreipia dėmesį ir į tai, kokie ryšiai saugo žmogų nuo krizės. Anot jos, labai svarbu yra ryšių įvairovė – kuo daugiau ir įvairesnių ryšių turi žmogus, tuo jis atsparesnis krizei.
„Pavyzdžiui, du vienas kitą palaikantys žmonės, būdami kažkokioje izoliuotoje vietoje, mažai susiję su kitais žmonėmis emociškai, gal ir turi atramą vienas į kitą, bet jeigu yra nesusiję su kitais žmonėmis, institucijomis, jie nėra labai atsparūs krizei. Emociškai yra saugu, bet realiai žmogaus atsparumas krizei yra mažas. Krizė gali pažeisti, jeigu iš platesnio sociumo žmonių, kurie tuo metu mažiau paveikti krizės arba kurie žino, kaip su tuo tvarkytis, neateina pagalba“, – sako ji.
Krizių įveikimo centro psichologė akcentuoja, kad svarbi ne tik ryšių įvairovė, bet ir jų kokybė – kuo ryšys asmeniškesnis, gyvesnis, tuo labiau jis gali padėti.
„Pavyzdžiui, jeigu aš tik žinau, kad yra kažkoks žmogus arba kažkokia institucija, bet niekada tenai nesikreipiau, niekada neturėjau ryšio su tuo žmogumi, tas ryšys silpnas, jis mažai gali padėti. Vienok, jeigu ryšys yra reguliariai „atšviežinamas“, jeigu aš skambinau, kalbėjausi, tariausi, kad ir buvau susitikusi ne taip seniai, tuomet tų ryšių reguliarumas ir stiprumas veikia daug labiau ir daug labiau palaiko negu tik žinojimas arba kažkokie aptrupėję ryšiai, kurie seniai nebuvo „atšviežinti“, – įvardija psichikos sveikatos specialistė.
Ji taip pat pabrėžia, kad ypač svarbu, jog tas ryšys būtų prieinamas – kai yra ne tik žinoma, kad yra toks žmogus ar organizacija, kuri gali padėti, bet ji yra ir realiai pasiekiama.
Svarbu ir tai, kad tai būtų priimtina krizę patiriančiam žmogui. „Ne šiaip kad yra koks nors nekenčiamas giminaitis arba specialistas, pas kurį jokiu būdu nenoriu kreiptis, tokio ryšio turėjimas neveikia palaikančiai, žmogui svarbu turėti ryšius, kurie jam yra tinkami, norimi“, – pabrėžia ji.
Per krizę žmonės yra linkę izoliuotis
G. Jasienė sako, kad per krizę didelė dalis žmonių yra linkę izoliuotis. Anot jos, tai biologinė sustingimo reakcija – ne pulti, bėgti ar kažkaip tai kovoti, o tiesiog sustingti, sulįsti į save, niekur nesikreipti, iš niekieno neprašyti pagalbos. Krizė patiriama kaip bejėgiškumas, neviltis, sustingimas.
„Tuomet labai svarbus yra proaktyvus pagalbos siūlymas tiems žmonėms, kreipimasis į juos, klausimas, kokios pagalbos reikia. Kitaip sakant, tų žmonių judinimas, kad jie patys taip pat ieškotų juos gebančių palaikyti žmonių, organizacijų, paslaugų“, – teigia psichologė.
Ji taip pat pabrėžia, kad kuo žmogus aktyviau veikia krizėje, pats kažkaip stengiasi ją įveikti ir kažką daro, tuo mažiau šansų, kad krizė virs trauma, todėl aktyvumas yra labai svarbus pačiam žmogui.
Psichikos sveikatos specialistė sako, kad krizės akivaizdoje labai padeda tiesiog žmogiški pokalbiai, išklausymas turimų patirčių, leidimas žmogui išsipasakoti, pabuvimas šalia, fiziška paprasta pagalba, paklausimas, kuo galiu tau padėti, kartais arbatos išgėrimas ir tiesiog paprastas pokalbis.
Anot jos, jokiais būdais negalima spausti žmogaus į pernelyg didelį atviravimą ar siūlyti pagalbą neatsižvelgiant į tai, ko jam reikia.
„Labai svarbu žiūrėti, ko žmogui reikia. Tas žmogiškas ryšys padeda atkurti žmogiškumo pojūtį. Ypač tokių krizių kaip karas akivaizdoje yra svarbu patirti, kad žmogiškumas yra neišnykęs. Tai gali padėti padaryti paprastas ryšys su šalia esančiu ir nuoširdžiai su tavimi būnančiu žmogumi“, – įsitikinusi G. Jasienė.
Taigi, nuo buvimo stipriai pažeidžiamu krizėje saugo palaikantys ryšiai. Svarbu jų įvairovė, kokybė: asmeniškumas, prieinamumas, priimtinumas, stabilumas bei atnaujinimas. Psichologai ir sociologai rekomenduoja stiprinti tarpusavio ryšius, nebijoti kreiptis pagalbos ir ją suteikti, didinti artimų žmonių ratą, dalyvauti bendruomenės ir visuomenės veikloje. Galimybė dalintis išgyvenimais ir patirtimi padeda atgauti emocinę pusiausvyrą. Be to, gaunamas įvairiapusis palaikymas įgalina atkurti saugumo jausmą, pasitikėjimą žmonėmis ir gyvenimu.
Gyventojų apklausa vykdyta 2022 m. kovo 4–10 d. Iš viso apklausoje dalyvavo 507 respondentai nuo 16 iki 64 metų amžiaus. Jos metu apklausta pagal lytį, amžių ir gyvenamąją vietą.
