Visiškai natūralu po netekties jaustis nesaugiai
„Ištikus netekčiai bene kiekvienas susiduria su paveldėjimo procesais; dažnu atveju po netekčių klientai vienu ar kitu aspektu kalba šia tema konsultacijose. Retai kada girdžiu, jog šeimoje ar giminėje vėliau paveldėjimo procesai vyksta sklandžiai be didesnių ar mažesnių nesutarimų. Dažniausiai pastebiu, kad po artimojo netekties kyla konfliktų, pripildytų pykčio dėl nepasidalijamo turto“, – sako Paulina Bielinytė, psichologinės gerovės centro „Laimės menas“ įkūrėja.
„Netektis yra dramatiškas mūsų gyvenimo išbandymas, kai pasijuntame pažeidžiami ir bejėgiai. Su mirusiu asmeniu miršta ir mūsų dalis, kurią pasiryžome atskleisti bei patikėti kitam žmogui. Tai skaudu, tačiau tokia gyvenimo duotybė. Kaip pasakė gydytojas psichiatras Vamikas D. Volkanas – „netektis – tai žiauri dovana“. Taip, dovana, – išgyventa, įveikta. Netektis gali skatinti asmenybės augimą, kadangi mus moko įprasminti gyvenimą naujais keliais. Tačiau, mano nuomone, patiriamas nesaugumas, pažeidžiamumas ir bejėgiškumas yra ne tiek materialaus stygiaus sąlyga, kiek konfrontacijos su gyvenimo duotybės sąlyga. Ir joks materialumas neapsaugos nuo mūsų baigtinumo arba, kitaip tariant, likimo. Geriausiu atveju suteiks didesnio nepažeidžiamumo iliuziją“, – sako psichologė.
Į klausimą, kiek realiai reiktų iš esmės tokioje situacijoje vertinti pinigus, P. Bielinytė sako, kad svarbu suprasti, su kuo tai susiję ir į kokius poreikius koncentruojamės: „Galbūt tai noras įrodyti, kad galite būti vieni už kitus galingesni, o gal palikimo ar didesnės jo dalies gavimas jums reikš, jog buvote iš tiesų mylimas ir svarbus mirusiajam, kai to jausmo vis pritrūkdavo jam esant gyvam. O gal tai noras visuomenėje turėti aukštesnį socialinį statusą, kai iš tiesų šitai slepia norą būti pripažintiems, įvertintiems.“
Psichologė pastebi žmones dažnai galvojant, kad tam tikra pinigų suma ar palikimas juos padarys laimingus, o iš tiesų laimė – tai geri santykiai šeimoje, kai esi suprastas, reikšmingas, reikalingas, įvertintas. Ji pateikia pavyzdį: žymus humanistinės psichologijos atstotas A. H. Maslow išskyrė 5 asmenybės poreikių lygmenis, iš kurių pirmieji trys apima fizinių poreikių patenkinimą (reikalingi gyvybei palaikyti – oras, vanduo, maistas ir t. t.), saugumo (psichoemocinės gerovės išlaikymas, psichologinis saugumas) ir meilės, socialumo poreikiai, kuriuos žmonės gauna puoselėdami sąmoningą ir harmoningą bendrystę su kitais.
„Jei šie poreikiai bus nepatenkinti arba bus patenkinti tik iš dalies, žmogus jaus sunkesnius jausmus – nerimą, įtampą, baimę, galbūt atstūmimo, vienišumo jausmą ar pan. Tai gali sukurti poreikį gyvenimo, emocinės ar dvasinės pilnatvės siekti materialiais būdais. Taigi, ne visada susikoncentruojama į reikiamą vietą, ir tik atpažinus, ką tai slepia, galima judėti tikrosios savo pilnatvės sukūrimo link. Visai kitą nuomonę turėčiau vagystės, apgavystės atveju. Tuomet vesčiau klientą į savo stipriųjų pusių paieškas, kurios galėtų prisidėti prie tvirtybės einant teisiniu keliu. Skatinčiau ieškoti ir atrasti, kokios jo ar šeiminės vertybės, nuostatos galėtų palaikyti susigrąžinimo procese“, – patikina P. Bielinytė.
Psichologė atkreipia dėmesį, kad yra daug skirtingų individualių atvejų, kai žmonių finansinė padėtis sunki, kai jie buvo tiesiogiai priklausomi nuo savo tėvų materialios gerovės. Tokiais atvejais kylantis nesaugumas susijęs su noru pasirūpinti palikimu. Tačiau reiktų atskirti, jog ne visada kylantis nesaugumas dėl netekties susijęs su materialia nauda. Dažnai palikimas turi ir simbolinę reikšmę. Jaučiamas nesaugumas ar net kartais pasireiškiantis godumas, smulkmeniškumas gali atskleisti gedinčio asmens pastangas toliau jaustis svarbiam ir mylimam.
„Kova dėl pinigų ir įvairiausių daiktų – tėvo laikrodžio, mamos žiedo ar ypatingais atvejais dėvėto pakabuko – dažnu atveju kyla ne dėl daikto materialios vertės. Svarbiau, ką šie daiktai simbolizuoja: svarbą, meilę, saugumą, patvirtiną nuomonę apie save, ar atskleidžia ir patvirtina buvusi ryšį su artimuoju, kurio netekome. Gedintis asmuo stengiasi palaikyti jausmus, kurie parodytų netekusio asmens meilę, primintų svarbias akimirkas ar pamokas“, – pastebi psichologė P. Bielinytė.
Atviras pokalbis visiems šeimos nariams – tik į naudą
Į klausimą, kiek svarbu šeimoje atvirai kalbėtis apie finansinius dalykus, kurie iškils po mirties, P. Bielinytė sako, jog kalbėjimas apie finansus neretai sukelia nejaukumo, gėdos jausmą, baiminamasi, kad galvojimas apie finansinę naudą lygu traukai pinigams, kad per didelis dėmesys turtui gali sukelti neigiamų pasekmių, tokių kaip godumas, savanaudiškumas ir neetiškas elgesys, ir dėl to vengiama tai daryti, tačiau iš tiesų sprendimas apie tai nekalbėti ir yra viena iš priežasčių, kuri vėliau atveria nesutarimų Pandoros skrynią.
„Siekiant psichoemocinės gerovės šeimoje sveika ir reikia kalbėti apie pinigus, nes tai prideda aiškumo, padeda išvengti nesutarimų. Finansiniai susitarimai šeimoje suteikia tikrumo ir abipusio supratimo bei pasitikėjimo jausmą. Pralaužti ledus kalbant apie pinigus gali padėti atvira diskusija, kai išsakomi savo planai ir norai, kartu paaiškinami tam tikri savo sprendimai. Taip sudaroma galimybė gauti grįžtamąjį ryšį apie tai iš artimųjų.
Bendravimas šia tema su tam tikrais asmenimis sumažina stresą ir tikimybę sulaukti nemalonios žinios, netikėto sprendimo. Tuomet artimieji turi galimybę peržiūrėti savo lūkesčius taip, kad jie būtų realistiški, – tai padeda išvengti netikėto nusivylimo ir kitų destruktyvių jausmų. Taip pat sudaroma galimybė jaustis neatstumtiems iš šio proceso, kuris, turime sutikti, stipriai siejasi su jais“, – būtinybę kalbėtis pabrėžia psichologė.
Dažniausiai konfliktai kyla dėl negebėjimo jų spręsti, per silpno emocinio ryšio
Pasak psichologės P. Bielinytės, dėl nepasidalijamo turto vyrauja keletas veiksnių, prisidedančių prie kylančių konfliktų: „Žmones yra genetiškai užprogramuoti varžytis ir konfliktuoti. Taip pat mūsų psichologinis identiteto jausmas yra susipynęs su kitų asmenų požiūriu į mus, jų priėmimu ir elgsena mūsų adresu. Tad turto palikimas dažnai siejamas su mūsų verte. Jei, mūsų požiūriu, palikimo gauname per mažai arba negauname tiek ir to, ko norėjome, galime jaustis neįvertinti arba pažeminti, tad svarbu suvokti kito asmens poziciją, išsakyti savo požiūrį bei apie tai atvirai bendrauti. Dar viena priežastis – žmonės neretai turi stipriai išreikštą gebėjimą ieškoti nuo normos nukrypstančių dalykų ir kartais atranda, netgi tuomet, kai jie neegzistuoja. Beje, kai kuriais atvejais šeimos rate gali būti asmenų, kurie turi psichikos ar asmenybinį sutrikimą, o tai paskatina elgtis destruktyviai ir prisideda prie mąstymo klaidų.“
P. Bielinytė sako taip pat pastebinti, jog santykiai tarp šeimos narių ar artimųjų po paveldėto palikimo dažnai priklauso ir nuo to, kaip anksčiau buvo sprendžiamos problemos, susijusios su paveldėjimą palikusiu asmeniu, jo sveikata, vėliau – mirtimi.
„Dažniausiai konfliktai kyla tarp asmenų, kurie neturi efektyvių konflikto sprendimų strategijų, jų emocinis ryšys silpnas dėl atstumo, vertybių skirtumo ir kitų priežasčių. Svarbu pabrėžti, kad visos psichologijos ir psichoterapijos teorijos skiria dėmesio netektims, gedėjimui bei pabrėžia, kaip svarbu išgyventi, o ne nuslopinti sielvartą. Visų psichoterapijos sistemų pagalbos esmė netekčių atvejais – padėti netekusiajam suvokti ir išreikšti netektį lydinčius jausmus: sielvartą, liūdesį, dvasinį skausmą. Netekties atvejais svarbu atsigręžti į santykį su asmeniu, kurio netekome, suprasti savo jausmus ir tik išsilaisvinus iš šių emocijų rekomenduojama pereiti prie procesų, siejamų su netekties pasekmėmis“, – pataria psichologė.
Paklausus, kas gali padėti, P. Bielinytė sako, kad visų pirma – atviras pokalbis apie savo jausmus, poreikius, nusiskundimus, lūkesčius bei vertybes: „Svarbu atsakyti sau, ko aš noriu, kokie yra mano tikslai ir kiek esu linkęs ieškoti kompromiso, atsižvelgdamas į kito asmens norus. Kaip galiu paskatinti kartu sukurti planą, kad abi pusės jaustųsi išgirstos? Visuomet savo klientus kviečiu į turimą problemą žvelgti kartu. Turite susitelkti ir būti ne vienas prieš kitą, o kartu prieš problemą, kurią patiriate. Jeigu susiduriame su situacija, kurioje mūsų ir kitų tikslai bei poreikiai išsiskiria, svarbu konstruktyviai spręsti kylantį konfliktą.“
Kaip spręsti konfliktines situacijas
Kalbėdama apie galimai būsiantį konfliktinį pokalbį su artimaisiais apie turto pasidalijimą, psichologė P. Bielinytė pabrėžia, kad čia itin svarbūs efektyvaus bendravimo ir konfliktų sprendimo įgūdžiai: „Svarbu pažinti individualias asmenines savo savybes – silpnybes ir stiprybes, kurios teigiamai arba neigiamai veiks konflikto eigą, pavyzdžiui, savikontrolės įgūdžiai. Kadangi emocijos atlieka svarbų vaidmenį kilus konfliktui, gebėjimas likti ramiam, nepaisant padidėjusio emocionalumo, yra itin svarbu.“.
Pasak psichologės, brandų asertyvų bendravimą pagal atliktus Boltono tyrimus (1986) propaguoja mažiau nei 5 proc. populiacijos. Jeigu agresyvus bendravimas skatina kitą asmenį tapti gynybišką, o tai reiškia užsivėrimą arba agresyvų elgesį, tai asertyvus skatina konstruktyvų dialogą. Apie asertyvų bendravimą yra nemažai paskaitų, knygų bei straipsnių, apie tai taip pat galima pasikalbėti su psichologu.
„Dar labai svarbūs problemų sprendimo įgūdžiai – reiktų konkrečiai apibrėžti, kodėl atsiranda nesutarimas, iš kur jis kyla. Tuomet reikalinga sukurti konkretų ir abiem pusėms tinkamą planą. Ne mažiau svarbus ir empatiškas požiūris į kitą – nepamiršti klausytis ir bandyti išgirsti kito asmens pozicijos ir jausmų. Juk žmonės yra gan egocentriškos būtybės, mums savaime išeina labiau rūpintis savimi. O kai išgyvename skausmingus įvykius, tuomet iš esmės dažnai galvojame apie save ir savo poreikius bei jausmus. Tad svarbu sau priminti vis atsigręžti į kitą, jog suprastume, kas vyksta ir ko nori kitas žmogus. Bandant pažinti kito asmens poziciją svarbu ne tik išgirsti, bet ir atliepti tai, ką išgirdome, nes pasitaiko, jog atsiranda misinterpretacijų tarp to, ką žmogus pasako, tarp to, ką jis turi omeny, ir tarp to, ką išgirsta ir ką supranta kitas“, – pastebi P. Bielinytė.
Norintiems neįsivelti į konfliktines situacijas psichologė pataria nepamiršti ir pagarbos vienas kitam, valdyti kalbėjimo manierą, toną, išklausyti iki galo, nepertraukinėti.
„Kadangi advokatai ir teismai kainuoja nemažai, tai kur kas mažiau resursų reikalaujančios alternatyvos gali būti mediatoriaus pagalba, jog būtų pasiektas bendras sutarimas, ar psichologo, kuris nesutariančioms pusėms padės išnarplioti situaciją, būdamas nešališkas. Išlaikyti pagarbą gali padėti empatiškas požiūris į kiekvieno mūsų individualumą ir savitumą. Neskubėkite daryti išvadų apie žmogų, kol neturite faktų, paaiškinančių jo elgesį. Apsvarstykite kelis galimus žmonių elgesio motyvus. Taip pat reiktų nepamiršti, kad žmonės, išgyvenantys krizę, yra linkę elgtis emocionaliai, o emocionalumas dažnai susijęs su padažnėjusiomis mąstymo klaidomis. Mūsų suvokimas priklauso nuo suvokiančiojo savijautos, nuotaikos ir savęs įtvirtinimo. Jeigu žmogus, turintis asmenybinių ar psichikos sutrikimų, išgyvena krizę, į tai irgi svarbu atsižvelgti“, – pabrėžia P. Bielinytė.
Testamento atidėliojimas ateičiai nėra racionalus sprendimas
„Parašyti testamentą – tai svarbi gyvenimo dalis, tačiau labai sudėtinga emociškai. Daugelis iš mūsų atidėlioja savo turto perleidimo planavimą dėl kelių priežasčių: visų pirma, labai sunku emociškai, nes manome, kad vėliau tai gali sukelti šeimos nesantaiką. Antra, ši tema vis dar išlieka tabu ir dėl daugelio senų kultūrinių priežasčių, kai savo valios išreiškimas siejamas su mirties dienos pritraukimu arčiau savęs“, – pastebi psichologė.
Pasak P. Bielinytės, apskritai, idėja sukurti planą, kaip perduoti savo turtus, sukelia didelį vidinį konfliktą su pačiu savimi, nes retas kuris, nemąstydamas apie mirtį, geba kalbėti apie testamento sudarymą: „Vidinį konfliktą palaiko subjektyviai suvokiamas gyvenimo baigtinumas, kuris niekaip nepamatuojamas ir nepatirtas, o matomas tik iš šalies, kai regime, jog miršta kiti. Visa tai apipinta nežinomybės, nerimo ir baimės jausmo. Mes galime sumažinti mirties baimę, gyvendami gyvenimą, kuriame nesigailime dėl savo pasirinkimų. Psichologas gali padėti išmokti būti, gyventi čia ir dabar. Tam puikiai tinka dėmesingo įsisąmoninimo praktikos. Beje, dalinimasis apie savo baimes su kitais žmonėmis, artimaisiais taip pat puikiai veikia.“
Psichologė pastebi įdomų dalyką: planuojant įsigyti gyvybės draudimą, tokio argumentavimo nėra, ir sudarydami sutartį su gyvybės draudimo atstovais žmonės save laiko racionalaus sprendimo priėmėjais, o kai kalbame apie kitą svarbų gyvenimo aspektą, tai yra perdavimą visko, kas užgyventa, pasiruošimą gyvenimo baigtinumui ir panašiai, žmonės linkę būti neracionalūs.
Nebijoti kalbėti apie mirtį reiškia mylėti
„Labai retai kada rasime straipsnių apie tai, kaip planuoti finansus po mirties. Tai susiję su mirtingumo baime ir įsivaizdavimu, kad dar per anksti apie tai kalbėti, taip pat bijoma išgąsdinti ar
įskaudinti artimuosius, nes sprendimas dėl galimo turto padalijimo mums išėjus dažniausiai iškelia į paviršių šeimos narių tarpusavio santykius, meiles, nemeiles ar nepateisintus lūkesčius“, – pastebi teisininkų kontoros „Glimstedt“ vyresnioji teisininkė Simona Vilkelytė.
Pasak teisininkės, paprastai apie paveldėjimą pradedama kalbėti sulaukus vyresnio amžiaus, kai sukauptas turtas, užauginti vaikai ir kai tampa aktualu apsvarstyti turto paskirstymo klausimus. Tačiau tai ne mažiau svarbu ir turto kaupimo metais, kai kuriama šeima, įgyjami namai, pasirenkamos investicinės priemonės.
„Vis daugiau kalbama apie tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje geriausia investicija yra į vaikų išsilavinimą ir jų įgalinimą užsitikrinti savo gerbūvį patiems, nei kaupti turtą ir jį perduoti, vis labiau populiarėjančiose šeimos konstitucijose ateinančioms kartoms nurodoma, kaip tą turtą valdyti. Šeimos konstitucija yra tarpusavio susitarimas, pagarbos aktas, priemonė visiems planuojantiems šeimos turtą asmenims išsakyti savo lūkesčius, pageidavimus, numatyti galimas turto valdymo ateityje perspektyvas. Tai puiki šeimos narių tarpusavio bendravimo ir bendradarbiavimo priemonė, galinti padėti išvengti konfliktų ateityje, tačiau vargiai ką įpareigojantis aktas iš tikrųjų veikti vienaip ar kitaip, – neabejoja S. Vilkelytė ir pateikia pavyzdį. – Įsivaizduokime, kad vienas iš šeimos narių nusprendžia dalį savo turto investuoti į meno kūrinius, tikėdamasis, kad jam mirus jie bus eksponuojami galerijose, o vėliau atiduoti muziejui. Tačiau kūrinių savininkui mirus, įpėdiniai gali nuspręsti kitaip ir parduoti šiuos kūrinius ar dalį jų kolekcininkams. Taigi šeimos konstitucijos sudarymas yra galimybė šeimos nariams aptarti jautrius turto paskirstymo klausimus, tačiau tai tik pradžia planuojant šeimos turto perdavimą.“
Teisininkė atkreipia dėmesį, kad šeimos turto perdavimas tampa itin aktualus, kai kalbame apie įmones, mat jų veiklos tęstinumas susijęs ne tik su konkrečios šeimos gerbūviu, bet ir su įmonėje dirbančiais asmenimis, vadinasi, ir tam tikros dalies visuomenės gerove: „Būtent todėl įmonės perdavimo planavimas turėtų būti kertinis klausimas, sprendžiant šeimos turto paskirstymą. Įmonės perdavimas apima ne tik nuosavybės teisių klausimus, bet ir įmonės valdymą. Šeima, įmonės valdymas ir jos nuosavybė yra tarpusavyje susipynę klausimai, kurie turi būti sprendžiami išvien. Taigi, tampa svarbu nuspręsti: ar į įmonės valdymą bus įtraukti šeimos nariai, ar tie, kurie jau dalyvauja įmonės valdymo procesuose, perims ir dalį nuosavybės teisių į įmonę, ar šis nuosavybės teisių į įmonę perėmimas vyks dar visiems gyviems esant, jei taip, kokiu būdu – dovanojant, reorganizuojant ar po įmonės savininko ar vieno iš jų mirties – paveldint pagal testamentą.“
S. Vilkelytė sako, kad sprendžiant įmonės valdymo ir jos nuosavybės teisinius klausimus ne mažiau svarbu, kuris iš šeimos narių gali dalyvauti įmonės valdymo procesuose ir (ar) turėti dalį nuosavybės teisių į ją. Pavyzdžiui, jei įmonė buvo įsteigta santuokoje ir nebuvo sudaryta vedybų sutartis, paprastai tokia įmonė bus laikoma bendra jungtine nuosavybe, t. y. priklausanti abiem sutuoktiniams, tačiau įmonės valdymo procesuose gali dalyvauti tik vienas jų. O sugyventiniai gali abu dalyvauti valdant įmonę, tačiau pats bendro gyvenimo faktas ir bendra veikla nesukurs bendros nuosavybės prezumcijos, vadinasi, šis klausimas turėtų būti sprendžiamas atskirai. Lygiai taip pat vieni vaikai gali dalyvauti įmonės valdymo procesuose, bet neturėti nuosavybės teisių į dalį jos, kiti gali turėti nuosavybės teises, bet nedalyvauti ją valdant. Jei nebus išspręstas nuosavybės teisių perdavimo klausimas, po įmonės savininko ar savininkų mirties ją paveldėtų visi įpėdiniai pagal įstatymą. Priklausomai nuo jų skaičiaus ir tarpusavio santykių, įmonės tolesnis valdymas gali tapti itin sudėtingas.
„Be to, daugelis mūsų turi tam tikrų šiuo metu galbūt mažiau finansiškai reikšmingų, tačiau didelę moralinę vertę turinčių daiktų, menančių mūsų protėvius ar tam tikrus mums reikšmingus gyvenimo faktus. Dažnai žinome, kuris iš įpėdinių gali geriau pasirūpinti tokių tradicijų išsaugojimu ir perdavimu kitoms kartoms, tad būtų gerai šiuos klausimus aptarti iš anksto su sau artimais žmonėmis, nes meilė nėra tik šokoladiniai saldainiai per šv. Valentino dieną. Meilė yra gebėjimas pasirūpinti savimi ir kitu net tada, kai mūsų jau nėra“, – tuo įsitikinusi teisininkė.
Paveldėjimo procedūra
„Paveldėti galima dviem pagrindais – pagal testamentą arba pagal įstatymą. Nors testamentu palikėjas geriausiai gali savo noru paskirstyti jam priklausantį turtą ir kitas turtines bei kai kurias neturtines teises, tačiau vis dar dažniausiai paveldima pagal įstatymą. Pagrindinis paveldėjimo pagal įstatymą principas yra palikimo išsaugojimas šeimoje, jo perėjimas nuo tėvų vaikams. Skirtingai nei paveldint pagal testamentą, paveldint pagal įstatymą įpėdiniai gali būti tik fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė“, – sako teisininkė S. Vilkelytė.
Aplinkybės, pasak teisininkės, dėl kurių asmuo negali būti įpėdinis pagal įstatymą, tai, pavyzdžiui, kai įpėdinis tyčia atėmė palikėjui gyvybę. Pirmiausia teisę paveldėti pagal įstatymą turi pirmos eilės įpėdiniai, t. y. palikėjo vaikai. Jei jų nėra ar jie nepriima palikimo, tuomet paveldėti gali antros eilės įpėdiniai – palikėjo tėvai, vaikaičiai. Nesant šių, trečios eilės įpėdiniai – palikėjo seneliai, provaikaičiai ir t. t.
Palikimą priimti įpėdiniai gali dviem būdais – arba kreipdamiesi į palikėjo paskutinės gyvenamosios vietos notarą su pareiškimu priimti palikimą, arba pradėdami paveldimą turtą faktiškai valdyti. Įpėdinis palikimą turi priimti per tris mėnesius nuo palikėjo mirties. Paprastai palikimas priimamas kreipiantis į notarą, nes faktinis valdymas sukelia teisinių padarinių prieš trečiuosius asmenis tik nustačius šį juridinį faktą teisme.
Dažniausios paveldėjimo istorijos
„Teisininkų pagalbos paveldėjimo klausimais prireikia dažniausiai tais atvejais, kai praleidžiamas trijų mėnesių terminas kreiptis dėl palikimo priėmimo, tokiu atveju būtina kreiptis į teismą dėl termino priimti palikimą atnaujinimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybės, dėl kurių nebuvo laiku kreiptasi į notarą, turi būti svarbios, mat savalaikis paveldėjimo teisinių santykių išsprendimas užtikrina civilinės apyvartos stabilumą. Dažnai susiklosto labai gyvenimiškos istorijos, pavyzdžiui, vienam iš tėvų mirus, kitas lieka gyventi tame pačiame name kaip ir anksčiau niekur nesikreipdamas. Dėl palikimo priėmimo niekur nesikreipia ir mirusiojo vaikai.
Mirus antrajam tėvui, iškyla klausimas, kokį turtą paveldi vaikai, mat paprastai tėvai, jei buvo susituokę, turtą turėjo bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tad vienam iš jų mirus jo turėta pusė turėjo būti paveldėta. Jei nė vienas iš vaikų ir sutuoktinis nesikreipė dėl palikimo priėmimo į notarą, tuomet reikėtų įrodinėti, kad tame name likęs gyventi tėvukas palikimą, t. y. mirusiajam priklausiusią pusę namo, priėmė jį pradėdamas faktiškai valdyti, nes priešingu atveju mirus antrajam iš tėvų vaikai paveldėtų tik jam priklausiusią pusę“, – paaiškina S. Vilkelytė.
Teisininkė sako, kad kita dažnai pasitaikanti paveldėjimo istorija, su kuria susiduria teisininkai, tai yra testamento ginčijimas, kai įstatyminiai įpėdiniai nesutinka su palikėjo sprendimu ir mano, kad jis neatitiko tikrosios palikėjo valios. Tokiu atveju bandoma įrodyti, kad palikėjas, sudarydamas testamentą, nebuvo visiškai sveiko proto, kad jo sudarytas testamentas neatitiko jo tikrosios valios. Šios bylos būna sudėtingos, mat nustatyti testatoriaus valią, jam jau gyvam nesant, būna sunku.
Paveldimos ir skolos
„Paveldėjant galioja universalumo principas, t. y. paveldimas visas turtas. Palikėjo turėtos skolos taip pat laikytinos jo turto dalimi. Tokiu atveju, jei palikėjas turėjo daugiau skolų nei realaus turto, įpėdiniai gali nepriimti palikimo, taip jie neįgis teisių į palikėjo turtą, bet neturės prievolės ir atsakyti už palikėjo skolas. Jei vis dėlto nusprendžiama palikimą priimti, tuomet geriausia būtų tai daryti kreipiantis į notarą pagal turto apyrašą, nes tuomet įpėdinis atsakys už palikėjo skolas tik paveldėtu turtu“, – atkreipia dėmesį teisininkė.
Pasak S. Vilkelytės, paveldėjimo principas yra tas, kad įpėdinis stoja į palikėjo batus, vadinasi, palikėjo kreditorių interesai turi būti patenkinti taip pat, kiek juos galėtų užtikrinti ir pats palikėjas: „Jeigu palikimą priima įpėdiniai ne pagal turto apyrašą, jie už palikėjo skolas turėtų atsakyti ne tik paveldėtu, bet ir savo turtu, todėl visada prieš atliekant kokį nors teisinį veiksmą, šiuo atveju prieš priimant palikimą, svarbu pasikonsultuoti su teisininku. Tačiau tą būtina daryti nedelsiant, nes, praleidus įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą palikimui priimti, galima apskritai prarasti galimybę paveldėti.“
Modestas Kieras, SEB banko Privačių klientų finansavimo departamento vadovas sako, kad, paskolos gavėjui mirus, įpėdiniai, priėmę palikimą, paveldi turtą ir atsako už palikėjo skolas. Kiekviena tokia situacija sprendžiama individualiai.
Pavyzdžiui, jei paskolos gavėjas buvo apsidraudęs „Saugaus kredito“ draudimu, toks draudimas padengia kreditą ar jo dalį asmeniui mirus. Tada turto paveldėtojai gali nuspręsti, kaip elgtis toliau, – dengti likusius įsipareigojimus pagal sudarytą sutartį, parduoti turtą ar padengti likusius įsipareigojimus.
Pagal teisės aktus, paveldimi įsipareigojimai su galiojančiomis sąlygomis perkeliami paveldėtojams, kadangi mirusio asmens įsipareigojimų pagal kredito sutartį perėjimas jo įpėdiniams nėra laikomas nauju skolinimusi.
„Tuo atveju, jei paveldėtojams priimtų įsipareigojimų finansinė našta yra per didelė ir jiems kiltų sunkumų juos vykdyti, kiekviena tokia situacija banke sprendžiama individualiai bei ieškoma abiem pusėms priimtino sprendimo, siūlant galimus situacijos sprendimo variantus ir kredito pertvarkymo galimybes“, – sako M. Kieras.
Nepilnamečių paveldėtojų atveju įsipareigojimus vykdo įstatyminis nepilnamečio atstovas, kol paveldėtojas tampa pilnametis.
Pensijų fonde sukauptų lėšų paveldėjimas
Po pensiją kaupiančio asmens mirties jam priklausanti fondo turto dalis paveldima įstatymų nustatyta tvarka.
Per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos paveldėtojai turi kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Kiek lėšų sukaupta pensijų sąskaitoje, gali sužinoti tik notaras, pradėjęs paveldėjimo bylą, arba paveldėjimo teisę turintis asmuo, jeigu jis turi notaro įgaliojimą šiai informacijai gauti arba paveldėjimo teisės liudijimą.
Jeigu paveldėtojas yra 16 metų nesulaukęs nepilnametis, prašymą pateikia jo tėvai arba globėjai, jei sulaukęs 16 metų – jis pats su tėvų ar globėjų sutikimu.
Pateikus prašymą ir dokumentus, per 7 kalendorines dienas paveldėtojui pervedamas paveldėtas turtas: II pakopos pensijų fonde sukauptas turtas pervedamas pinigais, III pakopos pensijų fonde sukauptas turtas – pinigais arba pensijų fondo vienetais (jeigu paveldėtojas jau yra to paties pensijų fondo dalyvis arba juo tampa).
Sudarant testamentą svarbus ne tik teisinis, bet ir moralinis veiksmas
Pasak teisininkės S. Vilkelytės, testamentų registre užregistruojami tik oficialūs testamentai, tai yra tie, kurie sudaromi pas notarą arba kurie perduodami saugoti notarui. Tačiau lygiai taip pat galima sudaryti asmeninius testamentus – tai reiškia savo ranka surašyti patvarkymus, kaip turėtų būti elgiamasi su turtu. Jei šis asmeninis testamentas nėra perduodamas notarui, tai jį radę įpėdiniai turi kreiptis į teismą dėl jo patvirtinimo per vienus metus nuo testatoriaus mirties.
„Kadangi testamentu gali būti išsprendžiami ne tik turto perėjimo klausimai, bet taip pat ir kiti, pavyzdžiui, nustatomos sąlygos, kurias įpėdiniai privalo išpildyti, kad galėtų priimti palikimą, testamentas yra savo valios išraiškos forma ir įtakos darymas įpėdiniams palikėjui mirus. Būtent todėl testamento sudarymas yra svarbus ne tik teisinis, bet ir moralinis veiksmas, atspindintis palikėjo pažiūras, įsitikinimus, ryšius su įpėdiniais ir pan. Juk testamentu palikėjas gali nuspręsti, kad jo turtą paveldės tam tikra nevyriausybinė organizacija, užsiimanti konkrečia veikla, kurią palikėjas laiko svarbia“, – sako S. Vilkelytė.
Tai reiškia, kad testamentu palikėjas gali palikti savo turtą ne tik savo šeimos nariams, bet ir kitiems jam svarbiems asmenims ar dėl kokių nors tikslų, kurie gali būti nesuprantami, nepriimtini palikėjo artimiesiems, jei palikėjui mirus paaiškėja, kad turtą paveldi ne vaikai, anūkai, o, pavyzdžiui, kiti asmenys, organizacijos ir panašiai.
„Nors testamentas yra asmeninis jį sudarančio asmens reikalas, apie kurį jis nėra įpareigotas informuoti artimuosius, vis dėlto esant sveikiems tarpusavio santykiams patartina apie savo ketinimus pranešti dar gyvam esant, tai aptarti artimųjų rate. Juk testamentu galima nurodyti, kokiu būdu norėtume būti palaidoti, tačiau jei apie tai nebuvo kalbėta, įpėdiniai gali sužinoti jau post factum. Ypač tai aktualu tuo atveju, kai palikėjo įpėdinių jau nereikia išlaikyti. Ilgėjant gyvenimo trukmei pirmos eilės įpėdiniai, palikėjo vaikai, dažnai jau patys būna stabilų finansinį pagrindą susikūrę asmenys, kuriems palikėjas gali nepalikti savo turto, gali nemanyti, kad tai būtina. Iš kitos pusės, būtent gyvenimo nenuspėjamumas turėtų versti susimąstyti apie tuos, kurie mums svarbūs, jei staiga mūsų neliktų. Gebėjimas pripažinti savo laikinumą žemėje ir yra didžioji branda“, – sako teisininkė.
Testamentai neretai užginčijami
„Testamentas turi atitikti tikrąją testatoriaus valią, tačiau jei šeimoje buvo nebendraujama, jei santykiai buvo įtempti, šeimos nariai gali nežinoti, kokia iš tikrųjų buvo testamentą palikusiojo valia, ar su ja nesutikti. Lygiai taip pat galima manyti, kad testatoriumi buvo pasinaudota, jis apgautas ir sudarytas testamentas tebuvo būdas išvilioti testatoriaus turtą“, – sako S. Vilkelytė.
Tokiu atveju, pasak teisininkės, šeimos nariai, įstatyminiai įpėdiniai ir (ar) sutuoktinis gali ginčyti sudarytą testamentą ir prašyti teismą pripažinti jį dėl vienų ar kitų priežasčių negaliojančiu. Tai yra vienos dažnai pasitaikančių paveldėjimo bylų. Lygiai taip pat palikėjo vaikai, tėvai ir sutuoktinis, kuriems palikėjas testamentu nepaliko turto, tačiau kuriems palikėjo mirties momentu buvo reikalingas palikėjo išlaikymas, gali kreiptis į teismą dėl privalomos palikimo dalies priteisimo.
Į klausimą, ar keičiasi situacija bendrai dėl palikimo ar testamento tvarkos, nei kad buvo anksčiau, kai artimiausi giminės rimtai susipykdavo, S. Vilkelytė sako, kad žmonių tarpusavio santykiai nesikeičia: jei šeimoje nebuvo kalbama, jei yra tarpusavio nuoskaudų ir nesutarimų, konfliktų kils ir palikėjui mirus. Būtent todėl skatinama kalbėtis, tartis tarpusavyje, kad palikėjui mirus ir paaiškėjus, jog šis buvo sudaręs testamentą ir jį sudaręs kitokį, nei tikėtasi, nereikėtų pradėti ilgai besitęsiančių kovų teismuose. Galų gale net jei testamentu palikėjas nusprendė kitaip, pirmiausia reikėtų pažiūrėti kodėl, ir ne tik iš įpėdinių, bet ir iš palikėjo pusės. Tad pirmiausia reikia kalbėtis tiek dar palikėjui gyvam esant, tiek šiam mirus.
Prieš renkantis draudimą reiktų labai gerai įsivertinti
Eglė Dovbyšienė, SEB banko valdybos narė, Mažmeninės bankininkystės tarnybos vadovė, sako, kad svarstant, kokios rūšies ir dydžio draudimo apsaugą rinktis, svarbu apgalvoti tam tikrus savo gyvenimo aspektus: ar turite finansinių įsipareigojimų, kuriuos nelaimės atveju paveldėtų artimieji, ar turite nepilnamečių vaikų ar kitų nuo jūsų finansiškai priklausomų asmenų, pavyzdžiui, senyvo amžiaus tėvus. Reiktų įsivertinti, ar jūsų pajamos svarbios šeimos biudžetui, kokio dydžio santaupas esate sukaupę ir kiek ilgai sunkios ligos atveju jų pakaktų pragyvenimui. Svarbu nutarti, ar siekiate pasirūpinti savo ar artimųjų finansiniu saugumu atsitikus nenumatytiems įvykiams. Pasirinkę keleto rūšių draudimo apsaugą, būsite finansiškai apsaugoti įvairiose gyvenimo situacijose.
„Gyvybės draudimas skirtas šeimai apsaugoti. Netekus šeimą išlaikančio nario, draudimo išmoka kompensuotų negautas tam tikro laikotarpio pajamas, padėtų artimiesiems prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių“, – sako E. Dovbyšienė.
Gyvybės draudimo ar draudimo nuo mirties dėl nelaimingo atsitikimo taisyklės numato, kad nutikus draudžiamajam įvykiui – apdraustajam mirus – draudimo išmoka yra skiriama naudos gavėjui, kuris nurodytas draudimo liudijime, arba pagal Civilinį kodeksą, pavyzdžiui, asmenims, nurodytiems testamente.
Draudimo įmoka, pasak E. Dovbyšienės, priklauso nuo pasirinktos apsaugos, o nuo jos priklauso ir išmokos dydis. Draudimo sumą reikia rinktis labai racionaliai, atsižvelgti į individualią situaciją – išlaikomų asmenų skaičių, indėlio į šeimos biudžetą svarbą ir pan. Netekus vieno iš šeimos maitintojų, prisitaikymas prie pasikeitusios padėties gali užtrukti keletą metų. Gyvybės draudimo išmoka šiuo laikotarpiu turėtų kompensuoti negautas pajamas.
„Kiekvieno žmogaus situacija ir poreikiai skiriasi, todėl renkantis draudimą vertėtų pasikonsultuoti su specialistais, kurie padės išgryninti konkrečius poreikius ir pasiūlys geriausiai juos atitinkantį draudimą“, – neabejoja E. Dovbyšienė.
