Mikroplastikas jau randamas ir žmonių kraujyje
Vilniaus universiteto profesorė Eglė Lastauskienė laidoje „Delfi rytas“ pasakojo, kad mikroplastikas yra itin mažos kasdien naudojamo plastiko dalelės, kurios gali nesunkiai patekti į pačias įvairiausias vietas. Mokslinėje literatūroje mikroplastiku laikoma tai, kai dalelė yra mažesnė nei 0,5 mm.
„Yra dar viena atmaina, nano plastikas, kuris labai sunkiai aptinkamas, bet yra pasklidęs mūsų aplinkoje“, – sakė prof. E. Lastauskienė.
Visa tai, ką išmetame ar vartojame, vėliau gali pavirsti į mikroplastiką. Be to, kadangi pats plastikas suyra labai lėtai, pasaulyje vis kaupiasi, o vėliau vandenyne susidaro šiukšlių salos, o žemėje – didžiuliai sąvartynai.
Mikroplastikas jau randamas ir žmonių kraujyje. Dalį jo, pasak profesorės, suvalgome su maistu, kitą dalį įkvepiame.
„Mitybos grandinėse jis gali kauptis visur, net augalai gali įsiurbti jį per šaknis. Tokios dalelės, patekusios į augalus, jose išlieka. Tada gyvūnai vartoja augalus, mes patys juos vartojame, ir tokiais keliais plastikas patenka į mūsų organizmą“, – kalbėjo pašnekovė.
Kol kas nėra būdų, kaip jį pašalinti iš organizmo
Kadangi mikroplastikas aptinkamas visame pasaulyje, tai reiškia, kad visi gyvi organizmai jį gali kaupti. Tad ir žmogus šios medžiagos gali gauti su kone visu maistu.
Apie paties mikroplastiko žalą žmogaus kūnui mokslinių duomenų kol kas yra labai nedaug.
„Šia tema susirūpinta gana vėlai, tik dabar pradėti intensyvesni tyrimai. Mikroplastikas didelio toksiškumo tarsi nedemonstruoja, bet didelė problema ta, kad mikroplastiko gali prikibti kitos medžiagos, kaip sunkieji metalai, įvairūs toksinai, pesticidų, cheminių medžiagų likučiai, kurie yra labai toksiški“, – sakė prof. E. Lastauskienė.
Kol kas, pasak mokslininkės, nėra ir auksinio standarto metodo, kuris padėtų pašalinti mikroplastiką. Tačiau daugybė mokslininkų dirba tam, kad atrastų būdą, kaip šią medžiagą surinkti – vieni ieško fizinių priemonių, kiti cheminių, kurios padėtų greičiau plastikui suirti.
Ieškoma būdų, kaip mikroplastiką pašalinti ir iš žmogaus organizmo. Bet kol kas tai – neįveikiama užduotis.
„Neturime duomenų, kokie mikroplastiko kiekiai yra sukaupiami žmogaus organizme, ir kiek tai pavojinga bei ar galime pašalinti. Tikriausiai suprantame, kad paties kraujo prafiltruoti negalime. O jei tas plastikas kaupiasi organuose, tai vėl kita problema, kaip jį iš ten išimti. Išeitis yra tik mažinti jo kiekį aplinkoje ir taip bandyti apsisaugoti“, – sakė mokslininkė.
Pasak pašnekovės, norint sumažinti mikroplastiko kiekį, visų pirma turėtume pradėti keisti pakuotes į tvarias, mat kasdienė žmonių veikla yra pagrindinis taršos šaltinis. Jei sugebėtume kasdienės veiklos šiukšles pakeisti, tai padėtų sustabdyti beprotišką taršą, kuri vyksta dabar.
„Reikėtų į tai žiūrėti atsakingai, kiekvienas turėtume rūpintis, ką po savęs paliekame vaikams ir anūkams, ar tikrai vieną obuolį verta dėti į plastikinį maišelį“, – kalbėjo prof. E. Lastauskienė.
