Komplikuotų santykių su tėvais tema, ko gero, viena dažniausių psichologų kabinetuose. Pasak specialistų, taip nutinka dėl labai įvairių priežasčių – nuo neatlieptų emocijų vaikystėje iki patirto smurto. Ir nors ryšys gali trūkinėti su bet kuriuo iš tėvų, Vokietijoje atliktame tyrime pastebėtas svarbus fenomenas – daug daugiau žmonių susvetimėjimą jaučia su tėvu. Tuo tarpu kitas tyrimas atskleidė, kad labiau į vaiko gyvenimą įsitraukiantys vyrai ne tik nepalieka amžinų žaizdų, bet net ir patys ilgiau gyvena.

Prieš metus Vokietijos Martyno Liuterio ir Kelno universiteto mokslininkų O. A. Beckerio bei K. Hank pristatytame tyrime „Suaugusių vaikų susvetimėjimas su tėvais Vokietijoje“ tėvai ir vaikai įvardijami kaip susvetimėję tuo atveju, jei nepalaiko jokių ryšių arba palaiko ryšį rečiau nei kartą per mėnesį, bet nejunta emocinio artumo. Remiantis šiais kriterijais, maždaug 20 proc. žmonių jaučia susvetimėjimą su tėvu, o 9 proc. – su motina.

Tačiau Delfi kalbinta psichologė teigia, kad atsiribojimas nuo tėvų nėra savaime neigiamas reiškinys. Tai taip pat gali būti tinkamas sprendimas atsitraukiant nuo toksiškos aplinkos.

Iš kitos pusės, suprasti galima ir pačius tėvus. Ypač vyrus. Iš jų visuomenėje nėra tikimasi artimo ryšio su vaiku, dėl to jų indėlis į santykį ir būna gerokai mažesnis, vedantis į susvetimėjimą.

Bijo net tėvų skambučio

Psichologė – Geštalt psichoterapeutė Karolina Puzinaitė sako darbo praktikoje procentiškai labai dažnai susidurianti su tėvų ir vaikų santykio klausimu. Jos teigimu, susvetimėjimas atpažįstamas per du faktorius: vienatvės, apleistumo jausmą bei emocinį neatliepimą. Pastarasis pasireiškia palaikymo nejutimu, taip pat pastebimas, kai vienas iš tėvų asmenį nuvertina, neatsako tuo, ko jam labiausiai reikėtų, ar net manipuliuoja savo vaiku.

Anksčiau vyravusios socialinės normos ne tik nesukurdavo galimybės garsiai kalbėti apie emocinę savijautą šeimoje, bet ir įdiegdavo stereotipinius lūkesčius, kad nevalia tėvams prieštarauti, privalu visad mylėti ir jais rūpintis, nepaisant to, ką tau padarė, tvirtina psichologė. Šios kertinės socialinės normos, anot jos, neleidžia jaustis gerai.

Turėjau klientę, kuri sakė tik dabar atradusį gerą santykį su mama. Klausiu – kas nutiko? Sako – mano mama mirė. Karolina Puzinaitė

Realybė tokia, kad santykiai su tėvais visuomet turi savų ydų.

„Labai mažai kas stipriai džiaugiasi ir sako, kad santykis su tėvais yra betarpiškai geras. Didžioji dalis klientų psichoterapijoje paliečia šeimos santykių temą, nes kažkas buvo neatliepta, kažkas iki šiol netenkina“, – tvirtina K. Puzinaitė.

Mokslininkai pastebėjo liūdną fenomeną, itin būdingą ir lietuvių šeimoms: kainą už tai tenka mokėti visą likusį gyvenimą
© DELFI / Andrius Ufartas

Pasak psichologės, nemaža dalis žmonių netgi bijo tėčio ar mamos skambučio, patiria didelę įtampą ir stresą, kuris sukelia net ir fizines kūno reakcijas. Išeitis iš susvetimėjusių santykių paliekama kiekvieno asmens atsakomybei, sako ekspertė, tačiau psichoterapijos metu sprendimo būdų galima ieškoti kartu su specialisto pagalba.

„Kartais klientams tenkinančio santykio sukurti taip ir nepavyksta, bet kartais atrandamas tinkamas bendravimo stilius – išmokstama nubrėžti ribas, įvardyti savo poreikius, priimti tėtį ar mamą tokią, kokia ji yra, – teigia K. Puzinaitė. – Daugeliu atveju tėvų pakeisti negali – tereikia priėmimo ir suvokimo, kad jie mane augino taip, kaip mokėjo ir suprato tuo metu. O dabar vienintelis būdas yra atrasti ne tobulą, bet abejoms pusėms priimtiną bendravimo būdą.“

Griebiasi ir kraštutinių sprendimo būdų

Visgi neatradę siekiamo santykio žmonės dažnu atveju pasirenka kraštutinumą – atsitraukti, ryšį su tėvais blokuoti, kad santykis taptų minimalus arba jo visai nebeliktų, pastebi psichologė. Tačiau tokiu būdu iš susvetimėjimo sąmoningai pereinama tik į dar didesnį susvetimėjimą.

K. Puzinaitės teigimu, atsitraukimas išties gali būti tinkamiausia išeitis, ypač, kai tėvai naudoja psichologinį smurtą, manipuliuoja, patys nenori dėti pastangų į santykio gerinimą.

„Tokiu atveju siekiant pakeisti santykį išeikvojama daug energijos, o nutraukus bambagyslę ir atsitraukus pagaliau pajunti, kad gali kvėpuoti. Taip pat reikia leisti dalį atsakomybės prisiimti ir tėvams, pasakyti, kad mes bandėm, bet mums nepavyko, kad aš irgi turiu savo asmeninį gyvenimą, kurį noriu toliau kurti“, – sako psichologė.

Karolina Puzinaitė
Karolina Puzinaitė
© Asmeninio albumo nuotr.

Taip pat K. Puzinaitė dalinasi kabinete išgirsta istorija, kaip klientė iš toksiškų santykių su mama išbrido kone pačiu kraštutiniausiu keliu.

„Turėjau klientę, kuri sakė tik dabar atradusį gerą santykį su mama. Klausiu – kas nutiko? Sako – mano mama mirė. Man labai įdomiai nuskambėjo, net truputį išsigandau. „Kai ji yra čia palaidota, – sako, – aš dabar labai gerai jaučiuosi su ja būdama ir bendraudama. Ji manęs nebekritikuoja, manęs pasiklauso. Aš galiu ateiti į kapines pasimelsti, pabūti, pagaliau atradau ramų santykį“, – pasakoja psichologė.

Ne ką mažiau svarbus ir tėčio vaidmuo

K. Puzinaitės teigimu, vaiko ir motinos simbiozė yra savaime suprantama, nes iš mamos gimstame ir kurį laiką be jos niekaip negalime funkcionuoti. Čia kyla iššūkis – motina reikalinga biologiškai, užaugti galima ir be tėčio. Tačiau vaikui augant vis svarbesnis tampa ir tėvo vaidmuo. Santykis su juo duoda didelį pamatą psichologiniu aspektu, sako K. Puzinaitė.

Ypač tėvo figūra svarbi moterims, kadangi iš šio ryšio mokomasi vėlesniuose gyvenimo etapuose kurti santykį su priešingąja lytimi, pastebi psichologė: „Kuriant savo šeimą, antrąją pusę renkamasi pagal tai, koks vyras šeimoje buvo augant.“

Švedijoje atlikti tyrimai rodo, kad vaiko priežiūros atostogose buvę vyrai gyvena vidutiniškai ilgiau. Margarita Jankauskaitė

Tuo tarpu Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė laikosi požiūrio, kad šaltesnis ryšys gali išsivystyti tiek tarp vaiko ir tėvo, tiek tarp vaiko ir motinos. Pasak jos, ryšys su mama neatsiranda savaime – jis yra stiprus tik dėl to, kad stereotipiškai mamos būna tos, kurios atliepia vaiko poreikius, juo rūpinasi ir ugdo. Visa tai prisideda prie lengvesnio artimo santykio formavimosi.

„Jei investuoji į bendravimą su vaiku, tai ryšį turi. Jei neinvestuoji – neturi, – tvirtina M. Jankauskaitė. – Tačiau vyrai susiduria ir su papildomu iššūkiu. Kultūriškai iš jų nėra tikimasi stipraus ryšio su vaiku, o patiems iniciatyvos imtis nelabai gaunasi, nes jie neturi, iš ko paimti pavyzdį. Taip susiformuoja iš kartos į kartą perduodamas ydingas elgesio modelis.“

Margarita Jankauskaitė
Margarita Jankauskaitė
© DELFI / Domantas Pipas

Pasak M. Jankauskaitės, tėčių susvetimėjimo su vaikais fenomenas kyla iš tradicijų ir socializacijos.

„Tai yra visiškai suprantami rezultatai. Jeigu vyras neįsitraukia į bendravimą su vaiku nuo pat pirmų dienų ar dar iki vaikui gimstant, tai formuoti ryšį yra labai sudėtinga. Jei įsivaizduojama, kad tėvo pareiga – pastatyti namą, pasodinti medį ir tik pagimdyti sūnų, o ne pasirūpinti juo (jau nekalbant apie tai, kad dukra šiame kontekste kažkaip pamirštama), tai taip ir atsitinka“, – mąsto ekspertė.

Pastebi teigiamus pokyčius

Vis dėlto ekspertė atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu Lietuvoje vyrai vis daugiau įsitraukia į bendravimą su vaiku.

„Vis labiau plinta suvokimas, jog ryšį su vaiku tėvui reikia pradėti formuoti kuo galima anksčiau ir kad reikia būti ne vien tėčiu-bankomatu, bet ir su vaiku emocinį ryšį turinčiu tėčiu“, – teigia M. Jankauskaitė.

Vis labiau plinta suvokimas, jog ryšį su vaiku tėvui reikia pradėti formuoti kuo galima anksčiau ir kad reikia būti ne vien tėčiu-bankomatu, bet ir su vaiku emocinį ryšį turinčiu tėčiu. Margarita Jankauskaitė

Be to, į gerąją pusę keičiasi ir įstatymai – dabar tiek mama, tiek tėtis gali išeiti vaiko priežiūros atostogų. Tačiau Lygių galimybių plėtros centro ekspertė pastebi, kad nuostatų ir elgsenos lygmenyse pastebimas ryškus atotrūkis.

„Didesnis procentas vyrų pripažįsta, kad ir vyrui, ir moteriai yra svarbu rūpintis vaiku. Bet matydami duomenis, kiek žmonių ima vaiko priežiūros atostogas, matome didelį neatitikimą, – akcentuoja M. Jankauskaitė. – Argumentai, kodėl vyras visgi nepaėmė atostogų, dažniausiai būna ekonominiai. Galima sutikti, kad pinigai jaunai šeimai yra svarbus dėmuo, bet tuomet galima paklausti, kodėl šis argumentas nesuveikia moterims. Jos, nepaisant ekonominių netekčių, vis tiek renkasi motinystės atostogas.“

Mokslininkai pastebėjo liūdną fenomeną, itin būdingą ir lietuvių šeimoms: kainą už tai tenka mokėti visą likusį gyvenimą
© DELFI / Tomas Vinickas

Šioje vietoje svarbu pastebėti, kad įtaką daro ne tik ekonominis klausimas, bet ir kultūrinės normos, sako Delfi pašnekovė. Anot jos, vyrų, imančių tėvystės atostogas, būtų ženkliai daugiau, jei visuomenėje būtų aiškiai transliuojama, jog gimęs vaikas – ne tik motinos rūpestis.

„Jei socialinis spaudimas tėčiui ir mamai rūpintis naujagimiu būtų vienodas, nesiskirtų ir procentas vyrų ir moterų, kurie tai daro“, – pabrėžia M. Jankauskaitė.

Receptas vyrams ilgiau gyventi

Tyrimai rodo, kad vyrams aktyviau įsitraukus į vaiko priežiūrą, nauda pastebima įvairiais aspektais, sako M. Jankauskaitė.

Žvelgiant iš vaiko perspektyvos, glaudų emocinį ryšį su abiem tėvais užmezgęs vaikas ant šio pamato stato ir paskesnį ryšį, teigia pašnekovė, o paauglystėje artimas ryšys su mama ir tėvu yra labai svarbus išteklius, nes būtent šiuo laikotarpiu žmogus pradeda formuoti savo tapatumą, dėl ko kilus įvairiems iššūkiams reikia artimo santykio su abejais iš tėvų.

Tuo tarpu žvelgiant iš vyro perspektyvos, vaiko priežiūros atostogos ilgalaikėje perspektyvoje pozityviai veikia vyro gyvenimo kokybę.

Turime išankstinius stereotipus, jog ne vyrų reikalas pasirūpinti vaikais, jog moterys iš prigimties tai moka geriau už vyrus. Nemoka jos to iš prigimties, o tiesiog išmoksta, nes deda pastangų tai padaryti. Margarita Jankauskaitė

„Švedijoje atlikti tyrimai rodo, kad vaiko priežiūros atostogose buvę vyrai gyvena vidutiniškai ilgiau. Šis stebuklas įvyksta dėl to, kad asmenys, jaučiantys pareigą pasirūpinti kitu, pavyzdžiui, vaiku, labiau pradeda rūpintis ir savo sveikata. Tai reiškia, kad jie renkasi gyventi mažiau rizikingą gyvenimą, rūpinasi sveikata, o ilgalaikėje perspektyvoje tiesiog ilgiau gyvena“, – tvirtina ekspertė.

Jei vyras aktyviai įsitraukia į vaiko priežiūrą, pastebimai mažesnė našta krinta moteriai, pastebi M. Jankauskaitė. Jai tampa paprasčiau siekti ekonominės autonomijos – moteris gali lengviau integruotis darbo rinkoje, siekti paaukštinimo, daugiau laiko skirti pomėgiams. Taip pat nauda pastebima ir poros santykiuose. Abu partneriai įgyja panašias patirtis, supranta, ką reiškia būti su vaiku ir koks iššūkis kyla, kai reikia derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, sako ekspertė.

Žmonės žiemą
Žmonės žiemą
© DELFI / Lukas Bartkus

„Galų gale, žiūrint visuomenės mastu, matome perspektyvą, kad šeimoje jei yra vienodai dalinamasi našta, darbdaviui nebelieka skirtumo, ar į darbovietę priimti vyrą ar moterį, – pastebi M. Jankauskaitė. – Tada labiau žiūrima į kompetencijas, nes suprantama, kad kilus iššūkiams pareigomis turės dalintis ir tėvas, ir mama. Taigi labai stipriai keičiasi darbo kultūra, suvokus, kad dirba ne tiesiog „darbo jėga“, o žmonės, kurie turi šeimą.“

Pokyčiai laukia jau šią vasarą

Nuo šių metų rugpjūčio 2 d. Lietuva privalės įgyvendinti Europos Komisijos direktyvą, numatančią pokyčius vaiko priežiūros srityje. Planuojama, kad tėvai galės rinktis 18 arba 24 mėnesių vaiko priežiūros atostogas, iš kurių po du neperleidžiamus mėnesius tektų ir mamai, ir tėvui.

M. Jankauskaitė siūlo į šį pokytį žvelgti kaip į puikią šeimoms suteikiamą galimybę. Ji pabrėžia, kad valstybė tokiu būdu ne tik įtvirtina tėvo ir mamos teises, bet ir suteikia galimybę šia teise aktyviai naudotis.

„Atrodytų, kad du neperleidžiami mėnesiai – smulkmena. Tačiau tai yra grūdelis, iš kurio paskui išauga didelis galingas medis, duodantis gerų vaisių. Todėl labai raginčiau tuo naudotis, o ne mėginti šiuos dalykus apeiti vien dėl to, kad turime išankstinius stereotipus, jog ne vyrų reikalas pasirūpinti vaikais, jog moterys iš prigimties tai moka geriau už vyrus. Nemoka jos to iš prigimties, o tiesiog išmoksta, nes deda pastangų tai padaryti. Kai vyrai turi motyvacijos – irgi puikiai išmoksta rūpintis vaiku, kurti su juo glaudų santykį ir šiuo santykiu džiaugtis“, – direktyvos atnešamais pokyčiais kviečia naudotis Lygių galimybių plėtros centro ekspertė.

Šis tekstas yra iniciatyvos „Tvari Lietuva“ dalis, nes atitinka kelis tvaraus ir darnaus vystymosi tikslų. Šiuos tikslus, kaip bendrą rodiklį, taiko didžioji dalis pasaulio valstybių. Šalių darbotvarkėse iki 2030 m. esminis tvarumo principas – nepalikti nė vieno nuošalyje.

www.DELFI.lt