Kokybinis tyrimas pradėtas 2020 m. spalį, jo metu giluminiai interviu paimti iš dešimties skirtingose gyvenimo situacijose esančių porų. Savo įžvalgomis ir patirtimis dalijosi šeimos iš sostinės ir provincijos miestų, kartu esančios kelerius ar keliasdešimt metų, turinčios arba neturinčios vaikų.
„Tyrimas parodė, kad tos pačios lyties šeimos susiduria su teisinėmis, socialinėmis ir psicho-emocinėmis problemomis. Tyrime dalyvavusios LGBT+ poros ilgą laiką, o kartais ir didžiąją gyvenimo dalį, gyveno de facto partnerystėje, kūrė savo LGBT+ šeimą, rūpinosi vienas (-a) kitu (-a), kartu augino vaikus, kartais konfliktuodavo, išsiskirdavo, slaugydavo ar laidodavo savo partnerį (-ę), ir visada pabrėždavo, kad jų santykiai niekuo nesiskiria nuo heteroseksualių porų. Tačiau dėl egzistavimo už įstatymų ribos, šios poros kasdien patyrė ir patiria nelygybę, diskriminaciją ir neteisingumą, bei mano, kad jų teisės bus pažeidinėjamos tol, kol jos nebus tinkamai sureguliuotos“, – sako tyrimo vadovas, Lietuvos socialinių mokslų centro mokslo darbuotojas dr. Liutauras Labanauskas.
Nesaugumo ir nestabilumo jausmas, neaiškūs porų turtiniai ir neturtiniai santykiai
Anot tyrimo vadovo, giluminiuose interviu dalyvavusios poros pabrėžė „prarastą laiką“, nusivylimą ir patirtą nuolatinį socialinę neteisybę, teigė, kad visą gyvenimą laukė, kol jų santykiai bus „legalūs“.
„Poros pabrėžė nestabilumo ir nesaugumo jausmą, valstybės neginamą poros „teisę egzistuoti“ ir išvengti diskriminacijos. Neaiškūs porų turtiniai ir neturtiniai santykiai, neapibrėžti bendros nuosavybės, paveldėjimo, partnerio (-ės) išlaikymo klausimai, negalėjimas pasirinkti partnerio (-ės) pavardės, įgalioti veikti vienas (-a) kito (-os) vardu ir interesais, ar atstovauti sveikatos priežiūros srityje, ar neliudyti vienas (-a) prieš kitą teisme ir pan. didino partnerių socialinį pažeidžiamumą, psichologinį nesaugumą ir nevisavertiškumą“, – sako sociologas.
Anot mokslininko, interviu metu buvo atskleisti tiek paprastesni, tiek sudėtingi teisių pažeidimo ir diskriminacijos atvejai.
„Nuo kasdienių situacijų, kai poros negali veikti kartu, arba vienas (-a) kitam (-ai) atstovauti, pavyzdžiui, pasiimti partnerio (-ės) vaiko iš darželio, iki daug sudėtingesnių, nenumatytų situacijų. Spręsdamos klausimus apie nuosavybę, sveikatą, skyrybas ar mirtį poros gali susidurti su rimtais teisiniais sunkumais ir dėl to nukentėti. Iš anksto numatyti visas gyvenimo situacijas, tokias kaip ligos, mirtis, skyrybos, partnerio neveiksnumas, nelaimingas atsitikimas užsienyje ir pan., nėra įmanoma, todėl reikalinga automatinė poros kaip teisinio vieneto apsauga. Lūkestis, kad visas gyvenimo situacijas tos pačios lyties poros gali išspręsti per teisininkus, advokatus ar notarus yra ne tik neracionalus ir diskriminuojantis, bet kartu ir absurdiškas“, – apibendrina L. Labanauskas.
Tos pačios lyties pora: „Valstybės akyse esame niekas“
Spaudos konferencijoje, skirtoje pristatyti tyrimo ataskaitą, dalyvavo ir tos pačios lyties šeima Sigita Mykolaitytė ir Jugnė Jūnė Jonušaitė. Anot moterų, tokios poros nori kurti gyvenimą Lietuvoje, tačiau susiduria su jų orumą žeminančiomis kliūtimis.
„Myliu savo valstybę, pasirinkau čia gyventi, čia dirbti ir kurti savo ateitį. Tačiau Lietuvoje esu antrarūšė pilietė, valstybės akyse aš ir Sigutė esame niekas. Tai, kad mes kuriame bendrą gyvenimą, kad statome kartu namelį, kad mylime ir rūpinamės viena kita nereiškia nieko. Tai skaudina, žemina, taip pat sukelia praktinių problemų, apie kurias kitoms poroms nereikia galvoti.
Tam, kad galėtume paveldėti mūsų bendrai kuriamą turtą, turime ne tik sudaryti testamentus būdamos trisdešimties su trupučiu, tačiau net ir to nepakanka: paveldėdama turtą, kurį pati savo rankomis kūriau ir puoselėjau, turėčiau valstybei susimokėti mokesčius, nes valstybės akyse mes su Sigute esame svetimi žmonės“, – sakė J. J. Jonušaitė.
Moteris teigia bijanti galvoti ir apie sveikatos sistemą. Anot jos, jei jos partnerei kažkas nutiktų, informacija apie partnerės būklę jai teikiama nebūtų.
„Jei Sigutė atsidurtų ligoninėje, gydytojai man negalėtų teikti informacijos apie jos sveikatą. Aš taip pat negalėčiau priimti sprendimų, susijusių su jos sveikata, jei, pavyzdžiui, ją ištiktų koma. Tokia mintis yra tiesiog nepakeliama“, – tvirtino J. J. Jonušaitė.
Jos partnerė, S. Mykolaitytė, atkreipė dėmesį, kad pradėjus svarstyti partnerystės įstatymą, viešojoje erdvėje pasipylė neapykanta tos pačios lyties šeimų atžvilgiu. Anot jos, tokia neapykanta kenkia žmonių tarpusavio santykiams, tad žmonės turėtų labiau įsiklausyti ir mažiau smerkti, o partnerystės įstatymas padėtų didinti supratimą.
„Noriu pasinaudoti proga ir pasakyti, kad neapykanta veikia mus visus: byra šeimos, kenčia mūsų artimieji, kurie taip pat jaučia neigiamą visuomenės nusistatymą, griūva santykiai tarp brolių, seserų, tėvų ir vaikų, galų gale – žmonės žudosi.
Aš esu labai dėkinga, kad mano mama priima mane ir Jugnę, bet jai baisu dėl aplinkinių reakcijų. Skaudu matyti, ką ji turi išgyventi. Noriu padėkoti mamai ir visiems LGBT artimiesiems, kurie yra su mumis. Jūsų palaikymas yra labai svarbus. Taip pat visiems žmonėms, kurie bando įsiklausyti, o ne teisti ir nurašyti. Neabejoju, kad jei būtų priimtas partnerystės įstatymas, žmonės suprastų, jog mūsų santykiai nekelia jokios grėsmės, o valstybė mato ir vertina mus kaip žmones, kaip valstybės piliečius. Įstatymas padėtų keistis ir visuomenės požiūriui, mažėtų tos neapykantos, susiskaldymo ir pykčio. Šita kova yra beprasmė“, – sako S. Mykolaitytė.
Įstatymo laukia dvidešimt metų
Šiuo metu Lietuva yra viena iš šešių Europos Sąjungos valstybių, nesuteikianti galimybės tos pačios lyties šeimoms sudaryti partnerystės ar kitaip formalizuoti savo santykius. Pagal kasmet sudarinėjamą „Vaivorykštės indeksą“ Lietuvos atsilikimas šeimos teisių užtikrinimo srityje, lyginant su kitomis valstybėmis, ypač didelis: šioje kategorijoje Lietuva nesurenka nė vieno taško.
„Partnerystės instituto pažadą valstybė davė dar 2001 m. įsigaliojusiame Civiliniame kodekse. Praėjo dvidešimt metų, tačiau įstatymo neturime iki šiol. Pirmasis tyrimas apie tos pačios lyties šeimas Lietuvoje rodo, kad vaivorykštės šeimos susiduria su rimtomis teisinėmis kliūtimis ir jaučiasi nesaugios, antrarūšės, nepaisant savo kasdienių pastangų, kuriant šios valstybės gerovę. Šeimos turi aiškų lūkestį, kad valstybė pagaliau priims partnerystės įstatymą. Todėl raginame politikus prisiimti politinę atsakomybę už šio klausimo sprendimą, grąžinti įstatymą į politinę darbotvarkę ir pagaliau priimti orų partnerystės įstatymą“, – sako Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė.
Balandį Lietuvos žmogaus teisių centras kartu su 150 jaunimo ir žmogaus teisių srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų kreipėsi į valstybės vadovus ir Seimo narius, ragindamos priimti partnerystės įstatymą. Pavasarį į politikus atviru laišku taip pat kreipėsi per 100 visuomenėje žinomų Lietuvos psichologų bei psichoterapeutų, teigdami, kad priimtas partnerystės įstatymas pagerintų LGBT+ psichikos sveikatą bei visos visuomenės saugumą.
Tyrimas vykdytas ir ataskaita parengta įgyvendinant projektą „Žmogus žmogui žmogus: didesnė parama žmogaus teisėms ir vienas kitam kovoje už lygybę“. Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Europos ekonominės erdvės mechanizmo lėšomis, dalis.
