Tarptautinę kovos su smurtu prieš moteris dieną IKEA pristatė iniciatyvą, skatinančią pastebėti smurtą šeimoje. Šios iniciatyvos ambasadorius dizaineris Robertas Kalinkinas sako, kad augdamas matė, kaip darniai sutaria jo tėvai, tačiau suaugęs suprato, jog daugelis šeimų gyvena ne tokį rožinį gyvenimą.


Dizaineris sako, kad ėmęs labiau gilintis į smurto situaciją suprato, jog ne tik Lietuva, bet ir kitos Baltijos šalys vis dar užsimerkia prieš istoriškus neigiamus įpročius, o daugelis dalykų, kurių nereikėtų toleruoti, atrodo, įprasti.

„Pamenu, kaip mano draugai stovėdavo kampuose ir būdavo mušami diržu namuose. Reikėtų labiau orientuotis į dabartį, kaip vyksta gyvenimas už uždarų durų. Moterys paprastai nesikreipia pagalbos arba kreipiasi tada, kai situacija būna kritinė ir labai sunkiai pataisoma. Moteris tada iš namų ima, ką turi, įskaitant ir vaikus, kad pabėgtų iš smurtaujančios aplinkos nuo vyro, tėvo, draugo“, – apie pasekmes pasakoja R. Kalinkinas.

Kristina Ciparytė, Robertas Kalinkinas
Kristina Ciparytė, Robertas Kalinkinas
© DELFI / Karolina Gudžiūnienė

Pašnekovas sako, kad lietuvių būdas nekišti nosies į svetimas problemas taip pat prisideda prie smurto problemų gilinimo. Visgi kalbėti apie tai išties nėra paprasta.

„Reikėtų kišti nosį, čia reikėtų labai jautriai, labai tinkamai, žinoma – taktiškai, kad žmogus neužsidarytų tame baimės jausme. Svarbu prieiti ir pabandyti išspręsti ar bent jau pabandyti nusiųsti pagalbos“, – įžvalgomis dalijasi menininkas.

Moterų informacijos centro programų vadovė Rugilė Butkevičiūtė pateikia statistikos, kuri atskleidžia, kad nuo smurto kenčiančių moterų ir vyrų skaičiai skiriasi daugybę kartų.

„Kai kalbame apie smurtą artimoje aplinkoje, šį nusikaltimą vadiname smurtu lyties pagrindu, nes 8 iš 10-ies nukentėjusių nuo smurto artimoje aplinkoje yra moterys. 81 procentas smurtautojų – jų intymūs partneriai. Jei kalbėtume apie nužudymų skaičių artimoje aplinkoje, tai praėjusiais metais jų buvo 21. Moterų – 16. Vienuolika iš jų nužudė būtent intymūs partneriai. Tai nusikaltimas, kuris daromas dėl lyties ir kuris neproporcingai daug paveikia moteris; šitai labai svarbu pasakyti, nes vyrai, kenčiantys nuo smurto artimoje aplinkoje, dažniau jį patiria nuo kitų vyrų.

Statistika rodo, kur yra problemos šaknys. Kodėl prieš moteris smurtaujama? Siekiant pažeminti, sumenkinti, izoliuoti ir neleisti aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Smurto pasekmės yra ir depresija, ir kiti tiek fiziniai, tiek psichologiniai sveikatos sutrikimai. Mums neleidžia dirbti, tad prarandamos pajamos, neleidžia dalyvauti visuomeniname gyvenime. Pasekmės žiaurios“, – sako R. Butkevičiūtė.

Statistika rodo tik fizinio smurto kiekius, psichologinis smurtas pastebimas kur kas sunkiau, o viena smurto forma – vis dar itin neapibrėžta.

Rugilė Butkevičiūtė
Rugilė Butkevičiūtė
© DELFI / Karolina Gudžiūnienė

„Mes darėme tyrimą ir Lietuvoje – apie 60 procentų nukentėjusių iš viso niekur nesikreipia pagalbos. Daugiausia matome fizinį smurtą, nežymius sveikatos sutrikdymus. Mes vis dar nematome psichologinio smurto. Dėmesį ypač norėčiau skirti seksualiniam smurtui artimoje aplinkoje, kuris yra absoliučiai neatpažįstamas, – beveik pusė Lietuvos gyventojų mano, kad mylėtis su vyru yra žmonos pareiga.

Kaip tik paleidome kampaniją, kurioje sakome, kad prisisegti diržą – pareiga, eiti į darbą – pareiga, mokėti mokesčius – pareiga, o seksas nėra pareiga, nėra teisė. Vienintelė pareiga, kurią mes turime, tai gerbti kito žmogaus ribas ir kito žmogaus kūno integralumą, – vardija pašnekovė. – Labai noriu atkreipti moterų, merginų, kurios klausosi manęs, dėmesį, kad seksas nėra jūsų pareiga. Jūs neprivalote to daryti. Santuoka ar ilgalaikiai santykiai nėra grįsti sutikimu visą gyvenimą mylėtis ir tai nereiškia, kad galima nepaklausus daryti, ką nori.“

Moterų informacijos centro programų vadovė sako, kad seksualinis smurtas šeimoje itin sunkiai atpažįstamas, nes dažniausiai nebūna fiziniam smurtui priskiriamų pasekmių, smurtautojas nelaiko peilio prie aukos gerklės.

„Tau sakoma: pagulėk, nieko nereiks daryti, tik pagulėk, pakentėk, aš viską padarysiu pats. Pažiūrėk tą pornografinį vaizdo įrašą – tu man taip padarysi. Grįžk namo per pietus ir pasimylėk su manim, nes aš turiu tokį poreikį. Jei negalėsi grįžti, atsiųsk man savo apsinuoginusios nuotraukų. Labai svarbu pasakyti, kad tai yra seksualinis smurtas“, – pavyzdžių pateikia R. Butkevičiūtė.

Praėjusias metais IKEA ir Moterų informacijos centras jau buvo padarę testą, kaip atpažinti fizinį, ekonominį ir kitokį smurtą. Kaip pavyzdį pašnekovė pateikia situaciją, kai moteris nori eiti susitikti su draugėmis, o artimas žmogus neleidžia, kas tai – meilė ir pavydas ar smurtas? Testas aiškiai nurodo, kad draudimas gyventi socialinį gyvenimą yra smurtas, tad tai įvardijus sau galima drąsiau kreiptis pagalbos. Visgi įstatymų lygmeniu dar ne viskas paprasta.

„Lietuvoje iki 2011 metų mušti savo žmoną, partnerę, gyvenimo draugę buvo kaip ir visiškai normalu, nes tai laikyta tik šeimos reikalu. Nuo 2011 metų mes turime Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, kur sakoma, kad tai nėra privatus šeimos reikalas, – tai valstybės reikalas, yra palaikomas valstybės kaltinimas. Bet egzistuoja problema, pavyzdžiui, neturime smurto lyties pagrindu sąvokos. Mes vis dar nepripažįstame, kad smurtas artimoje aplinkoje – smurtas lyties pagrindu. Jis neproporcingai daugiau paveikia moteris ir mergaites.

Mes nekovojame su problemos šaknimis, nekovojame su stereotipais, nekovojame su požiūriu į moters žeminimą. Lietuvoje vis dar neturime ratifikuotos Stambulo konvencijos – likome tik 6 iš visų Europos Sąjungos šalių. Tai kompleksiškiausias, ekspertų geriausiai išdirbtas dokumentas, kuriame kalbama ne tik apie pagalbą, prevenciją, apie seksualinį smurtą, bet ir apie tai, kad mes Lietuvoje neturime specializuotos pagalbos nuo seksualinio smurto nukentėjusiems asmenims. Stambulo konvencija vis dar nėra priimta ir vis dar baiminamės, kas galėtų būti. Užtenka baimintis – reikia spręsti šią problemą iš esmės“, – sako Moterų informacijos centro programų vadovė.

R. Kalinkinas antrina, kad Lietuva tikrai nėra neišsilavinusi šalis, tad net jei kada ir nuskamba epitetai „kaimas“, „runkeliai“, tai nėra tiesa – visuomenė atjaučianti, supratinga, tik tenka pripažinti, kad visos Baltijos šalys vis dar turi tam tikrą šleifą, – žmonės vengia imtis veiksmų ir neretai ignoruojama tai, kas vyksta už uždarų durų.

„Žmonės nenori apie tai šnekėti. Pagalvoju, jei mane nuolatos žemintų mano partneris, jei būčiau moteris, paguodos ieškočiau geriausiu atveju draugių rate, jeigu jausčiau, kad jos manęs nežemins. Draugės gali pasakyti: „Gal tu tiesiog pati susitvarkyk.“ Jei tave skriaudžia, būtinai turi kreiptis pagalbos – vienareikšmiškai turi tą daryti. Pripažinkime: gali neturėti viduje stimulo kreiptis pagalbos, gali manyti, kad tikriausiai taip yra normalu, o gal net mama sakė „užsimerk, palauk, pakentėk, praeis, nes aš taip dariau ir mano močiutė taip darė“.

Taigi mūsų visų, visuomenės, atsakomybė yra kreipti į tai dėmesį, atpažinti smurtą. Pavyzdžiui, jei aš Tave pamatyčiau su mėlynu paakiu, vargu ar mane įtikintų istorija, kad trenkeisi į spintelę, darydama kavą namuose. Aš pasižiūrėčiau tau labai giliai į akis ir bandyčiau suprasti, ar tau dabar sudėtingas periodas. Net tavęs visiškai nepažinodamas, ką mažų mažiausiai padaryčiau, tai pasakyčiau, kad jei reikia pagalbos, pasakyk, bandysiu padėti“, – pasak R. Kalinkino, baimę reikėtų perlipti tiek aukai, tiek visuomenei.

Pašnekovas tikina, kad pulti kalbinti praeivio tikrai nereikia, bet artimesniame rate žmonės turėtų paklausti, ar tau viskas gerai. Be to, menininkas siūlo prakalbinti jautriai, neklausti tiesmukai, ar žmogus patiria namuose prievartą, o jei jau pašnekovas prabyla, svarbu išklausyti.

„Niekada neatimkite iš žmogaus vilties, tai gali būti paskutinis dalykas, ką jis turi“, – pabrėžia dizaineris.

R. Butkevičiūtė sako, kad būtina suprasti, jog ne visuomet smurtą atskleidžia mėlynės ar kiti akivaizdūs požymiai.

„Smurtautojas daro viską, ką gali, kad paslėptų smurtą. Jei matome, kad žmogui kas nors gali būblogai ir jis mums papasakoja, visų pirma, ką sakome, – „tu nesi kalta“. Žmonės save kaltina, ypač moterys yra linkusios save kaltinti, sako: „Bet aš galėjau kažką kitaip padaryt.“ Žinutė, kurią skleidžiame mes, – „tu nesi kalta, negali padaryti visiškai nieko, kad kitas žmogus turėtų teisę kelti prieš tave ranką ar naudoti kitą smurto formą“, – paaiškina pašnekovė.

Menininkas pabrėžia, kad fizinis smurtas nėra būdas bausti ar pamokyti kitą žmogų ir to negalima toleruoti. R. Butkevičiūtė priduria, kad šiuo metu viešojoje erdvėje į seksualinį smurtą šeimoje neretai žiūrima kaip į juokelį, tad toks požiūris aukoms tikrai neprideda drąsos ieškoti pagalbos.