Ukrainietė Anastasija sako, kad prieš kelias dienas žmonės buvo įspėti apie karo grėsmę, tuomet visi išėjo į gatves, giedojo himną, tačiau nerimas atslūgo, kai karas neprasidėjo. Visgi po kelių dienų pažadinę sprogimo garsai ne vieną sukaustė – Anastasija sako, kad dar ir dabar sunku patikėti, jog karo siaubas, apie kurį skaitė istorijos knygose, kartojasi dabartiniame pasaulyje.
„Apie penktą ryto prabudome nuo sprogimo garsų, visą parą spiegė sirenos, sproginėjo bombos, išgyvenome tikrą košmarą. Mums išvažiuojant kitame krante (Kijevą dalija upė), dešiniajame, tankai jau traiškė automobilius, jau vyko sprogimai, aidėjo šūviai, tad skubiai lėkėme keliu, kad tik greičiau visa tai apvažiuotume. Mes išlėkėme ištikti streso, meldėmės, kad ištrūktume iš Kyjivo“, – pasakoja Anastasija.
Kairiajame Dniepro krante, miegamuoju vadinamame Kijevo rajone gyvenančios moterys neslepia, kad net ištrūkusios iš karo zonos negali ramiai miegoti. O patirtas stresas jas tiesiog sukaustė.
„Apie porą valandų net negalėjau pradėti rinkti daiktų, nors puikiai supratau, kad reikia išvažiuoti. Buvau sutrikusi, ištikta šoko – kaip tai rinktis daiktus? Juk normaliai gyvenome. Ką dabar imti, ką daryti? Kai viskas prasidėjo, mes prabudome nuo sprogimų. Puoliau prie telefono, pamačiau, darbdavys parašęs: „Neikite į darbą, prasidėjo karas.“ Buvo sunku suprasti – kaip tai karas?“ – pasakoja kita moteris, keliavusi su Anastasija ir vairavusi automobilį.
Moterys sako bėgusios į rūsį, ten praleido pirmą karo parą. Viena iš šeimos moterų susiskambino su draugu, jis pasakė: „Važiuokite į Lietuvą, tai nesvarstoma.“
„Mes labai ilgai važiavome. Išvykome iš namų jau prasidėjus košmarui. Tiltas, kuriuo spėjome išvykti, buvo susprogdintas, tad per ten niekas išvažiuoti jau negali. Visą kelią sekėme naujienas. Supratome, kad beveik viskas griūva. Kraupu. Kone 24 valandos prie vairo, nesuprantu pati, iš kur buvo tiek jėgų, galbūt iš baimės. Tik pasiekusios Lenkiją išsinuomojome viešbutuką ir pagaliau pamiegojome. Paskui dar vairavau apie 16 valandų, jau buvo sunku“, – pasakoja su mama iš Kyjivo savo automobiliu atvykusi moteris.
Anastasija atvirauja, kad beveik visi kaimynai vyrai nuėjo ginti savo šalies. Dalis jų anksčiau žaidė strateginius karo žaidimus netikrais ginklais, o prasidėjus karui išėjo į karinį dalinį, kad galėtų stoti į kovą už Ukrainą.
Trys paros pasienyje – tiek teko laukti, kol pavyks kirsti Lenkijos sieną. Moterys sako esančios labai dėkingos žmonėms, kurie pakelėse rūpinasi vandeniu, maistu, kava, visa tai dalija nemokamai.
„Stovi didžiuliai puodai, verda bulves, mėsą, maitina sumuštiniais, dalija obuolius, vaisius, kavą. Sako, jums reikia valgyti, ir net nekalba apie pinigus“, – ašarų nesulaiko merginos mama.
„Jaučiame įtampą, tad visą kelią kone pakaitomis verkėme, kilo ir isteriškų būsenų, tikrai beprotiškai sunku. Žinojau, kad esu atsakinga už mus tris, važiavusias kartu, privalėjau saugiai atvykti, Ukrainos keliai duobėti, buvo baisu, kad neprakirsčiau automobilio rato, nes žinojau, kad niekas negalės jo pakeisti, mat niekas nedirba. Arba kai degalai buvo į pabaigą, važiavome ir nežinojome, ar bus degalinė, ar ji veiks. Nakčiai skelbiama komendanto valanda, tad viskas uždaroma, negalima likti gatvėje, važiuoti. Nuo 23 val. vakare iki 6 val. ryto draudžiama judėti. Ieškojome vietos, kur galėtume sustoti, miegojome visos trys mašinoje. Pakeliui trumpai numigome: supratau, kad miegoti irgi pavojinga. O ir miegas – bandai užmigti ir staiga išgirsti garsą, panašų į tankų. Sunku“, – neseniai išgyventu košmaru dalijasi moterys.
Kiekviename mieste – užkardas pastatę kariai, žmonės patys daro kliūtis iš smėlio ir maišų, kad tankai būtų bent laikinai sustabdyti.
Atvykusios į Lietuvą ukrainietės maloniai nustebo, kad rusų kalba Lietuvoje susikalbėti galima su nemažai žmonių, nors pradžioje nerimavo, kaip pavyks susišnekėti, kaip reikės rasti darbą. Ukrainietės neslepia: joms skaudu ne tik dėl to, kad dėl karo neteko namų, bet ir kad draugai bei kiti žmonės priešinami dėl Rusijos prezidento žiaurumo.
„Mums nesvarbu žmonių tautybė, mes pačios kalbame rusų kalba, nors esame ukrainietės, turime draugų, giminių, tad paprastų žmonių nekaltiname dėl karo. Šalis šalimi, bet juk žmonės nekalti, kad jų prezidentas sumanė antpuolį. Turime draugų Rusijoje, toks įspūdis, kad jie – lyg zombiai. Sako: „Nesijaudinkite, mes jus išgelbėsime.“ Aiškinome, kad mūsų negelbėja, o puola, bet jie mano, jog nuo kažko mus gelbėja“, – dalijasi moterys.
Jos sako, kad niekas Ukrainoje negali paaiškinti Putino elgesio.
„Jo elgesio niekaip negalima paaiškinti, jis tiesiog taip panoro. Žmonėms sako, kad mus gelbėja, o nuo ko gelbėja? Nuo ko mus reikia gelbėti? Rusijoje gyvenantiems žmonėms teigiama, kad Ukrainoje daug fašistų. O kas tiek fašistai? Mes nematėme nė vieno. Sakome, parodykite, kaip jie atrodo?“ – dalijasi moterys.
Ukrainietės pasakoja, kad jau laukė pavasario, ruošėsi sėjai, nusipirko sėklų ir staiga teko pamiršti ramų gyvenimą. Visgi moterys tikisi, kad kai tik viskas baigsis, jos galės sugrįžti ir atkurti Ukrainą. Anastasija mano, jog nėra gėda išvykti ir gelbėti savo gyvybių, jei negalite kariauti.
Anot moters, skaudžiausia, kad teko palikti artimuosius, garbaus amžiaus žmones, kurie negali judėti, liko įkalinti karo zonoje. Parduotuvėse baigiasi maistas, ne visi žmonės turi vandens, kai kurie miestai sunaikinti, tačiau moterys sako gyvenančios viltimi, kad šis košmaras netrukus baigsis.
