Jau mėnesį po kariaujančią Ukrainą humanitarinę pagalbą vežiojantis Rokas: to, ką pamačiau ir patyriau, niekada nepamiršiu

Nors pokalbiui buvome sutarę konkretų laiką, verslininkas Rokas Markovičius į telefono skambutį neatsiliepė. „Buvome kariniame dalinyje, o ten su telefonais – negalima“, – trumpai paaiškina po kelių valandų perskambinęs. Mobilios virtuvės „Gorilla burgers“ bendraįkūrėjai Rokas ir Martynas Masaitis jau mėnesį po Ukrainą vežioja humanitarinę pagalbą ir prisipažįsta ne visada žinantys, net kur teks nakvoti.

Namuose nebuvo nuo karo pradžios

Norėdamas pakalbėti Rokas su bendrakeleiviais sustojo netoli Kyjivo esančiame Belaya Tserkov miestelyje. Trimis automobiliais humanitarinę pagalbą vežantys vyrai nutarė parduotuvėje nusipirkti kažko užkąsti.

Iš Lietuvos Rokas su Martynu išvyko pirmomis karo dienomis. Sekdami visas naujienas iš Ukrainos ir išgyvendami panašius kaip ukrainiečiai jausmus suprato – privalo jiems padėti. Jau po kelių dienų su mobiliąja „Gorilla burgers“ virtuvėle stovėjo prie sienos ir ruošė maistą pabėgėliams.

„Emocijos buvo tas mus ten nuginęs variklis. Nuvykome į pagrindinį Ukrainos ir Lenkijos pasienio punktą, kuriuo ėjo didžiausias pabėgėlių srautas. Kelias savaites nemokamai visiems ruošėme maistą, tačiau paskui pamatėme, kad dar svarbesnės pagalbos reikia pačioje Ukrainoje. Todėl dalis komandos liko gaminti maistą, o mes su Martynu išvykome. Planavome, kad nuvešime vieną siuntą ir grįšime, tačiau kai išvydome žmonių veidus kariuomenėje, ligoninėse, supratome, kad liekame“, – pasakoja 24 m. verslininkas.

Ukrainos kariuomenė sudėlioja maršrutą

Roko teigimu, dauguma lietuvių, vežančių humanitarinę pagalbą ukrainiečiams, pasiekia daugiausia 50-70 kilometrų nuo sienos nutolusius objektus. O dviejų lietuvių ir lenko Martino, su kuriuo susipažino pasienyje, ekipažai lenda gilyn į šalį – važiuoja į Charkivą, Kyjivą, Žytomirą ir kitus miestus ar miestelius, kur tik reikia pristatyti trūkstamų daiktų. Aklomis nevažinėja – palaiko ryšį su Ukrainos kariuomenės atstovais, kurie ne tik nurodo, ko ir kam labiausiai reikia, bet ir maršrutus sudėlioja.

„Iš pradžių gabenome viską, ką tik Lietuvos ir Lenkijos gyventojai bei organizacijos paaukodavo, surinkdavo, vėliau – tai, ko įsibėgėjus karui natūraliai ėmė trūkti: maisto produktus, maistelį kūdikiams ir vaikams, drabužėlius, sauskelnes, higienos prekes“, – pasakoja Rokas.

Ilgainiui, pabendravus su kariuomenės atstovais, Roko ir draugų automobiliai jau gabeno tai, ko reikėjo ir trūko labiausiai. Tarkime, į Charkivą vežė pilnus autobusiukus vien medicinos priemonių – skalpelių, tvarsliavos, vaistų nuo skausmo ir panašių – to, ko reikia karo sužeistųjų gydymui. Dal pristatė į ligonines, dalį medicinos siuntos perdavė kariuomenei – ji pati nuveš į fronto linijas, kurios tik jai pasiekiamos.

„Tas bendradarbiavimas su kariuomenės atstovais labai svarbus – gali vežti įvairias priemones ir prekes, tačiau jų galbūt visai nereikia. Kaip mums sakė vienas karininkas, pampersais ir įklotais karo nelaimėsi. Esame užmezgę ryšius su įvairių ligoninių – tiek suaugusiųjų, tiek vaikų – vadovais ir jie patys mums pasako, ko trūksta, ko reikia. Jie labai draugiški, nepuola imti visko, ką atvežame – net pasako, kokiai kitai įstaigai vienokių ar kitokių priemonių reikia dar labiau. Taip mes atsiduriame kitoje ligoninėje kitame mieste“, – šitaip Rokas ir raižo Ukrainą.

Paklaustas, kur vyrai miega, Rokas nusijuokia: „Ten, kur papuola. Tarkime, jei tenka nakvoti Belaya Tserkov miestelyje, visi, teikiantys pagalbą, glaudžiasi tokioje beveik neveikiančioje sanatorijoje. Ten sutiksi ir ukrainiečius kareivius, ir paramą atvežusius lietuvius. Lvive, kuris mums yra tarsi tarpinis taškas pakeliui į kitus miestus, miegame restorane. Susistumiame suolus, ant kurių dieną sėdėdami žmonės valgo, ir nusnaudžiame. Teko ir pas žmones naktį glaustis, kurie ryte net pusryčiais pavaišino – žodžiu, visaip būna“, – nesureikšmina pašnekovas.

Kitaip pradėjo vertinti laisvę

R. Markovičius neslepia – gyvenimas per pusantro mėnesio smarkiai pasikeitė. „Anksčiau nebuvo supratimo, kas yra laisvė. Esame ta karta, kuri nematė nei karo, nei okupacijos, nei blokados. Gimėme laisvoje šalyje, augome laisvi ir laisvę visada turime. O čia yra kitaip. Čia žmonės bijo, nes kaukia sirenos, krenta bombos, į juos nukreipiami ginklai ir pan. Tai matydamas pradedi kitaip vertinti laisvę ir pagalvoji, kad ji yra kur kas brangesnė nei iki šiol atrodė“, – apie tai, su kuo susidūrė Ukrainoje, Rokas buvo skaitęs tik vadovėliuose.

Sirenos lydi ir humanitarinės pagalbos transportuotojus. Ir jei iš pradžių, jas išgirdę, vyrai bėgdavo slėptis, šiandien jau elgiasi kitaip. „Jos labai dažnai gaudžia, tad jei kreiptume dėmesį, bunkeryje ar rūsyje visą laiką ir prasėdėtume, – ir čia pat skuba nuraminti, – tiesiogiai karo mes nesame matę, nes humanitarinę pagalbą vežame į tas žemes, kurias Ukrainos kariuomenė atkovoja iš okupantų ir kur mes atvykstame po 3-4 dienų.“

Paklaustas, ar galima priprasti prie karo, Rokas pastebi, kad čia labai tinka posakis „šuo ir kariamas pripranta“.

„Štai dabar stoviu prie parduotuvės ir stebiu žmones, kurie yra kariaujančioje šalyje, tačiau iš tiesų gyvena savo gyvenimą: neša produktus iš parduotuvės, važiuoja automobiliu, va praėjo močiutė seneliui į parankę įsikibusi. Jie gyvena, nes žino, kad kitaip nebus. Neslėpsiu, pirmomis dienomis mums buvo baisu – gąsdino sirenos, sprogimai kažkur tolumoje... O dabar tai yra tapę kasdienybe.“

Bijojo rusiškai kalbančių žmonių

Tiesa, vaizdų, kuriuos R. Markovičius pamatė pirmomis dienomis prie sienos, sako niekada nepamiršiąs. Tų žmonių veidų, išgąsčio juose. Pirmieji pabėgėliai, mena vyras, nuo sienos ėjo greitu žingsniu, kone bėgte, ant pečių užsimetę nedidelę kuprinytę, su vaiku ar augintiniu rankose. Sukrėsti pamatytų karo vaizdų jie bijojo visko – rusiškai užkalbinusio savanorio, paduotos lėkštės sriubos, bijodavo net sekti paskui Raudonojo kryžiaus liemenes vilkinčius žmones į laikino apgyvendinimo vietas. Roko vertinimu, pirmosiomis dienomis sieną kirto patys tikrieji karo pabėgėliai, vėliau jau atsirado ir tokių, kurie galimai ieškojo geresnio gyvenimo.

Tai, kas nenužudo, padaro mus stipresnius. Taip būtų galima apibūdinti tuos žmones, kurie Ukrainoje liko kariauti. Rokas sako matąs juose itin didelį užsidegimą: „Jie nori kariauti, tiki savo pergale ir tikrai laimės. Jie nėra prislėgti ar išsigandę, nematau jų veiduose liūdesio. Dažniausiai pasitinka su šypsena, ypač, kai sutinka lietuvius – Ukrainoje visi žino, kas yra lietuviai ir kiek jie daro dėl jų tautos.“

R. Markovičių žavi ukrainiečių ryžtas ir drąsa – jis sužinojo, kad prasidėjus karui vietiniams buvo išdalinta po ginklą, apkabą ir vieną granatą dviem žmonėms. Jokio šalmo, neperšaunamos liemenės ar patogesnių drabužių, o ką jau kalbėti apie sudėtingesnę įrangą. Tačiau tai nė kiek nemažino jų ryžto kovoti – ir tai negali nežavėti.

Velykoms grįš namo

Na o kurie ukrainiečiai nelaiko rankoje ginklo, randa kitų būdų, kaip prisidėti prie karo – antai Rokas susipažino su vyruku, kuris, aklinai užkalęs langus, namuose dieną naktį 3D spausdintuvu gamina detales ginklams: rankenas, taikiklių laikiklius ir pan. Šitokiu būdu prisidėdami prie kovos ukrainiečiai priversti imtis ypatingų atsargumo priemonių – niekada nežinosi, sako jie, kur ir kada sutikti nedraugiškai nusiteikusį žmogų.

„Tačiau nesupraskite klaidingai – jie nebijo. Kovotojų akys dega, jie tiki, kad laimės ir aš taip pat tuo tikiu“, – Roko balsas neleidžia suabejoti.

Pašnekovas neslepia: yra pagalvojęs ir ne kartą, kas būtų, jei jam pačiam nutiktų blogiausia: „Būtų gaila artimiausių žmonių, nes tai būtų mano kaltė, kad jiems tektų tai išgyventi. Tačiau tikiu tuo, ką mes darome. O dėl nelaimės – juk ir Lietuvoje einant gatve gali bet kas nutikti. Žinoma, Ukrainoje didesnė tikimybė nelaimingam atsitikimui, tačiau į labai karštus taškus nevažiuojame, po bombomis nelendame, todėl manome, kad viskas bus gerai.“

Norėdami nuraminti artimuosius vyrai per velykas žada grįžti ir tris dienas pabūti su šeimomis.

„Namiškiai mūsų išsiilgę, kiekvieną dieną klausinėja, kada grįšime, pergyvena, todėl ir nutarėme trumpam grįžti. O paskui – atgal į Ukrainą. Kiek būsime? Kol tik reikės mūsų pagalbos. Verslai palauks – gyvenime ne visada svarbiausia uždirbti pinigų. Pagalba žmogui – pirmoje vietoje“, – baigėme pokalbį, o Rokas jau ruošėsi judėti toliau – gilyn į Ukrainą.