Apie technologinio ugdymo spragas Lietuvos mokyklose ir ateities perspektyvas „Žinių radijo“ laidoje „Tvari Lietuva“ pasakoja ugdymo sistemos, skirtos 1–8 klasių moksleiviams bei mokytojams, startuolio „Vedliai“ įkūrėja Monika Katkutė–Gelžinė.
Leisti pasireikšti kiekvieno unikaliems gebėjimams
Technologijų industrija sparčiai perkonstruoja visas egzistuojančias profesijas, be to, vyksta diskusijos, ar technologijos reikalingos ir mokyklose, pastebi M. Katkutė–Gelžinė. Jos teigimu, švietimo procesą reikia aktualizuoti, o tai ji siūlo daryti pasitelkiant įvairias technologijas.
„Manau, per mažai išnaudojame natūralų vaikų smalsumą technologijoms. Smalsumas – natūralus biologinis procesas, užtikrinantis mokymosi džiaugsmą, kokybę, tęstinumą ir įsiminimą. Įdarbindami vaikų technologinį smalsumą, užauginame žmones, kurie, pasitelkdami technologinius įrankius, spręs realias pasaulio problemas“, – kalba pašnekovė, pridurdama, kad vaikai savaime taps profesionaliais technologijų vartotojais, tačiau juos galima įgalinti ir tapti technologijų kūrėjais.
Taip pat startuolio įkūrėja tvirtina, kad jai svarbu, jog švietimo sistema stiprintų vaikų autentiškumą ir unikalius gebėjimus, o vienoda pratybų ir vadovėlių sistema to, pasak jos, negali užtikrinti. Tačiau unikalią prieigą kūrybai vaikai gali rasti technologijų pagalba, sako M. Katkutė–Gelžinė.
Ji prisimena, kaip jos padedami, trečios klasės moksleiviai praėjusiais metais kūrė internetines svetaines. „Vienas berniukas kūrė svetainę apie Palangos bažnyčią, nes yra giliai tikintis vaikas, kita mergaitė kūrė apie įspūdingiausias pasaulio sukneles, kitas berniukas – apie bebrus, dar kitas – apie žaidimą „Among Us“, – vardija pašnekovė. – Visi išmoko tą pačią loginę seką, bet visi jie buvo pamatyti ir iš pamokos išėjo kažką sukūrę bei patys tuo didžiuodamiesi.“
Vaikai nostalgijos mūsų praeičiai neturi
Prognozuojama, kad 65 proc. dabartinių pradinukų visame pasaulyje ateityje dirbs technologijų rolėse, kurios dar net neegzistuoja, statistiniais duomenimis dalinasi laidos pašnekovė. Todėl ji siūlo nebegyventi praeitimi.
„Priimkime tai, kad vaikai nostalgijos mūsų praeičiai neturi, – sako M. Katkutė–Gelžinė, – ir patys sau pasidovanokime dovaną gyventi su kuo mažiau nostalgijos. Tai vienas iš tvarumo dalykų, nes nostalgija – kaip taršalas. Ji teršia dabartį tuo, kad žmonės negali blaiviai matyti, priešinasi ir tada jiems skauda. Šis skausmas jaučiamas pasaulio švietimo sistemose.“
Iš švietimo sistemos išoperavo džiaugsmą
„Dauguma informatiką atsimena kaip dar vieną nuobodžią teorinę pamoką, – sako pašnekovė. – Tačiau dabar vaikai jau kuria bazinius dirbtinio intelekto sprendimus, mokosi modeliuoti figūras 3D erdvėje, kuria internetines svetaines, mokosi pagrindinių programavimo konceptų, pasitelkdami įvairius technologinius įrankius kuria istorijas. Informatika nevyksta vadovėlyje ar pratybose. Kadangi vaikai yra motyvuoti, jie net patys nesuvokia, kokius sudėtingus mokymosi procesus praeina. Jie klysta, bet turi vis tiek atsistoti ir bandyti iš naujo, nes jei jie nesukurs – programa neveiks. Jie tampa atsakingi už savo darbo užbaigimą.
Su mokytojais kalbėjome, kad taip klasėje stiprėja kūrybiškumas, vaizduotė, loginis ir kritinis mąstymas, bendradarbiavimas. Taip pat įtrauktis. Man svarbu, kad vaikai su ypatingais ir įvairiais mokymosi gebėjimais turėtų vietą, kur jiems sekasi, nes mokymosi džiaugsmas iš švietimo sistemos yra šiek tiek „išoperuotas“.“
Taip pat startuolio įkūrėja pastebi, kad informacinės technologijos – tai tarpdiscipliniškas mokslas. M. Katkutė–Gelžinė informatiką palygina su lakmusu – sako, ji skirta tam, kad vaikai būtų įtraukti į ugdymo procesą ir lygiagrečiai būtų mokomi kompleksiškų technologinių konceptų. Technologinis raštingumas, pasak jos, šiais laikais svarbus taip pat kaip ir mokėjimas skaityti.
Pašnekovė atkreipia dėmesį ir į tai, kad mokykloje atsirandant technologijoms keičiasi mokytojų rolė. Mokytojas nebėra „cerberis“ – jis yra vaikų mokymosi proceso stebėtojas ir asistentas, sako ji.
M. Katkutės–Gelžinės teigimu, mokytojai – viena įtakingiausių visuomenės grupių, valstybės ateitį formuojanti ne popieriuose ar strategijose, o savo kasdieniu darbu. Tačiau jais iki šiol niekas nesiteikia deramai pasirūpinti, apmaudo neslepia laidos pašnekovė, jų laikas švaistomas nekokybiškais sprendimais.
„Visi turėtų atsiprašyti mokytojų ir pradėti galvoti, kaip geriausia tvarkyti švietimo sistemą, kad jos galėtų daryti darbą, kurį moka geriausiai“, – teigia pašnekovė.
