Gyvenimas bendruomenėje atneša iššūkių
V. Pocius žino – sėkmingai sveikti nuo priklausomybių padeda gyvenimas tokių pačių su priklausomybe kovojančių žmonių bendruomenėje. Prieš aštuonerius metus netoli Marijampolės jis įkūrė priklausomybės ligų centrą. Šiuo metu čia gyvena dešimt vyrų, jų sveikimo programa trunka apie devynis mėnesius.
Vyras teigia, kad pats vartojimas nėra problema, anot jo, tai – pabėgimas nuo problemų. Jis paaiškina ir reabilitacijos programos tikslą: „Tikslas – per devynis mėnesius buvimo programoje būtent dėl bendruomenės, vedant kasdienį gyvenimą, susidūrus su atitinkamais iššūkiais, ieškoti kaip juos spręsti kitaip nei buvai įpratęs iki šiol“.
Anot jo, gyvenimas bendruomenėje kasdien atneša ir savų iššūkių, kuriuos įveikti padeda bendros taisyklės. „Būna, kad šeimoje vyras su žmona nesutaria, o čia dešimt vyrų su tokia įvairialype praeitimi gyvena po vienu stogu. Aišku, yra atitinkamos atsakomybės, pareigos, taisyklės, sutartis, kurią pasirašo kiekvienas, dalyvaujantis programoje. Taip petys į petį, matydami pavyzdžius kitų, kurie jau ne vieną mėnesį yra sveikimo kelyje, mokomės ir tuos dalykus pritaikome savo gyvenime“, – mintimis dalijasi V. Pocius.
Lėšos reabilitacijos programai finansuoti renkamos kūrybišku būdu
Pasak priklausomybės ligų centro įkūrėjo, anoniminių alkoholikų savipagalbos grupės, virstančios ilgalaikėmis bendruomenėmis, ne vieną kartą yra pademonstravusios stebuklingą galią iš giliausios gyvenimo duobės ištraukti priklausomą žmogų. V. Pocius sako, kad bendruomenės galia yra tame, jog kiekvienas jos narys semiasi stiprybės iš kitų ir tuo pačiu savo pavyzdžiu gali įkvėpti kitus narius. „Po stogu visiems randame vietos ir visi kažkaip susigyvena“, – teigia jis.
Priklausomybės ligų centro vadovas kartu su bendruomenės nariais atrado kūrybišką būdą pritraukti lėšų reabilitacijos programai išlaikyti. Vyrai sugalvojo ekstremalaus bėgimo programą „Alfa run“. Su šiuo projektu dirba nemažai reabilitacijos programą baigusių vyrų, o surinktos lėšos leidžia suteikti prieglobstį dar vienam priklausomybėje skendinčiam ir išeities ieškančiam žmogui.
„Pirmas žingsnis – pripažįstu, kad esu bejėgis prieš savo priklausomybę, keliu rankas ir pasiduodu, antras žingsnis – patikiu aukštesne jėga, būtent bendruomenės nariais“, – pirmuosius žingsnius, nuo kurių pradedama eiti sveikimo link, įvardija V. Pocius ir paaiškina, – jeigu pirmu žingsniu dirbu su savimi, tai antru – mokausi pasitikėti kitais“.
Žmonių įsitraukimas į bendruomenes byloja apie visuomenės sąmoningumą
Paaugliai neretai vadinami rizikos grupe. Socialinis darbuotojas Michailas Arefjevas šeštus metus dirba su sunkumų patiriančiais paaugliais. Jam tenka susidurti su nesupratimu, pasipriešinimu ar net pasyvia agresija, visgi jis savo darbe mato daug prasmės, nes turi galimybę prisidėti prie jauno žmogaus ugdymo, padėti jam suprasti pasaulį ir įveikti sunkumus.
Vyras sako, kad šiuolaikiniai paaugliai vieniši, jie gyvena interneto pasaulyje ir net kai būna po vienu stogu, vis tiek kiekvienas yra įsmeigęs akis į telefoną.
„Socialinis darbuotojas yra ta rišanti grandis, kuri gali tarpininkauti“, – įsitikinęs M. Arefjevas . Šią vasarą jis su kolegomis jau trečią sezoną vykdė programą „Mobilus kiemas“. Trijose sostinės miegamuosiuose rajonuose socialiniai darbuotojai ir savanorių komanda, naudodami specialią priemonę ant ratų – mobilią lentą su žaidimais ir edukacinėmis užduotimis – bendravo su vaikais ir paaugliais. Šios programos tikslas – vasarą suteikti vaikams prasmingos veiklos, mokytis bendrauti vieniems su kitais.
„Manau, jaunoji karta dabar tikrai keičiasi, jauni žmonės ieško savęs, ieško savanoriavimo galimybių, ieško kaip save įprasminti, kaip save išreikšti, – teigia M. Arefjevas ir priduria, – matau, kad tai nėra taip populiaru su vyresniąja karta, jaunesnioji karta – dabartiniai paaugliai – labai stipriai skiriasi, jie tikrai daug gali“.
M. Arefjevas pritaria minčiai, kad žmonių įsitraukimas į bendruomenes byloja apie visuomenės sąmoningumą, pilietinę ir žmogišką poziciją. „Turi būti kažkoks vidinis supratimas, kad ne tik aš kažką turiu duoti, bet kad nuo to visiems geriau. Man atrodo, kad visuomenė keičiasi, po truputėlį įsitraukia, mato tame prasmę, taip pat ir savanoriauti“, – teigia M. Arefjevas.
