Vos spėjus kiek lengviau atsikvėpti nuo COVID-19 pandemijos, pasaulį supurtė žinia apie plintančius Beždžionių raupus. Tačiau tai nėra ta liga, dėl kurios turėtume nerimauti. Dėl besikeičiančių aplinkos sąlygų žmonijos tyko dar pavojingesnės ligos, o labiausiai bauginti turėtų mikrobai, kol kas taikiai gyvenantys mūsų organizmuose.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) įspėjo, kad pastarosiomis savaitėmis užfiksuoti šimtai Beždžionių raupų atvejų gali būti tik pradžia.

„Galbūt matome tik ledkalnio viršūnę“, – pripažino PSO Epidemijų ir pandemijų pasirengimo ir prevencijos vadovė Sylvie Briand, informuodama šalis apie „neįprastą“ viruso plitimą. Tačiau ši liga – ne pirma ir ne paskutinė, su kuria žmonijai dar teks susidurti.

„Klimato kaita stumia žmones į miestus, o gyvūnus – arčiau žmonių, ir mes matome ryšius, kurių anksčiau nematėme, – nacionalinio airių radijo laidoje „On The Record with Gavan Reilly“ aiškino Dublino Miesto universiteto (DCU) Visuomenės sveikatos sistemų profesorius Anthony Stainesas. – Štai kaip atrodo gyvenimas su klimato kaita.“

Atėjo atpildo metas

The Guardian publikacijoje „Beždžionių raupai nėra ta liga, dėl kurios turėtume nerimauti“ atkreipiamas dėmesys, kad pastarosiomis savaitėmis Irake užfiksuota beveik 100 retos erkių platinamos ligos atvejų ir 18 žmonių mirčių, o Kongo Demokratinėje Respublikoje nustatytas ketvirtas Ebolos viruso atvejis ir daugiau kaip 100 buboninio maro atvejų. Tuo tarpu praėjus vos dvejiems metams po to, kai Afrikoje nebeliko laukinio poliomielito viruso, Malavyje ir Mozambike vėl nustatyta naujų atvejų. Ne gana to, Nepale, Indijoje ir Kinijoje plinta pavojinga šiltinės atmaina, o keliuose žemynuose nerimą kelia uodų sukeltų ligų, tokių kaip maliarija, dengė ir Vakarų Nilo virusas, protrūkiai. Atsižvelgiant į pasaulinį kontekstą, kol kas nedidelis beždžionių raupų protrūkis yra reikšmingas tik todėl, kad apie atvejus pranešta turtingose šalyse, rašoma publikacijoje.

Gyvename apsupti tūkstančių potencialiai mirtinų virusų, kurie cirkuliuoja tarp įvairių gyvūnų rūšių, tačiau nuostabą kelia tai, kad dauguma virusų, kuriais šiandien užsikrečia ir žmonės, vos prieš 70 metų dar buvo visiškai nežinomi. Nauji patogenai ne tik vis dažniau iš gyvūnų persiduoda žmonėms, bet ir vis daugiau jų yra susiję su aplinkos pokyčiais, skelbia The Guardian.

Beždžionių raupų protrūkis yra reikšmingas tik todėl, kad apie atvejus pranešta turtingose šalyse.
Didžiausią nerimą turėtų kelti ne beždžionių raupai: tai – tik pradžia, žmonijos tyko dar pavojingesnės ligos
© Vida Press

Dienraštis praneša, kad nuo 1940 m. pasaulyje visai neatsitiktinai atsirado 335 naujos ir potencialiai mirtinos ligos – per laikotarpį, kurio metu žmonių populiacija patrigubėjo, pradėta valgyti daugiau mėsos bei pasikeitė klimatas. Ligų ekologai teigia, kad niekas taip nepadidina patogenų perėjimo iš vienos rūšies į kitą rizikos, kaip nekontroliuojama žemės ūkio plėtra ir žmonių vykdomas laukinių rūšių išnaudojimas.

Dabar gamtoje atėjo atpildo metas, rašoma The Guardian straipsnyje. Kuo labiau augo žmonių skaičius, kuo giliau įsibrovėme į laukinę gamtą ar primetėme nenatūralias sąlygas kitoms rūšims, tuo idealesnes sąlygas sukūrėme virusams ir patogenams plisti tarp rūšių bei mutuoti. ŽIV, Ebola, Lasos karštligė ir beždžionių raupai Afrikoje, Sars ir COVID-19 Kinijoje, Chagas, Machupo ir Hantavirusas Lotynų Amerikoje, Hendra virusas Australijoje, Mers virusas Saudo Arabijoje – visi jie atsirado per pastaruosius 75 metus, kuomet vis sparčiau kirtome miškus, kėlėmės į miestus, suartėjome su gyvūnais ir kūrėme pasaulinę ekonomiką.

Blogiausia dar tik priešaky

Didžiausią nerimą žmonėms turėtų kelti ne beždžionių raupai, maras ar Ebola. Jie skamba pavojingai ir egzotiškai, bet iš tikrųjų dabar yra daugiau ar mažiau kontroliuojami vakcinomis. The Guardian skelbia, kad vietoje to žmonijos tyko naujo paukščių gripo grėsmė. Jis dabar gali kilti ne tik Kinijoje ar Bolivijoje, bet tiek pat tikėtinai ir Niujorko ar Anglijos fermoje.

Tik kelių dešimtmečių klausimas, kada išsivystys nauja labai patogeniška paukščių gripo atmaina, kuri bus lengvai perduodama žmonėms.

Vištiena dabar yra populiariausia mėsa turtingajame pasaulyje, o dešimtys milijonų genetiškai beveik identiškų paukščių, linkusių sirgti katastrofiškomis ligomis, vienu metu yra masiškai auginami, dažnai nehigieniškomis sąlygomis, ir gali susimaišyti su laukiniais paukščiais. Tik kelių dešimtmečių klausimas, kada išsivystys nauja labai patogeniška paukščių gripo atmaina, kuri bus lengvai perduodama žmonėms.

Didžiausią nerimą turėtų kelti ne beždžionių raupai: tai – tik pradžia, žmonijos tyko dar pavojingesnės ligos
© Shutterstock nuotr.

Tačiau mes dar matėme mažai, įspėjama The Guardian publikacijoje. Klimato kaita įgyja pagreitį – pasaulis tampa vis karštesnis, o tai gali sukelti katastrofišką poveikį ligų plitimui. Šiltėjantis klimatas iš esmės keičia ligų „kraštovaizdį“, nes verčia arba leidžia rūšims išgyventi naujose vietose ir maišytis su kitomis rūšimis. Vabzdžiai jau dabar kasmet pražudo apie 700 tūkst. žmonių, tačiau visuotinis atšilimas uodams, erkėms, blusoms, erkėms ir kitiems ligų pernešėjams sudaro sąlygas klestėti naujose vietovėse, platinti Dengės karštligę, Chikungunya virusą ir kitas ligas anksčiau buvusiose vėsesnio klimato zonose.

Kanados bakteriologai įrodė, kad kai vyksta istoriniai aplinkos pokyčiai (o jie vyksta dabar), patogenams lengviau persikelti į naujus šeimininkus. Jiems tereikia kontakto, o atšilimas būtent tai ir daro. Patogenams plintant pas naujus šeimininkus, didesnė tikimybė, kad atsiras naujų atmainų, o kiekviena jų turės naują infekcinį potencialą.

Didžiausia COVID-19 ir beždžionių raupų pamoka yra ta, kad daugelį infekcinių ligų sukelia ekologiniai pokyčiai. Tai reiškia, kad planetos ir žmonių sveikata turi būti vertinama kartu su gyvūnų sveikata. Tai taip pat reiškia, kad jau dabar turėtume ruoštis netikėtumams, kaip niekada anksčiau investuoti į visuomenės sveikatą, sustabdyti miškų kirtimą, kovoti su klimato kaita ir palaipsniui atsisakyti intensyvaus ūkininkavimo. Požiūris į visų gyvybės formų sveikatą kaip į visumą yra geriausia – ir galbūt vienintelė – mūsų viltis, skelbia The Guardian.

Mirtinos ligos įveiks dabartinius ribojimus

Tiesioginį naujų ligų plitimo ir klimato kaitos santykį JAV žurnalistas Davidas Wallace-Wellsas analizavo 2019 m. išleistoje knygoje „Negyvenama žemė. Ateities istorija.“ Čia autorius atkreipia dėmesį, kad epidemiologams didžiausią nerimą pastaruoju metu kelia ligos, kurios dėl šylančio klimato persikelia į naujas teritorijas, keičiasi ir atgimsta.

Visų pirma, dėl klimato kaitos keičiasi ligų geografija, pastebi jis. Prieš prasidedant naujiesiems laikams žmones nuo pandemijų saugojo jų provincialumas – ligos galėjo nusiaubti miestą, kunigaikštystę, ekstremaliais atvejais net žemyną, tačiau dažniausiai ligos nepasklisdavo plačiau, nei galėdavo nukeliauti jų aukos, taigi, pasklisdavo ribotoje teritorijoje. Buboninio maro pandemija „Juodoji mirtis“ išžudė 60 procentų europiečių, tačiau autorius siūlo susimąstyti, kokie liūdni tokios pandemijos padariniai būtų šiuolaikiniame globaliame pasaulyje.

Iki 2030 metų su maliarija susidurs 3,6 milijardo žmonių – 100 milijonų iš jų ši liga užklups būtent dėl pasikeitusio klimato.
Didžiausią nerimą turėtų kelti ne beždžionių raupai: tai – tik pradžia, žmonijos tyko dar pavojingesnės ligos
© Shutterstock

„Šiandieniniame pasaulyje net ir spartėjant globalizacijai bei intensyviai besimaišant žmonių populiacijoms mūsų ekosistemos yra gana stabilios, o tai veikia kaip dar vienas ribojimas – žinome, kur tam tikros ligos gali paplisti, žinome, kokiose aplinkose jos sklisti negali, – rašoma knygoje. – Tačiau visuotinis atšilimas tas ekosistemas išjudins, tai reiškia, kad ligos dabartinius ribojimus įveiks. Uodų pernešamos ligos dabar plinta ribotose teritorijose, tačiau atogrąžoms plečiantis tos ribos sparčiai nyksta – tai vyksta 50 kilometrų per dešimtmetį greičiu. Brazilijoje daugybę metų geltonoji karštligė siautė tik Amazonės baseine, kuriame klestėjo Haemagogus ir Sabethes uodai, neduodantys ramybės džiunglėse gyvenatiems, dirbantiems ir keliaujantiems žmonėms, bet tik jiems. 2016 metais uodai iš Amazonės baseino pasklido plačiai po atogrąžų miškus, o 2017 metais pasiekė šalies megapolius – San Paulo ir Rio de Žaneiro priemiesčius, kuriuose gyvena daugiau nei 30 milijonų žmonių, dauguma – lūšnynuose, jiems visiems dabar gresia liga, kuri pražudo nuo trijų iki aštuonių procentų ja užsikrėtusiųjų.“

Autorius pažymi, kad, pavyzdžiui, maliarija klesti karštesniuose regionuose. Tačiau Pasaulio banko skaičiavimu, iki 2030 metų su šia liga susidurs 3,6 milijardo žmonių – 100 milijonų iš jų ši liga užklups būtent dėl pasikeitusio klimato.

Labiausiai bauginti turėtų tie mikrobai, kurie kol kas taikiai gyvena mūsų viduje. Davidas Wallace-Wellsas

Grėsmę kelia kiekviename mūsų gyvenančios bakterijos

„Labiausiai bauginti turėtų tie mikrobai, kurie kol kas taikiai gyvena mūsų viduje, – rašo D. Wallace-Wellsas. – Daugiau nei 99 procentai net ir žmonių kūnuose gyvenančių bakterijų šiuo metu mokslui nėra žinomos, taigi, negalime numatyti, kaip klimato kaita paveiks, pavyzdžiui, mūsų virškinimo trakte esančius mikrobus. Nežinome, kiek tų bakterijų, kuriomis šiuolaikiniai žmonės visiškai pasitiki, kai jos kaip kokie nematomi gamyklos darbuotojai padeda mums virškinti maistą ar reguliuoti nerimo lygį, gali pasikeisti, pradėti nykti, o gal apskritai žus dėl keliais laipsniais pakilusios planetos temperatūros.“

Žurnalistas akcentuoja, kad dauguma mūsų kūnuose įsikūrusių virusų ir bakterijų bent jau kol kas žmonėms, žinoma, jokios grėsmės nekelia. Vienu ar dviem laipsniais pakilusi temperatūra kardinaliai daugumos jų elgesio taip ir nepakeis, tačiau autorius pateikia pavyzdį, koks įdomus dalykas vieną dieną nutiko Centrinėje Azijoje gyvenančioms antilopėms saigoms.

Antilopė saiga
Antilopė saiga
© Scanpix

„2015 metų gegužę vos per kelias dienas nugaišo du trečdaliai visos šių antilopių populiacijos. Floridos dydžio teritorijoje išdvėsė visos saigos, visur tįsojo tūkstančiai saigų lavonų, neliko nė vienos gyvos. Tokie įvykiai vadinami megamirtimis, o būtent šis buvo toks sukrečiantis, kad iškart buvo prikurta daugybė sąmokslo teorijų – kalbėta, kad dėl to kalti ateiviai, radiacija ar į aplinką pasklidęs raketų kuras. Tačiau saigų lavonų nusėtus laukus tyrę mokslininkai nerado jokių toksinų pėdsakų nei pačiuose gyvūnuose, nei dirvoje, nei augaluose, – knygoje rašo D. Wallace-Wells. – Šio reiškinio priežastis, kaip vėliau paaiškėjo, buvo paprasta bakterija Pasteurella multocida, kuri ramiai sau gyveno saigų tonzilėse ir daugelį metų savo šeimininkams nekėlė jokios grėsmės, bet vieną dieną staiga ėmė daugintis, pateko į saigų kraują, per jį – į gyvūnų kepenis, inkstus ir blužnį. Kodėl? „Tose vietose, kuriose saigos išdvėsė, 2015 metų gegužę buvo nepaprastai šilta ir drėgna, – rašė Edas Yongas savo knygoje „Atlantas“ („The Atlantic“). – Tiesą sakant, drėgmės lygis tuo metu regione buvo aukščiausias nuo tada, kai buvo pradėtas fiksuoti 1948 metais. Dėl tos pačios priežasties dalis saigų gaišo jau anksčiau du kartus – 1981 ir 1988 metais. Kai pasidaro itin karšta ir drėgna, saigos dvesia. Klimatas yra kaip gaidukas, Pasteurella – kulka.“

Autorius pabrėžia, kad dar nėra aišku, kaip drėgmė pavertė Pasteurella žudike arba kiek dar žinduoliuose gyvena panašių bakterijų.

„Esame identifikavę tik vieną procentą mumyse gyvenančių mikrobų, dėl to neramu, kad nieko nežinome apie kitus 99 procentus, – kuriuos pasikeitus klimatui iš draugiškų, simbiotinių mikrobų, su kuriais mes kai kuriais atvejais gyvenome tūkstančius metų, staiga virs mumyse esančiu užkratu. Visa tai kol kas neaišku, o nežinant ramiai jaustis sunku. Visai įmanoma, kad dėl klimato kaitos teks su kai kuriais tokiais mikrobais susipažinti artimiau“, – pažymima knygoje.

www.DELFI.lt