Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje sparčiai mažėja gimstamumas, populiacijos sensta ir „traukiasi“. Prognozuojama, kad amžiaus pabaigoje gyventojų kai kuriose šalyse sumažės netgi perpus. Maža to, išlikusios žmonijos dalies tykos katastrofinės klimato kaitos keliamos grėsmės. Kataklizmų baimės akivaizdoje kai kurios poros jau dabar renkasi aukotis dėl mūsų planetos ir nesusilaukti vaikų. Tačiau ar išsižadėdami tėvystės tikrai išsaugotume savo planetą, ar vertėtų ieškoti veiksmingesnių bei etiškai priimtinesnių sprendimo būdų?

Pastaruoju metu užsienio žiniasklaidoje vis dažniau galima išvysti antraštes, skelbiančias apie klimato kaitos aktyvistų polinkį nesusilaukti vaikų. Dešimtyje valstybių atlikta „Avaaz“ organizacijos apklausa parodė, kad net keturi iš dešimties jaunų žmonių visame pasaulyje nėra linkę turėti atžalų dėl klimato kaitos padarinių keliamos baimės. Šis populiarėjantis požiūris žmones skirsto į dvi stovyklas: vieni pripažįsta, kad klimato kaita yra pakankamai rimta priežastis atsisakyti tėvystės, o kiti šią prielaidą griežtai atmeta.

Ne paslaptis, kad pastaraisiais dešimtmečiais vis mažiau vaikų susilaukia tiek Lietuvos, tiek ir kitų Vakarų pasaulio valstybių gyventojai. Tačiau dažniausios to priežastys – ne klimato kaita, o pirmenybės karjerai ir išsilavinimui teikimas, gimdymo atidėjimas vėlesniam laikui bei geresnis kontraceptinių priemonių prieinamumas, pastebi Vilma Malinauskienė, Statistikos departamento Gyventojų statistikos skyriaus vyr. specialistė.

Klimato aktyvistų polinkis dėl Žemės resursų tausojimo savanoriškai rinktis bevaikystę daugelio ekspertų yra vertinamas kritiškai. Mažėjantis gimstamumas yra opi Vakarų pasaulio problema, o skatinimas negimdyti tik dar skaudžiau duria šalių ekonomikoms, taigi valstybės tampa priverstos mažėjančią darbo jėgą kompensuoti įsileisdamos emigrantus iš trečiųjų šalių.

VU Socialinės politikos katedros docentė Jekaterina Navickė bei Žaliosios politikos instituto ekspertė Ieva Budraitė svarstantiems dėl planetos išsaugojimo aukoti tėvystę siūlo neskubėti priimti šio etiškai abejotino sprendimo ir vietoje jo rinktis tiesiog tvaresnį gyvenimo būdą.

Ta ateitis nėra labai tolima – kalbame apie maždaug 2050-uosius metus. Iki tada turime reikšmingai sumažinti išmetamų emisijų kiekį visame pasaulyje, kitaip įvyksiantys pokyčiai bus nebegrįžtami. Planetos vystymosi procese įvyks lūžis, kataklizmų vis daugės. Neturime labai daug laiko. I. Budraitė

Dėl apsisprendimo neturėti vaikų populiacijos mažės perpus

Kelių pastarųjų dešimtmečių gimstamumo tendencijos kelia nerimą – europiečiai susilaukia vis mažiau vaikų. Išsivysčiusiose šalyse suminis gimstamumo rodiklis (šis rodiklis apibrėžia vidutinį gyvų gimusiųjų skaičių, kurį moteris pagimdytų per visą savo reproduktyvų gyvenimo laikotarpį), lygus 2,1, laikomas reikalingu stabiliam kartų pasikeitimui, kad šalyje išliktų vienodas gyventojų skaičius neįtraukiant migrantų. Tačiau remiantis 2019 metų Eurostat duomenimis, suminis gimstamumo rodiklis Europos Sąjungoje siekia vos 1,53.

Jekaterina Navickė
Jekaterina Navickė
© DELFI / Kiril Čachovskij

Šie skaičiai kasmet tik mažėja – ne išimtis ir Lietuva. Mūsų šalyje 1975 metais kiekviena moteris susilaukdavo vidutiniškai 2,18 vaiko, o 2020 metais – vos 1,48 vaiko. VU Socialinės politikos katedros docentė Jekaterina Navickė pastebi, kad šis rodiklis, nesiekiantis 2,1 normos, indikuoja, jog kartos Lietuvoje ne tik nepasikeičia, bet populiacija dar ir mažėja.

Vakarų pasaulyje sparčiai mažėjantis gimstamumas reiškia, kad amžiaus pabaigoje susidursime su dar neregėtai mažo masto gimstamumu, o netgi 23 valstybių, įskaitant Ispanijos bei Japonijos, populiacijos 2100-aisiais metais sumažės perpus. Nors mažėjantis gyventojų skaičius implikuoja geresnį poveikį aplinkai, dėl sparčiai senstančių visuomenių daugelyje valstybių po kurio laiko paprasčiausiai nebebus kam mokėti mokesčių, o tai stipriai atsilieps šalių ekonomikoms. Dėl to jau dabar daugelis šalių priverstos taikyti atvirą imigracijos politiką.

Nerimą kelia klimato kataklizmų kupina ateitis

Nors mažėjančio gimstamumo priežasčių yra įvairių, klimato kaita neabejotinai yra viena jų. BBC praneša, jog vis daugiau porų kelia klausimą, kokią žalą jų vaikui padarytų karštesnio klimato, potvynių, sausrų ir karinių konfliktų kupinas ateities pasaulis, arba kokią žalą pasauliui padarytų pats vaikas, neišvengiamai prisidėsiantis prie didesnio į aplinką išmetamo CO2 kiekio, gausesnio žemės resursų naudojimo.

Žaliosios politikos instituto ekspertė Ieva Budraitė „Delfi“ portalui sako besivilianti, kad dominuoja pastarasis požiūris: „Tikėčiausi, kad tai yra tikrasis motyvas. Bijoti, kad gimęs vaikas gyvens pragaro sąlygomis, nes bus karšta, kils potvyniai, galbūt irgi yra racionalu, bet tai yra trumparegiškas motyvas. Vilčiausi, kad vyrauja antrasis požiūris.“

Ateities baimė vis daugiau porų verčia žengti radikalų žingsnį: ekspertai kritiški – yra ir kitas kelias
© DELFI / Tomas Vinickas

Idėją turėti kuo mažesnes šeimas palaiko net Didžiosios Britanijos princas Harry bei Meghan Markle. Dar prieš kelis metus kilmingoji pora žurnalui „Vogue“ sakė, kad dėl aplinkosauginių motyvų planuoja turėti daugiausiai du vaikus.

Visgi VU Socialinės politikos katedros mokslininkė J. Navickė pastebi, kad tėvystės aukojimas dėl gamtos tausojimo motyvų labiau paplitęs tarp itin aukštą pragyvenimo lygį turinčių valstybių piliečių, o Lietuvos ši „mada“ kol kas dar nėra pasiekusi: „Kai kuriose šalyse dabar madinga nesusilaukti vaikų dėl ateities keliamo nerimo ir baimės. Lietuvoje gal ir yra tokių pavienių atvejų, bet tai nėra masinė tendencija. Ko gero, tai populiaru labiau išsivysčiusiose šalyse.“

Vakaruose jaunąją kartą apėmusi klimato kaitos baimė nėra iš piršto laužta, sako I. Budraitė. Ji įspėja, kad su klimato kataklizmais susidursime jau visai greitai: „Ta ateitis nėra labai tolima – kalbame apie maždaug 2050-uosius metus. Iki tada turime reikšmingai sumažinti išmetamų emisijų kiekį visame pasaulyje, kitaip įvyksiantys pokyčiai bus nebegrįžtami. Planetos vystymosi procese įvyks lūžis, kataklizmų vis daugės. Neturime labai daug laiko.“

Žaliosios politikos instituto ekspertė remiasi prognozėmis, skelbiančiomis, kad dėl visame pasaulyje kylančios temperatūros artimiausiais keliais dešimtmečiais tapsime katastrofinių klimato kaitos padarinių liudininkais: sparčiai kils pasaulinis vandenynų lygis, bus užlieta vis daugiau gyvenamųjų teritorijų, o pakrantėse ir salose gyvenantys žmonės bus priversti kraustytis į kitus miestus.

Nesusiduriame su nekontroliuojama populiacijos augimo problema – yra atvirkščiai. Todėl nemanau, kad gimdyti mažiau vaikų nėra sprendimas. Sprendimas būtų išmokti tvariau gyventi, nes perteklinis vartojimas prisideda prie gamtos teršimo ir klimato pokyčių. J. Navickė

Tikrasis tėvystės atsisakymo motyvas – kolektyvinės kaltės jausmas

Psichiatras psichoterapeutas Olegas Lapinas pastebi, kad planetos tausojimas ir pasiryžimas dėl to aukoti net savo tėvystę nėra naujas dalykas. Jis teigia, kad šis požiūris itin primena animistinį australų aborigenų santykį su gamta. Animizmas implikuoja, kad gamtos objektuose egzistuoja dievybė, todėl gamtą reikia garbinti ir saugoti. Dėl to australų aborigenai laikosi požiūrio, kad negalima pašauti žvėries, prieš tai neatsiprašius jo dvasios, kaip ir negalima kirsti medžio, prieš tai neatgailavus.

Olegas Lapinas
Olegas Lapinas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

„Mūsų pasąmonėje dažnai slypi seni archajiški įsitikinimai. Šiuo atveju susiduriame su animistiniu požiūriu, kuris sako, kad visa gamta yra gyva, svarbi ir ji yra mūsų vaikas. Mums nereikia savų vaikų, nes vaiką mes jau turime. Tas vaikas yra mūsų medžiai, mūsų oras. Mes jau juos turime“, – sako O. Lapinas.

Psichoterapeutas atkreipia dėmesį, kad žmonės visais laikais pergyveno dėl to, ką palieka savo vaikams. Vis dėlto, anksčiau tai labiau lietė materialinės nuosavybės klausimus, o šiuolaikinė karta gyvena antinuosavybinėmis idėjomis ir vaikams nori palikti ne materialųjį ar piniginį turtą, o planetą: „Nuo 1980-ųjų išaugusi karta yra persismelkusi globalistinėmis ir ekologinėmis idėjomis, todėl visiškai suprantama, kad šitos idėjos atsispindi ir požiūryje į vaikus.“

O. Lapinas teigia, kad dažniausiai pasitaikantys sąmoningi ir racionalūs porų, nenorinčių turėti vaikų, paaiškinimai būna tokie, kaip „dar nesu pasiruošęs“, „neturiu pakankamai pinigų“ ar „dar noriu pakeliauti“. Galima svarstyti, ar kai kurių porų noras neturėti vaikų dėl galimų klimato kaitos padarinių yra realus motyvas, ar tik herojiškai skambantis argumentas, po kuriuo slepiasi gilesni pasąmoningi įsitikinimai ar baimės.

Aiškindamas vis dažniau pateikiamą argumentą, susietą su klimato kaita, psichiatras išskiria kolektyvinės kaltės jausmą. Tėvystės atsisakymą dėl jos įtakos klimato kaitai jis aiškina taip: „Tai yra kolektyvinė pasąmoninga egzistencinė kaltė prieš tėvus ir senelius, kurie darė viską, kad išnaudotų ir išprievartautų gamtą, tarsi atliktų su ja kraujomaišišką smurtą. Dėl kaltės jausmo jaunoji karta yra pasiryžusi aukoti savo tėvystę ir taip atpirkti protėvių nuodėmes prieš gamtą.“

Gaisrai netoli vakarų Sidnėjaus Australijoje
Gaisrai netoli vakarų Sidnėjaus Australijoje
© AP/Scanpix

XX amžius diktatūromis, genocidais ir žmonių išnaudojimu labai apjuodino visos žmonijos veidą, dėl to nusistatymas, kad „aš esu nevertas turėti vaikų“, Y kartoje yra itin gajus, akcentuoja O. Lapinas.

Vienintelė išeitis – tvaresnis vartojimas

Delfi kalbinti ekspertai vieningai sutaria, kad vienintelis sprendimas, siekiant sušvelninti klimato kaitos padarinius neatsisakant tėvystės, yra perteklinio vartojimo mažinimas.

„Esminė priežastis, kodėl kalbama, kad nebereikėtų gimdyti vaikų, yra vartojimas, augantis beprotiškais tempais. Norėdami užsitikrinti jam reikalingą išteklių kiekį turėtume turėti ne vieną, o dvi planetas. – Pastebi Žaliosios politikos instituto ekspertė I. Budraitė. – Kuo valstybė turtingesnė, tuo joje yra aktyvesnis vartojimas. Jei vystysimės, augsime, kils visų pajamos, tai ir vartojimas, tikėtina, kad didės, nebent surasime būdų, kaip vartoti aplinkai draugiškesniu būdu. Radikalus žingsnis kaip žmonijos populiacijos reguliavimas, visų pirma yra neetiškas, visų antra – nebūtų būtinas, jei pereitume prie tausaus vartojimo.“

Ieva Budraitė
Ieva Budraitė
© Asmeninio albumo nuotr.

Ekspertei pritaria ir Vilniaus universiteto mokslininkė J. Navickė. Jos siūlymu, galėtume gyventi su tiek pat vaikų, kiek ir dabar, bet vartoti tvariau. „Nesusiduriame su nekontroliuojama populiacijos augimo problema – yra atvirkščiai. Todėl nemanau, kad gimdyti mažiau vaikų nėra sprendimas. Sprendimas būtų išmokti tvariau gyventi, nes perteklinis vartojimas prisideda prie gamtos teršimo ir klimato pokyčių“, – sako J. Navickė.

Pasak docentės, pereiti prie tvaresnio vartojimo padėtų įvairios technologijos, žaliosios energetikos rinkimasis, mažesnis plastiko, mėsos vartojimas, retesnis skraidymas lėktuvais. Anot jos, tvarus turi būti kiekvienas žmogaus priimamas sprendimas: „Kai kurie kavą pilasi į daugkartinius puodelius, bet kelis kartus per metus skrenda atostogauti. Skrydžio lėktuvu Žemei sukeliama žala yra daug didesnė, nei nauda iš daugkartinių puodelių naudojimo.“

Nuo 1980-ųjų išaugusi karta yra persismelkusi globalistinėmis ir ekologinėmis idėjomis, todėl visiškai suprantama, kad šitos idėjos atsispindi ir požiūryje į vaikus. O. Lapinas

Tuo tarpu mažiau vartoti skatinanti I. Budraitė taip pat siūlo keisti kiekvieno mūsų požiūrį į savo gyvenimo tikslus. „Iki šiol vyrauja naratyvas, kad gyvenimo prasmė yra susilaukti palikuonių, turėti būstą, palikti anūkams turto ir pinigų, bet būtent toks nuosavybės išaukštinimas užprogramuoja nuolatinį ir visą gyvenimą trunkantį vartojimą“, – sako pašnekovė. Pasak jos, nuo pjedestalo reikėtų nukelti nuosavybės idėją.

„Poros, kurios apsisprendžia neturėti vaikų, ko gero gyvena nuomojamuose būstuose, neturi nuosavo automobilio, naudojasi dalijimosi platformomis. Manau, kad tai yra žmonės, suprantantys, kad nuosavybė nėra siekiamybė, kad gyvenimo prasmė yra platesnė – nuveikti kažką reikšmingo žmonijai, sukurti meno kūrinį, padaryti mokslinį atradimą ar padėti kitiems žmonėms atrasti savo tikslus. Matau tai kaip pažangų požiūrį susijusį ne tik su klimatu, bet su žmogaus prigimtimi ir prasme“, – apibendrina I. Budraitė.